Tarp kuriančiųjų laimę svetur – daugybė talentingų Lietuvos menininkų. Tai kelia dvejopų minčių: viena vertus, tenka apgailestauti, kad šalis netenka šių talentingų žmonių, kita vertus, jie ne tik garsina mūsų šalies vardą pasaulyje, bet ir parveža neįkainojamos patirties. Žymus pianistas Gintaras Januševičius, prieš daugiau nei 10 metų pakėlęs sparnus į Vokietiją, teigia, jog naudingesnis Lietuvai jaučiasi gyvendamas svetur. „Gyvenimas ir mokslas Vokietijoje suteikė patirties, kurios nebūčiau gavęs Lietuvoje. Ja per savo meistriškumo kursus dabar dalijuosi su jaunąja atlikėjų karta visame pasaulyje. Dažnai dėstau Lietuvoje, stengiuosi keliskart per metus atvežti solinę programą, patarti Lietuvos koncertų ir konkursų organizatoriams, padedu atlikėjams iš Lietuvos surengti koncertus Vokietijoje“, – teigia menininkas, jau gruodžio mėnesį koncertuosiantis įvairiuose Lietuvos miestuose. Be to, jis kartu su dviem bendražygiais – smuikininke Dalia Dėdinskaite ir violončelininku Glebu Pyšniaku – keliauja po pasaulį su lietuviškos kamerinės muzikos programa „Window to Lithuania“.
Kelerių metų būdamas susidomėjote muzika ir kodėl pasirinkote būtent fortepijoną, o ne kokį nors kitą instrumentą?
Mano tėveliai – muzikantai. Į muzikos mokyklą buvau atvestas ketverių metų. Iš pradžių mama norėjo, kad gročiau violončele, bet jos pažįstamas violončelės profesorius, pamatęs mano pirštus, suabejojo, ar jie tinkami groti šiuo instrumentu. Taigi pradėjau lankyti fortepijono pamokas, juk fortepijonas – universalus instrumentas, muzikos studijų pagrindas.
Kas buvo Jūsų pirmasis mokytojas?
Pirmuosius trejus metus mane mokė Valentina Potejenko Klaipėdoje, Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Būdamas aštuonerių persikėliau į Vilnių – ten patekau į Valės Kulikauskienės klasę.
Ar niekada nesigailėjote pasirinkęs pianisto kelią?
Niekada. Į visus nuostabiausius mano gyvenimo įvykius mane atvedė grojimas fortepijonu.
Kokie kompozitoriai Jums artimiausi?
Prieš dešimt metų būčiau atsakęs, kad man artimiausi rusų romantikai. Ir dabar mielai groju Rachmaninovą, Musorgskį, Čaikovskį. Vis dėlto ilgi studijų metai būtų praėję veltui, jei nebūčiau mokęsis perprasti kuo daugiau muzikos stilių, jų kūrėjų. Dabar nebeskirstau muzikos stilių į artimus ar svetimus, stengiuosi kiekvieno stiliaus kūrinius atlikti taip, lyg jie man būtų patys artimiausi.
Dalyvavote ne viename konkurse. Kuris Jums buvo pats įsimintiniausias?
Labai sudėtingas klausimas, juolab kad savo konkursinę karjerą baigiau dalyvavęs vos 20 konkursų. Yra pianistų, kurie per metus aplanko 5–10 konkursų, gyvena iš iškovotų prizų, net yra dėl to vadinami „sportininkais“. O aš į konkursus važiuodavau ganėtinai retai, kruopščiai rinkdavausi, kur dalyvauti, todėl labai stengdavausi gerai jiems pasiruošti. Tad visi konkursai buvo ypatingi.
Baigęs savo konkursinę karjerą, du konkursus sukūriau pats. „Hanoverio muzikos talentų birža“ šį lapkritį įvyko trečiąjį kartą, pianistų konkursas „Fortepijoninis pavasaris Einbecke“ kitąmet vyks antrąkart. Konkursuose matęs ir gero, ir blogo, sukūriau du visiškai skirtingus muzikos renginius ir juose įgyvendinu tai, ką pats konkursuose norėdavau patirti dar būdamas dalyviu.
Kaip manote, kuo Jūsų pasirodymai išsiskiria iš kitų?
A. a. profesorius Vladimiras Krainevas, kurio klasėje praleidau septynerius metus, dažnai tokiu atveju sakydavo: „Išsiskiria išskyros, o jas reikia nešti ne į sceną, o į polikliniką.“ Išties niekad nesiekiau kuo nors išsiskirti, tiesiog stengiausi kokybiškai ir atsakingai dirbti savo darbą. Nemanau, kad kurį nors iš pianistų, kurių pasaulyje tiek daug, galėtume vadinti išskirtiniu tiek gerąja, tiek blogąja prasme.
Neseniai muzikiniame bokso ringe nugalėjote korėjiečių kilmės pianistę Ming. Papasakokite apie šią dvikovą daugiau.
Išties labai nustebau gavęs kvietimą dalyvauti renginyje „KlassikBattle“. Tai nėra klasikinės muzikos projektas, tai daugiau gyvos muzikos šou, kuriame dėmesio centre yra pianistas ir jo talentas. Sutikau dalyvauti, nes tikiu, kad tokio pobūdžio renginiai – vienas iš būdų su klasikine muzika supažindinti jos nepažįstančius žmones. Apskritai nesu snobas, man atrodo, kad klasikinė muzika gali gerai skambėti bet kokiame projekte, kai ji puikiai atliekama ir jai tinkamai parinkta aplinka, atmosfera, laikas, tai yra kai viskas įtikina.
Šou nebūtų šou be efektų, taigi ir šiame renginyje atlikėjai būna su boksininko pirštinėmis bei chalatu, kiekvieno raundo pradžią skelbia gongas, o scena atrodo kaip bokso ringas. Tačiau svarbiausias akcentas tenka pačiai muzikinei dvikovai tarp dviejų pianistų.
Prieš dvikovą pianistai sutaria, kas kiekviename ture turėtų vykti. Projekto kūrėja Ming yra sudariusi sąrašą bemaž dvidešimties turų, iš kurių koncertui pasirenkami dešimt. Taip ir mes sutarėme dėl penkių muzikinių (klasikinė, romantinė, virtuozinė, kino filmų muzika bei savas kūrinys) bei penkių sportinių (greitis, klausa, atmintis, improvizacija bei muzikos žinios) turų.
Laimėjau šešis turus, mano varžovė – du, dar du turai baigėsi lygiosiomis. Muzikiniai turai buvo įvertinti penkiais taškais (du savo plojimais skyrė publika, po vieną – trys komisijos nariai), sportiniai – po tašką.
Tikriausiai būtų galima sakyti, kad Lietuvoje Jūs retas svečias. Kas lėmė, kad apsigyvenote Vokietijoje?
Iš Lietuvos išvažiavau studijuoti, įgyti žinių, kurios padėtų įgyvendinti muzikines idėjas, įgyti gyvenimo patirties, išminties, savarankiškumo. Manau, bet kuris menininkas turi keliauti, pažinti, domėtis. Pasirinkau profesorių, tęsiantį ilgaamžę pedagoginę tradiciją, ir šalį, kurioje kasdien vyksta aukščiausio lygio kultūrinis gyvenimas ir kurioje mano srities profesionalas niekad neliks be darbo.
Iš Lietuvos išvažiavau 2004-aisiais – anksčiau, nei pradėjo kilti muzikinės viešosios įstaigos, kamerinės koncertų salės. Būdamas devyniolikos metų, jau turėjau daug darbo su žymiais orkestrais patirties, dalyvaudavau žymiuose festivaliuose, dažnai būdavau kviečiamas atstovauti Lietuvai svetur, net tapau jauniausiu tuo metu Lietuvos muzikų sąjungos nariu. Vis dėlto koncertinių salių tada buvo labai nedaug, jaunam atlikėjui retas organizatorius siūlydavo padorų atlygį, o užsienio koncertų organizatoriai lietuvius samdė vangiai – vien kelionės išlaidos dėl skrydžių stokos būdavo kosminės. Likęs Lietuvoje iš koncertinių pajamų nebūčiau galėjęs net vienas nuomotis buto. Viską apgalvojęs, išvykau neribotam laikui.
Gyvenimas ir mokslas Vokietijoje suteikė patirties, kurios nebūčiau gavęs Lietuvoje. Ja per savo meistriškumo kursus dabar dalijuosi su jaunąja atlikėjų karta visame pasaulyje. Dažnai dėstau Lietuvoje, stengiuosi keliskart per metus atvežti ir solinę programą, patarti Lietuvos koncertų ir konkursų organizatoriams, padedu atlikėjams iš Lietuvos surengti koncertus Vokietijoje. Tam tikra prasme gyvendamas Vokietijoje Lietuvai esu naudingesnis, negu būčiau gyvendamas Lietuvoje.
Kas Jums buvo sunkiausia įsikuriant svečioje šalyje?
Lietuvos muzikos pasaulyje, ypač po sėkmingų Monrealio ir Čiurlionio konkursų, buvau gerai žinomas. Vargu ar tuo metu buvo mano kartos atlikėjų, Lietuvoje koncertuojančių dažniau už mane. Hanoveryje atsidūriau pianistų pasaulio centre, čia susirinko daug atlikėjų, turinčių panašias į mano gyvenimo istorijas. Manau, visiems jiems buvo sunku persirikiuoti iš „žvaigždučių“ į „eilinius“. Nemažai mano kolegų grįžo namo, kur jautėsi geriau. Man padėjo tai, kad dažnai grįždavau namo koncertuoti, sėkmingai dalyvaudavau konkursuose. Po metų laimėjau atranką į Yehudi Menuhino fondą, tai suteikė pirmosios koncertavimo vokiečių publikai patirties. Vis dėlto kartais užklupdavo ir depresyvi nuotaika, noras viską mesti. Manau, perlipti per save, tikėti savo jėgomis, kokybiškai dirbti ir LAUKTI yra sudėtingiausia, ypač žmogui, kuriam reikia greitų rezultatų.
Ilgai užtrukau, kol iš galvos išmečiau mintis, kad kažkas manimi pasirūpins. Paprastas pavyzdys: Vokietijos aukštojo mokslo įstaigose tvarkaraščius sudaro ne dekanatai, kaip įprasta Lietuvoje, o patys studentai. Visur vaikščiodavau, klausinėdavau sekretorių, dekanato darbuotojų, bet mentalitetų skirtumas tikriausiai buvo toks didelis, kad jie net nesuprasdavo, ko iš jų noriu, nors aš tik klausdavau, kada ir kur galiu pamatyti paskaitų tvarkaraštį.
Vis dėlto po kurio laiko prie naujo mentaliteto prisitaikiau, ir jis man tinka. Man patinka tvarka, planavimas, patinka, kai visi žino savo atsakomybę ir negaišta vienas kito laiko. Vokietijoje man taip pat patinka tai, kad žmonės nesikiša į kitų asmenų privatumą, nepatarinėja neprašomi. Dabar būna kiek sudėtinga suprasti žmones grįžus į Lietuvą ar nuvažiavus į Pietų Europą.
Ar pagalvojate apie grįžimą į Lietuvą?
Kaip sakiau, darbo ir gyvenimo kokybės prasme esu geresnis menininkas gyvendamas Vokietijoje. Čia esu gerbiamas ir paklausus, o mano atlyginimo visiškai pakanka tam, kad nekovočiau su kitais menininkais dėl duonos kąsnio ir galėčiau ramiai atsidėti kūrybai. Neturiu didelių turtų, dvarų, neturiu didelio apetito, bet finansinė ramybė man yra labai svarbi. Vokietijoje ją susikūriau, dėl šios priežasties galiu sau leisti kurti naujus eksperimentinius projektus, groti daugybėje labdaringų koncertų, taip pat už simbolinį atlygį ar visai be jo dirbti su jaunaisiais lietuviais muzikantais. Jei gaučiau pasiūlymą grįžti į Lietuvą gyventi tokiomis pat sąlygomis, kokiomis gyvenu Vokietijoje, iškart sutikčiau. Norėčiau gyventi Lietuvoje ir tikiuosi, kad ateityje grįšiu.
Kur artimiausiu metu gerbėjai galės išvysti Jūsų pasirodymus?
Jau gruodžio mėnesį vyks mano solinis turas Lietuvoje. Pirmąkart skambinsiu visus 19 Frederiko Šopeno valsų, šią žėrinčią programą specialiai paruošiau žiemos šventėms. Gruodžio 15 dieną ją atliksiu Klaipėdos koncertų salėje, 17 dieną – Kauno filharmonijos didžiojoje salėje, 18 dieną – Alytaus muzikos mokyklos salėje, o 28 dieną – Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje.
Kartu esu viena trečioji nuostabaus atlikėjų ansamblio ir dalijuosi scena su smuikininke Dalia Dėdinskaite ir violončelininku Glebu Pyšniaku. Po pasaulį vežame savo vien lietuviškos kamerinės muzikos programą „Window to Lithuania“. Šiuo metu esu Stokholme, po kelių valandų lipsime ant scenos ir pristatysime Lietuvos muzikos perlus Švedijos publikai. Po kelionės į Ukrainą aplankysime Lietuvą: sausio 31 dieną mus išgirs Vilniaus, vasario 2 dieną – Klaipėdos publika, o vasario 3 dieną koncertuosime Birštono kurhauze. Žiūrint tolyn į ateitį, su didelėmis viltimis ir malonumu žiūriu į Birštono vasaros menų akademiją liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Joje dirbsiu su talentingais jaunais pianistais iš viso pasaulio ir dešimt dienų kas vakarą koncertuose susitiksiu su nepaprastai šilta Birštono publika.
Ką veikiate, kai negrojate?
Būtų lengviau išvardyti tai, ko neveikiu. Žmona sako, kad per mažai tvarkausi namie. Visa kita, matyt, veikiu. Iš to, ką veikiu, labiausiai patinka ir praturtina laisvalaikis su šeima bei menas – knygos, filmai, muziejai.
Ko palinkėtumėte skaitytojams?
Likti sveikiems, kasdien būti maloniai nustebintiems, galbūt net klasikinės muzikos koncerte.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino pilietė reporterė Greta Kondrataitė
Fotografai: Nicolas Kröger, Jürgen Wahnschaffe, Christopher Day, Bernhard Mayr