Pradinis / Šeima ir sveikata / Patyčių prevencija – išgelbėta gyvybė

Patyčių prevencija – išgelbėta gyvybė

Dešimtokė Dovilė nemėgo mokyklos koridorių. Čia aidėjo bendraamžių pašaipos – tai per stora, tai su akiniais… Vienas kitas ir apstumdydavo. Kuprinę atimdavo. Vėliau patyčios persikėlė į internetą – kažkas įdėjo Dovilę žeminantį vaizdo įrašą. Neapsikentusi paauglė pakėlė prieš save ranką. Nors tokių skaudžių atvejų mažėja, Lietuvoje patyčių tarp paauglių paplitimas – vienas didžiausių Europoje. 

Pixabay nuotr.

Vaikai jau drąsesni 

Paskambinę pagalbos tarnybai „Vaikų linija“ patyčias išgyvenantys vaikai sulaukia išklausymo ir patarimų, padedančių sėkmingai įveikti įvairius sunkumus. „Vaikų linijos“ savanorės Snieguolės Cironkaitės teigimu, jaunieji pašnekovai skambina dėl įvairių situacijų. Viena dažniausių skambučių priežasčių – patyčios. Jų modelių yra ne vienas. „Ir žodžiai, ir veiksmai, ir ignoravimas gali būti patyčių forma. Pasitaiko, kad visa klasė susitaria nebendrauti su vienu mokiniu ir vaikas lieka atstumtas. Valgykloje kompotą ant galvos išpila. Muša, spjaudo, sugadina daiktus, kuprinę paslepia“, – vardija savanorė ir priduria, kad mergaičių ir berniukų išgyvenimai panašūs, tačiau mergaitės gerokai atviriau dalijasi patirtimi. Tad ir pagalbos sulaukia greičiau.

Pasak savanorės, skaudžiausia, kai į vaiko išgyvenimus tėvai ir mokytojai numoja ranka: „Vaikai savo aplinkoje girdi raginimų nebūti skundikais, nekreipti dėmesio arba duoti atgal. Dar sako, esą viskas praeis. Tačiau trauma lieka visam gyvenimui.“

Beje, nors dažniausia patyčių vieta – mokykla, savanorė pastebi, kad ją pakeitus situacija ne visada pagerėja. „Kartais patyčių šleifas nusitęsia į kitą mokyklą. O jeigu kaimynystėje gyvena senieji bendraklasiai, patyčios persikelia už mokyklos ribų“, – sako  S. Cironkaitė.

(Ne)pastebimas žemės drebėjimas 

Rajoninėje mokykloje dirbantis istorijos mokytojas Gediminas (tikrasis vardas redakcijai žinomas) atsidūsta. Patyčių tema jam sukelia skaudžių atsiminimų. „Buvau neseniai pradėjęs dirbti. Turėjome aštuntoką Tomuką, jis buvo padykęs vaikas, tačiau ko nors blogo neįtarėme. Tą dieną antrą valandą mokinius paleidau namo. Ketvirtą popiet Tomuką rado be gyvybės ženklų… vaikas pakėlė ranką prieš save. Paaiškėjo, kad prieš jį fiziškai ir psichologiškai smurtavo  tėvas. Spėjame, kad paskutinis lašas buvo tada, kai prie vaiko akių sumušė jo mylimą šunį“, – pasakoja pedagogas.  

Pasak Gedimino, šiurpias detales mokytojai sužinojo jau po visko. Pašnekovas mano, kad šiandien tokiai situacijai kelią užkirsti būtų lengviau: „Dirbu mokytoju daugiau nei dvidešimt metų, tad galiu palyginti. Netolerancijos patyčioms šiuolaikinėje mokykloje gerokai daugiau, nei kai pradėjau dirbti. Turime tamsiaodį vaikiuką, iš pradžių bijojome, kad kils problemų, juk esame kaimo mokykla… Tačiau viskas gerai. Jis labai pozityvus, nei pravardžiavimų, nei pašaipų nesulaukia. Turbūt padėtis tikrai gerėja.“ Pasak pašnekovo, vaikai patyčias pastebi labai lengvai ir vis drąsiau apie tai kalba. Patyčių sprendimo taktika taip pat aiškiai apibrėžta – pirmiausia jų atvejį gvildena auklėtojai, o problemoms tęsiantis galutinį sprendimą priima Vaiko gerovės komisija.  

Tačiau Gediminas neabejoja – patyčios vis dar opi tema. „Kai kurios mokyklos nenori spręsti problemos, mat gali pakenkti reitingams ar dar kam nors… Lengviausia vaizduoti, kad patyčių nėra. Žinoma, lygiai taip pat svarbu ir mokytojai, kurie kasdien dirba su vaikais, – pasakoja pašnekovas, kuris įsitikinęs, kad jo mokykloje į patyčias reaguojama. – Ir šiandien turėjau atvejį – vaikai konfliktavo. Kalbėjomės su auka ir skriaudėju. Tai rodo, kad problemą pastebime ir sprendžiame.“

Pasak Gedimino, šių laikų džiaugsmas ir skaudulys – socialiniai tinklai. „Kai problemos išlenda iki tokio lygio, kad mokykloje pradeda kunkuliuoti, supranti, jog žemės drebėjimas prasidėjo kažkur kitur – ar feisbuke užkabino, ar iš kokios grupės išmetė… Mokytojams sunku atsekti konflikto pradžią, jis pastebimas jau patyčioms įsisiūbavus“, – pripažįsta Gediminas. 

Pixabay nuotr.

Išmanioji pagalba

Į kibernetinę erdvę persikelia ne tik patyčios, bet ir pagalba. Pirmojo Lietuvoje tokio pobūdžio projekto „Patyčių dėžutė“ kūrėjos Kamila Gasinska ir Laura Verslauskaitė džiaugiasi, kad programa tikrai veikia. Šiuo metu joje dalyvauja per penkiasdešimt šalies mokyklų. Kūrėjos sutelkė dėmesį į pačius pažeidžiamiausius vaikus – tuos, kurie bijo atvirai pasidalinti skaudžiomis patirtimis. „Orientuojamės į moksleivius, kuriems sunku pranešti asmeniškai. Atlikus apklausą paaiškėjo, kad apie patyčias suaugusiesiems pasako tik du trečdaliai jas patyrusių vaikų. Norėjome padėti tiems, kurie pažeidžiamiausi – tyliai kenčia, bijo gauti skundiko etiketę“, – pasakojo K. Gasinska. 

„Patyčių dėžutės“ veikimo principas paprastas: prie iniciatyvos prisijungusios mokyklos atstovams tereikia atsisiųsti diegimo failus. O tada – skirti noro ir laiko moksleivių bėdoms užfiksuoti bei spręsti. Vaikai programėlę aktyvuoja per „Google Play“. „Per programėlę moksleiviai gali pranešti, kas tyčiojosi ir kas buvo auka. Pranešėjas lieka anonimu. Norime, kad šią problemą spręstų pačios mokyklos, tik jos mato moksleivių pranešimus. Dėl to verta pagalvoti, ar specialistai pajėgs koordinuoti šią programą. Svarbu, kad ji veiktų ne tik popieriuje. Vadinasi, teks reaguoti į kiekvieną pranešimą, antraip sulauksime priešingo efekto – vaikai jausis neišgirsti ir krizė tik gilės“, – akcentuoja projekto iniciatorė. 

Pasak K. Gasinskos, „Patyčių dėžutę“ pirmiausia įsileidžia ne didžiųjų miestų, o mažų miestelių mokyklos. „Rajonai išsiilgę naujovių. Mūsų tyrimas skelbia, kad didžiausią susidomėjimą ir įdirbį parodė būtent regionų mokyklos. Džiaugiamės, kad jos taip noriai priėmė šį projektą“, – sakė pašnekovė. 

Tarp kitko

Visuomenės sveikatos biurai organizuoja dviejų dienų savižudybių intervencijos įgūdžių mokymus ASIST, skirtus įvairių sričių specialistams – psichologams, psichiatrams, socialiniams darbuotojams, slaugytojams, klasių auklėtojams, su jaunimu dirbantiems ir kitiems specialistams iš įvairių įstaigų ir organizacijų. Dalyvavimas mokymuose yra nemokamas, dalyviams suteikiamas pažymėjimas.

Interviu

Apie patyčias kalbamės su kampanijos „Be patyčių“ koordinatore Egle Balčiūte ir patyčių prevencijos programos „Friends“ koordinatore Egle Tamulionyte.

Kaip keičiasi patyčių tendencijos Lietuvoje?

Eglė Balčiūtė: Patyčių paplitimas Lietuvoje išlieka aktuali problema. Kas neabejotinai keičiasi – visuomenėje daugėja supratimo ir nusiteikimo ją pagaliau išgyvendinti. Kalbant apie patyčių formas reikia atsižvelgti į technologijų pokyčius. Interneto ir išmaniųjų įrenginių eroje apie šį reiškinį svarbu kalbėti ne vien mokyklos kontekste, bet ir virtualiojoje erdvėje. Su tokiomis patyčiomis, skirtingų tyrimų duomenimis, susiduria apie 10–30 procentų vaikų. Nuo elektroninių patyčių sunkiau pabėgti, neišjungsi kartu su telefonu. Jos gali pasivyti ir mokykloje, ir namie ar bet kur kitur. Todėl „Vaikų linija“ kovo mėnesį skelbia Sąmoningumo didinimo mėnesiu „Be patyčių“ ir šiemet sieks atkreipti visuomenės dėmesį į elektroninių patyčių prevenciją.  

„Pakentėk, viskas praeis“, – taip kartais raminami patyčias patiriantys vaikai. Kuo patyčios pavojingos? Veikiausiai tokie išgyvenimai palieka ilgalaikių pasekmių?  

Eglė Tamulionytė: Patyčios savaime greičiausiai nepraeis – jos vyksta tada, kai kas nors nori ir turi sąlygas tyčiotis, kai nelygios jėgos. Tokiu atveju sunkiai tikėtina, kad išsispręs be suaugusiųjų įsikišimo. Patyčios turi neigiamų pasekmių visiems jų dalyviams: jeigu iš vaiko tyčiojasi, jo savivertė silpnėja, jis jaučia bejėgiškumą, nepasitiki savimi ir aplinka. Ilgainiui tai gali pridaryti daug žalos. Besityčiojantis vaikas taip pat pralaimi: neišmoksta konstruktyvių bendravimo būdų. Visi, kurie dalyvauja patyčiose ar jas stebi, gyvena baimės, įtampos atmosferoje, atsiliepiančioje savijautai, mokymosi rezultatams, ateities perspektyvoms. Tik patyčių sustabdymas gali užtikrinti, kad pasekmės nevirstų tragedija.  

Kaip reaguoti, jeigu vaikas prasitaria apie patyčias?

Eglė Balčiūtė: Svarbiausia – išklausyti iki galo. Skuboti veiksmai nepadės, pasikarščiavus galima net pabloginti situaciją. Prieš ieškant sprendimų, reikia viską išsiaiškinti: kas, kokiais būdais, kaip dažnai tyčiojasi. Vaiką prakalbinti padės ramus, draugiškas tonas ir atviri klausimai. Sprendimo būdų ieškokite kartu su vaiku, taip jis pasijus saugiau ir supras, kad nėra paliktas vienas.  

Tėvai geriausiai padės bendradarbiaudami su mokykla. Jos keitimas – kraštutinis sprendimas. Kartais, kai kitos priemonės išbandytos, tai gali būti išeitis. Kita vertus, jeigu išimsime vaiką iš patyčių situacijos, bet pačios situacijos nespręsime – netrukus taikiniu taps kas nors kitas.  Beje, „Vaikų linija“ parengė nemokamus mokymus tėvams internetu (mokymaitevams.bepatyciu.lt), kur tėvai ras patarimų, kaip konstruktyviai bendrauti su mokykla ir kalbėtis su vaiku.  

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: