Pradinis / Lietuviai svetur / PIETŲ KORĖJA. Penkios paprastos taisyklės

PIETŲ KORĖJA. Penkios paprastos taisyklės

Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas

Gimė: Panevėžyje

Laisvai samdomas darbuotojas

Gyvena: 6 metus Seule, Pietų Korėjoje

3800_87593690094_3333550_n

Moto: Visada yra galimybė mesti tai, ką pradėjai

Pasikalbėti su Martynu Šiaučiūnu-Kačinsku pavyko per trumpą jo viešnagę Lietuvoje, kur jis niekada ilgai neužtrunka. Paskaitę straipsnį ir Jūs nejučia imsite Martynui pavydėti laisvės, nuotykių, kelionių, gebėjimo gyventi taip, kaip Dievas duos. Žinoma, kiekvienas pasirenkame, kokį gyvenimą gyventi… Vaikino pasakojimai apie jo kasdienybę, gyvenimą keliaujant yra tarsi įdomiausios knygos skaitymas. Paskaitykite ir Jūs ją!

Martynai, kodėl iš visų įdomių Azijos šalių išsirinkote būtent Pietų Korėją?

Visada sakau, kad į Pietų Korėją patekau atsitiktinai, per klaidą… Ir visai netikėtai pasilikau čia ilgesnį laiką… Geriau pagalvojus, Rytų Azija traukė nuo vaikystės. Kai vaikystėje važiuodavome į Rygą, privalomai lankytinas punktas buvo toks muziejus Pilies gatvėje, kurio dabar jau lyg ir nebėra. Pirmame muziejaus aukšte gulėjo Egipto mumija, toliau buvo pristatoma senovės Roma ir Graikija, galima buvo grožėtis Europoje nutapytais paveikslais. Viena salė buvo skirta Tolimųjų Rytų menui, kuri mane labiausiai ir viliodavo.

Studijavote orientalistiką dar tada, kai niekas ja per daug nesidomėjo. Kas paskatino susidomėti?

Pati kelionė į Pietų Korėją prasidėjo visai ne nuo Korėjos. Vilniaus universitete studijuodamas matematiką sužinojau apie galimybę kartu studijuoti ir japonologiją Orientalistikos centre kaip antrą specialybę (tada buvo dar pati Orientalistikos centro pradžia). Nusprendžiau pabandyti. Galvojau, jei nepatiks, visada galėsiu mesti. Be to, mokslai nieko nekainavo. Vėliau išvažiavau metams į Japoniją, nes norint padoriau išmokti japonų kalbą, privaloma bent jau apsilankyti ten. Bebūdamas Japonijoje sužinojau, kad Orientalistikos centras turi pasiūlymų studijuoti ir Pietų Korėjoje. Tuo metu šia šalimi Lietuvoje beveik niekas nesidomėjo, todėl pagalvojau, kad tai gali būti gera galimybė. Net specialiai nuskridau kelioms dienoms į Seulą apsižvalgyti. Nusprendžiau, kad toje šalyje gyventi galėsiu (jei per tris dienas galima ką nors suprasti apie svetimą šalį), išmokti kalbą sunku nebus (gramatiškai panaši į japonų, abėcėlė gerokai paprastesnė), todėl grįžęs Lietuvon ir bedirbdamas tame pačiame Orientalistikos centre pateikiau reikiamus dokumentus studijoms į Korėją. Kodėl? Nes nebuvo nė vienos priežasties nepretenduoti išvykti. Ir vėl galvojau taip pat: jei nepatiks, visada bus galima grįžti. Tada net negalvojau, kad Pietų Korėjoje pasiliksiu gerokai ilgesnį laiką. Po korėjiečių kalbos studijų įstojau į doktorantūrą, baigiau studijas, tačiau vis dar gyvenu čia.

Tikriausiai gyvendamas tokį įdomų gyvenimą nekantraujate rytais lipti iš lovos…

Kiekvieną rytą keliuosi tik tam, kad atsikelčiau. Pernai vasarą dirbau pasaulinės Josu parodos Lietuvos paviljone. Tada skatindavo atsikelti tik tai, kad nepavėluočiau į darbą… Juokauju… Keltis skatindavo saulė, nes miegojau prie lango į Rytų pusę.30031_388336495094_4069642_n

Ar jaučiate, kad gyvenate kitaip nei kiti? Ar kada nors apie tai susimąstote?

Čia gal reikėtų kitų paklausti… Man pačiam asmeniškai neatrodo, kad vyktų kažkas neeilinio, nors, jei palyginčiau save su daugeliu Lietuvoje likusių draugų, bendraklasių ar bendrakursių… Prisimenu prieš kelerius metus vykusį klasės susitikimą, per kurį netikėtai supratau, kad labai skiriuosi nuo visų kitų, nes daugelis mano amžiaus lietuvių jau būna vedę (ar ištekėjusios), turi po vieną ar du vaikus, namą arba butą, mašiną, dar kokį šunį ar katę, gal net abu, o aš neturiu nė vieno iš šitų išvardintų dalykų. Nežinau, ar reikėtų tuo didžiuotis arba džiaugtis, bet labiausiai iš kitų išsiskiriu būtent tuo.

Gal galėtumėte pasidalinti įspūdžiais iš kino filmo ar skaitytos knygos, kurie Jus vienaip ar kitaip sukrėtė ir pakeitė Jūsų mąstyseną.

Iš pradžių pagalvojau, kad nėra tokio nei filmo, nei knygos, nei koncerto ar dar ko nors, bet netikėtai prisiminiau visai neseniai matytą vokiečių ir korėjiečių filmą „Lageris Nr. 14“ („Total Control Zone“). Jis ne tiek įkvėpė kažką keisti gyvenime, bet tiesiog paskatino šiek tiek kitaip žiūrėti į visą mus supantį pasaulį. Kadangi gyvenu Pietų Korėjoje, šalia Šiaurės Korėjos, tai tenka nemažai girdėti apie sunkų ir nepakeliamą gyvenimą ten, apie priverstines darbo stovyklas, mirtininkų lagerius, žmogaus teisių pažeidimus ir visa kita. Kaip tikriausiai puikiai suprantate, moralas visada būna tik vienas: kaip jiems ten blogai ir kaip mes turime jiems padėti išsilaisvinti. Nežinau, ar toks buvo režisieriaus tikslas, tačiau tame dokumentiniame filme aš pamačiau šiek tiek kitokį požiūrį į visa tai. Gyvenimas Šiaurės Korėjoje, o tuo labiau visuose mirtininkų lageriuose, sunkus, išlepusiems vakariečiams būtų net nepakenčiamas, tačiau vietiniai į tai žiūri kaip į natūralią būseną. Pasak filmo herojaus, kuris gimė ir tikriausiai būtų miręs tame lageryje (jei nebūtų pabėgęs), jis žinojo, kad yra tokia Šiaurės Korėja, netgi Pietų Korėja, kad yra Kinija, Japonija, kitos šalys, tačiau jam atrodė, kad visur gyvenimas visiškai toks pat – niekuo nesiskiria nuo lagerio. Tik gerokai vėliau suprato, jog gyvenimas už lagerio sienų yra visiškai kitoks, geresnis, kad nebūtina gyventi šitaip. Tačiau gyvendamas Pietų Korėjoje, šalyje, kur nieko netrūksta, kur kaip mūsų pasakose „pieno upės su medaus krantais“, jis pradėjo ilgėtis lagerio, nes tai buvo jo gimtinė. Tiesa, gyvenimas lageryje buvo daug paprastesnis, patys žmonės ten tyresni ir paprastesni. Lageryje yra tik penkios paprastos taisyklės, už kurių nesilaikymą gresia mirties bausmė. Penkios paprastos taisyklės, be jokių interpretacijų. Gal ir su interpretacijomis, tačiau visas tas interpretacijas galvoja tik sargybiniai, tie, kurie už taisyklių nesilaikymą iškart sušaudydavo kalinį. Beje, viena labiausiai įstrigusi filmo frazė yra: „Pietų Korėjoje jūs turite viską, ko reikia šiuolaikiniam žmogui, tačiau pagal savižudybių skaičių užimate vieną iš pirmųjų vietų pasaulyje (pagal dabartinę statistiką Pietų Korėja nusileidžia tik Lietuvai), o lageryje savižudybių beveik nepasitaiko“. Filme atskleista ir dar viena susimąstyti verčianti mintis: mirtininkai, iki gyvos galvos nuteisti kaliniai, kurie beveik šimtu procentu įsitikinę, kad dienas taip ir baigs tame pilkame lageryje, nuolat ujami prižiūrėtojų, nuolat nepavalgę, už bet kokį nusižengimą galintys būti sušaudyti, neturėtų branginti savo gyvybės. Tačiau jie iš paskutiniųjų kabinasi į gyvenimą, bet kokia kaina, tokia, kurios mes galbūt net neįsivaizduojame, stengiasi pragyventi dar ir dar vieną dieną. Po šio filmo pradėjau kitaip žiūrėti į mus pačius: ar tikrai mūsų gyvenimas toks jau nuostabus, kad mes taip globėjiškai žiūrime į prasčiau gyvenančius? Ar tikrai reikalingas tas globėjiškas tonas, kurį Vakarai taip dažnai vartoja kalbėdami su Trečiojo Pasaulio šalimis? Ar visa ta humanitarinė pagalba skurstantiesiems ir vargstantiesiems kartais nėra tiesiog psichologinė pagalba sau pačiam: tai, kad galiu padėti kitiems, man pačiam įrodo, kad aš pats gyvenu ne taip jau blogai. O nuo tokio mąstymo ne taip jau toli ir iki tos visiems lietuviams gerai žinomos patarlės: „Ne draugo, ne kaimyno, bet vis tiek gerai, kad namas dega“…

13741_182241325094_8081855_n

O kokiais principais Jūs vadovaujatės savo kasdieniame gyvenime?

Dešimt Dievo įsakymų? Gal ne visais dešimt, nes nesu katalikas. Bent jau pirmojo įsakymo laikytis nebeišeina… Nors žinoma ir su kitais tenka kartais prasilenkti (visi mes žmonės), ir gal ne visada iš piktos valios. Tarkime, ar įsakymas „Nežudyk“ kalba tik apie žmogžudystę? Gal Dievas turėjo omenyje tiesiog gyvybę… O jei rimtai, tai kažkokių specialių nuostatų neturiu, tiesiog stengiuosi nekenkti kitiems.

Kaip apibūdintumėte kraštą, kuris dabar yra Jūsų namai?

Tikrai negaliu pasakyti, kodėl pasirinkau būtent Pietų Korėją. Kaip jau sakiau, atvykau čia beveik atsitiktinai, pasilikau čia irgi nežinia kodėl. Korėją apibūdinti žodžiais sunku. Kiek pastebėjau iš nemažai užsieniečių, kurie čia gyvena, daugelis Korėjos nemėgsta, o tie, kurie mėgsta, nelabai gali pasakyti kodėl. Korėjoje gyvenimas tikrai nepasakiškas: nors tai viena iš labiausiai pasaulyje išsivysčiusių valstybių, su neblogais atlyginimais, naujausiomis technologijomis, ir šiaip jau viskuo, ko gali prireikti šiuolaikiniam žmogui. Tačiau šalyje yra ir nemažai minusų: tai ir viena tankiausiai apgyvendintų valstybių, Seule ir jo priemiesčiuose gyvena virš dvidešimt milijonų gyventojų, patys korėjiečiai labai konservatyvūs, labai griežtai laikosi konfucianizmo principų (vienas iš jų – vyresnysis visuomet teisus). Apie Rusiją dažnai sakoma, kad jos nesuprasi, ją reikia pajausti vidumi, tą patį galiu pasakyti apie Korėją. Reikia joje pagyventi ir ją pajusti. Korėjoje yra kažkas, kas traukia. Gal tai tas „čiong“ (lietuvių kalba nėra atitikmens, kažkas panašus į jausmą), kuriuo taip didžiuojasi korėjiečiai.

Apie planus grįžti į Lietuvą tikriausiai net neverta klausti…

Lietuvoje likę tėvai, giminaičiai, draugai. Nepasakyčiau, kad dažnai apie ją galvoju. Tiesiog taip jau yra. Ko trūksta Lietuvoje, nelabai žinau. Iš Lietuvos išvažiavau ne todėl, kad ten kažko būtų trūkę, viskas buvo gerai. Išvažiavau mokytis. Net ir dabar negalėčiau pasakyti, kad niekada į Lietuvą negrįšiu, arba, kad negrįšiu tol, kol ten kažkas nepasikeis. Ne, negrįšiu kol kas, o vėliau… kaip Dievas duos.

Dabar labai populiaru sakyti, kad dėl tokio mažo gimstamumo Lietuva apskritai išnyks…

Lietuva būtų ne pirma ir nepaskutinė pasaulio valstybė, kuri dėl vienų ar kitų priežasčių dingtų iš šio pasaulio. Taip, skaudu, kad ta šalis, kurioje gimiau, kurioje užaugau, kurios krauju aplaistytą istoriją iki šiol mena pakelėse rymantys rūpintojėliai, kažkada išnyks. Rūpintojėliai gal ir stovės, tačiau niekas nebesės valgyti Kūčių vakarienės, nebeieškos paparčio žiedo, ant kapų niekas nebeuždegs žvakučių, nes nebebus kam… Netgi lietuviškai tikriausiai niekas nešnekės… O jei kokia nors Zimbabvė išnyktų dėl emigracijos ir mažo gimstamumo? Ar mums tai nors kiek rūpėtų? O ar Zimbabvė kuo nors blogesnė už Lietuvą, ar ten mamos mažiau myli savo vaikus? Juk ne, tad kaip bus, taip bus…

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Ieva Ąžuolaitytė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: