Prieš penkerius metus vilniečiai Rokas ir Simona nusprendė savo santaupas investuoti ne į naują būstą kur nors netoli sostinės, o į jachtą, kuria galėtų plaukioti po pasaulio jūras ir vandenynus tyrinėdami egzotiškus kraštus. Tuo metu jie net neįsivaizdavo, kad ši kelionė užsitęs ketverius metus ir jiems dovanos aibę netikėtų, bet šiltų pažinčių, pasiplaukiojimų su rykliais ir gilesnį vienas kito pažinimą.
Papasakokite apie savo kelionės ypatumus – kaip keliaujate, kokie yra tipiški iššūkiai?
Simona: Daugiausia keliaujame pasatinių vėjų kryptimi, pavėjui. Iš esmės, iš rytų į vakarus. Pradėjome Kanarų salose, nes ten ir nusipirkome burinę jachtą. Per Atlantą patraukėme į Karibus, iš Karibų per Panamos kanalą į Ramųjį vandenyną. Aišku, tenka net pusę metų kur nors sustoti ir praleisti laiką saugioje vietoje, nes būna uraganų, ciklonų arba taifūnų sezonai. Taigi orai padiktuoja, kur mums keliauti. Mes galime turėti norų ir preferencijų, bet esame gana apriboti.
Rokas: Vieni žmonės keliauja greitai, kiti lėtai. Mes pasirinkome lėtąjį variantą.
O koks skirtumas tarp greitojo ir lėtojo keliavimo?
Rokas: Greitai keliaudamas tiesiog labai trumpam apsistoji vietose, į kurias atvykai. Pabūni savaitę ar dvi šalyje ir dumi toliau.
Simona: Greitai keliaudamas jachta, Ramiajame vandenyne gali praleisti tris mėnesius, o mes užtrukome beveik trejus metus. Iš viso keliaujame beveik ketverius metus.
Oho! Kokį atstumą įveikėte per visą šį laiką?
Rokas: Maždaug dvidešimt du tūkstančius jūrmylių, arba apie keturiasdešimt vieną tūkstantį kilometrų.
Įspūdinga! O ką iki tol veikėte Lietuvoje ir kaip kilo mintis leistis į tokią kelionę?
Rokas: Aš gan seniai buriuoju. Su draugais dalyvaudavome varžybose, o kartais sezono pabaigoje, kai kainos mažesnės, išsinuomoję jachtą su draugais išplaukdavome į Viduržemio jūrą. Man patinka tokie iššūkiai ir brendo mintis, kad būtų smagu iškeliauti ilgesniam laikui. Neplanavome, kad kelionė truks ketverius metus, nes tai yra tikrai labai ilgas laiko tarpas. Manėme, kad porą metų pakeliausime, pasibastysime ir grįšime namo. Tačiau užtrukome ilgiau, mat koronaviruso sukelta pandemija mums truputį pakišo koją. Negalėjome taip greitai keliauti dėl karantinų.
Simona: Viskas buvo uždaryta ir mes jau buvome išvykę. Negalėjome grįžti namo, bet ir negalėjome judėti į priekį. Mėnesių mėnesius buvome ten, kur mums leido būti. Keturis mėnesius vienoje salelėje, tris mėnesius kitoje…
Kurioje vietoje jus prigavo koronavirusas ir privertė sustoti?
Rokas: Kai perplaukėme Atlantą, ten jau po truputį viskas įsibėgėjo.
Simona: Galima sakyti, pačioje kelionės pradžioje, nes mes pajudėjome iš Lansarotės, Kanarų salų, 2020-ųjų sausio 5 dieną. Tuomet koronavirusas ir ėmė plisti. Dar už pusės mėnesio plaukėme per Atlantą. Vasario mėnesį pasiekėme Karibus ir po kokių trijų savaičių visur viskas pradėjo užsidarinėti. Karibuose įstrigome beveik metams.
Rokas: Antigvoje.
Iš tikrųjų gana ilgai. Ir kaip gyvenimas atrodė per pandemiją? Ar džiaugėtės palikę įprastą gyvenimą Lietuvoje, o gal šiek tiek baiminotės, kas bus?
Rokas: Niekas nežinojo, kas vyksta, visiems žmonėms buvo stresas. Galbūt mes jo patyrėme daugiau, nes buvome išvykę.
Simona: Ne Europos Sąjungoje, taisyklės kitos…
Rokas: Kita vertus, mes nebuvome per stipriai apriboti.
Simona: Oficialiai mes buvome labai apriboti, nes buvo ne tik karantinas, bet ir komendanto valanda, o tai reiškė, kad niekas niekur negalėjo išeiti, jei neturėjo neginčijamos priežasties. Mes nuleidome inkarą prie mažos salelės, kur niekas negyveno, nebuvo rizikos užsikrėsti ir niekas nekontroliavo. Mums tiesiog labai pasisekė. Nusipirkome daug maisto atsargų, kad galėtume būti tokioje vietoje, kiek reikės. Ten praleidome tris mėnesius ir tai buvo geriausias mūsų sprendimas.
Rokas: Įlanka buvo labai graži. Maudėmės, žvejojome.
Rojus, ypač per pandemiją. O ką Lietuvoje veikėte prieš pakliūdami į jį? Iš kur esate?
Simona: Rokas gimė ir augo Vilniuje, o aš esu kilusi iš Kretingos rajono. Aš dirbau projektų vadove knygų leidykloje.
Rokas: O aš dirbau IT konsultantu.
Ar abu gyvenimą kūrėte Vilniuje?
Rokas: Gyvenome Vilniuje. Aš keliavau. Kiekvieną savaitę skraidydavau, o Simona likdavo namie.
Simona: Na kaip namie, biure (juokiasi). Keliauti visada mėgome. Mūsų amžiaus žmonės, perlipę 30 ir 40 metų ribą, perka namus, butus, kur nors investuoja, ką nors daro… O mes galvojome: ar norime buto, ar vis dėlto geriau leistis į neeilinę kelionę…
Gana neįprasta seka. Paprastai namai parduodami sulaukus pensijos ir tada žmonės leidžiasi į kruizus aplink pasaulį.
Simona: Namo įsigiję dar nebuvome, taupėme ateičiai. Nutarėme pabandyti galvodami, kad jeigu nepatiks, galėsime grįžti ir daryti tai, ką darėme iki tol. Tačiau pirmiausia mūsų kelionę sulėtino pandemija, vėliau pamėgome tokį gyvenimo būdą, lėtas keliavimas leidžia patirti daug įdomybių. Lėtai keliaudamas gali pabūti vietos bendruomenėse iš labai skirtingų kultūrų, su jomis susigyventi ir iš arti pamatyti jų gyvenimą.
Rokas: Ilgiau užsibūnančius keliautojus vietiniai prisileidžia arčiau. Užuot su jais tik pasilabinęs, kartu praleidi dieną ar dvi ir jie patys atsiveria.
Kaip ruošėtės šiai kelionei?
Rokas: Žinoma, reikėjo laivo, jo paieškos užtruko. Kadangi jis jau buvo pusiau paruoštas Atlantui kirsti, prie jo dirbome ne per daugiausia. Daug žinių neturėjome, nes niekada nebuvau turėjęs tokio didelio laivo su tokiomis sistemomis.
Simona: Aš buriuoti nemokėjau. Tik buvau kelis kartus plaukiojusi mažoje lenktyninėje jachtoje Trakų ežere.
Kaip pasiryžote tokiam žingsniui? Visgi tai ne dieną, ne dvi, net ne savaitę trunkanti kelionė.
Simona: Daug domėjomės. Stebėjome kitus žmones, kurie tokiu būdu keliauja. Žiūrėdavome jų video, kuriuose pasakoja, kaip remontuoja jachtą, kaip ruošiasi, su kokiomis problemomis susiduria. Pradėjome suprasti, kaip tokia kelionė atrodo. Trakuose baigiau vidaus vandenų laivavedžio kursus. Taip pat reikėjo apgalvoti visas smulkmenas, pavyzdžiui, gauti receptinių vaistų, kurių gali prireikti viduryje vandenyno, gauti įvairiausių prietaisų taisymo instrukcijas.
Rokas: Bet daug ką darėme pakeliui. Prieš kelionę per daug laiko tam neskyrėme.
Simona: Taip, reikėjo užbaigti darbus, viską parduoti, viską palikti ir suorganizuoti, kad galėtume išvykti ilgam laikui.
Kiek laiko užtruko planavimas?
Simona: Jachtą įsigijome metus prieš kelionę.
Rokas: Ji stovėjo marinoje, retkarčiais atskrisdavau ko nors joje nuveikti.
Simona: Bandėme susipažinti su ta jachta, bet negalėdavome ilgai būti, nes vis dar dirbome.
Rokas: Nebuvo taip, kad pasiėmėme kelių mėnesių atostogas ir ruošėmės. Ruošimąsi derinome su gyvenimu Vilniuje.
Simona: Aišku, negali į tokią kelionę žiūrėti lengvabūdiškai. Mes nebūname toje vietoje, kur mums kyla pavojus, pavyzdžiui, ten, kur ciklonai. Tiesiog elgiamės atsargiai, klausome kitų žmonių patarimų, skaitome knygas.
Viena yra teorinės žinios ir visai kas kita išplaukti ilgam. Ar ruošdamiesi turėjote baimių arba lūkesčių? Ar visa tai pasiteisino, o gal kaip tik išsisklaidė?
Simona: Nuo Lansarotės iki Žaliojo Kyšulio salų šešias paras plaukėme trise – buvome pasikvietę vieną bičiulį. Atsimenu tą rytą, kai pirmą kartą nubudome tik dviese ir turėjome išsiregistruoti iš šalies, kad plauktume per Atlantą. Tąkart galvoje sukirbėjo: „Ar mes kvaili, ar viskas gerai…“ Bet dažniausiai taip ir būna su dideliais sprendimais: didžiausia baimė ir neryžtingumas yra iki tol, kol imiesi daryti. Kai jau darai, tiesiog sprendi situacijas, iškilusias tame procese. Kai atsišvartavome nuo marinos ir stebėjome, kaip krantai tolsta, mane apėmė palengvėjimo jausmas ir ramybė supratus, kad viskas čia yra gerai ir kad kažkaip susitvarkysim.
Rokas: Mano baimė buvo labiau susijusi ne su plaukimu, o su pačiu sprendimu. Ar tikrai gerai padarėm, kad išleidome tiek pinigų laivui, šiai kelionei? Juk vietoje to galėčiau toliau dirbti ir investuoti, užsitikrinti gražią senatvę.
O koks atsakymas yra šiandien?
Rokas: Tos baimės ir abejonės niekur nedingsta, vis dar iškyla.
Simona: Prieš porą dienų kalbėjome, kad iki šiol tai buvo gražiausi, įspūdingiausi mūsų gyvenimo metai. Mes jų neplanavome, tiesiog kažkaip įvyko.
Rokas: Prisiminsime juos ilgai. Tie įspūdžiai, patirtys tikrai liks ilgam ir manau, kad ilgalaikėje perspektyvoje nesigailėsime.
Neabejoju. Šiuo metu esate nuo Australijos gerokai nutolusiose, atokiose Saliamono salose. Kodėl jose atsidūrėte ir ką galite papasakoti apie gyvenimą ten? Kaip jus sutiko vietiniai gyventojai?
Rokas: Niekada neplanavome plaukti į Saliamono salas. Ketinome iš Naujosios Zelandijos vykti į Vanuatu, ten pabūti porą mėnesių ir plaukti į Australiją. Ir dėl palankių vėjų tai būtų buvęs visai logiškas maršrutas. Bet truputėlį per vėlai išplaukėme iš Naujosios Zelandijos, o dėl visame pasaulyje kintančio klimato ciklonų sezonas Pietų Ramiajame vandenyne prasidėjo anksčiau, nei turėtų.
Susiformavo pats stipriausias, penktos kategorijos, ciklonas. Jo prognozę pamatėme prieš pusantros savaitės, bet pabėgti į Australiją nebuvo tinkamo vėjo. Pasirinkome tuo metu saugiausią variantą – traukti į Saliamono salas. Jose atsidūrėme po keturių parų.
Simona: Tai yra tipiškas buriavimo pavyzdys, kai planuoji viena, o atsiduri kitur. Be to, mes kiekvienais metais matome, kokią įtaką turi klimato kaita. Šis ciklonas buvo pripažintas kaip anksčiausias visų laikų penktos kategorijos ciklonas ir jis praūžė ne sezono metu. Dėl jo Saliamono salose jau praleidome dvi savaites.
Pasiekėte turistams būdingą ribą. Turbūt jau pamatėte, kaip ten verda gyvenimas?
Rokas: Taip, aplankėme gražiausias vietas, sutikome keletą šeimų.
Simona: Čia netgi sostinė atrodo kaip tiesiog didesnis kaimas. Gyventojų nėra daug, gyvenamoji teritorija nedidelė, čia daugiausia vyrauja neįžengiamos džiunglės ir nedidelės gyvenvietės, kur žmonės išsikirto medžius ir pasistatė mažus namelius. Į mokyklą vaikai eina kelis kilometrus, jei išvis eina. Kaip jie mus priima? Jei būtume atvažiavę į kokį viešbutį, būtų vienaip. Bet kadangi išmetėme inkarą priešais kaimelį, mus, kaip dažniausiai ir būna, sutiko kaimo vyriausiasis ir pasveikino čia atvykus.
Tokiais atvejais jis dažniausiai tikisi, kad atvykėliai jam ką nors padovanos ar kaip nors padės gyvenvietei ar šeimai. Įprastai tai vyksta mainų principu. Jie atvykėliams kaip mes atveža vaisių, daržovių ir visko, ką dar augina, o už tai gauna, ko paprašo, pavyzdžiui, cukraus, žvejybos reikmenų, baterijų ir kitų praktinių dalykų, kurių savo parduotuvėse rasti negali. Įvykus mainams, jie suorganizuoja turą į bažnyčią, mokyklą, krioklį ar žygį, priklausomai nuo vietovės.
Pirmomis dienomis jie stengiasi parodyti lankytinas vietas, o pasilikus saloje ilgiau, prasideda įprastas gyvenimas kartu su vietiniais. Jei jie eina dirbti į sodą, mes pasiūlome padėti. Jų nameliai yra supinti iš lapų ir šakelių, stogai dengti palmių lapais. Jei jie tuos stogus keičia, mes prisijungiame. Jiems didelė garbė žinoti, kad mums yra įdomu įsitraukti į kasdienius jų darbus, tuomet jie dar labiau mus įtraukia, kanojomis atplukdo bananų, papajų ir kitų vietinių vaisių.
Ką nuveikėte per šias dvi savaites?
Simona: Stebėjome jų tradicinius šokius, kaip groja būgnais su paplūdimo šlepetėmis.
Rokas: Nardėme. Saliamono salos yra plačiai žinomos dėl nardymo vietų, kuriose pilna nuostabių koralų ir paskendusių objektų. Per Antrąjį pasaulinį karą čia vyko kovos tarp amerikiečių ir japonų, paskendo daug lėktuvų ir laivų. Nuostabu, kaip per daugybę metų jie apaugo koralais, tapo nuo ryklių besislepiančių žuvų slėptuvėmis ir šitaip virto gamtos dalimi.
Stabtelkime prie ryklių. Jei žuvys nuo jų slepiasi, kaip jūs patys sprendžiate šį iššūkį?
Rokas: Mes nematėme tų baisiųjų ryklių, gąsdinančių visus žmones. Čia yra tik žmogui nepavojingų rifinių ryklių, kurie smalsūs it šuniukai. Atplaukia, pamato žmogų iš toli ir nuplaukia savo reikalais.
Simona: Didesnių ryklių matėme Fidžyje. Žinoma, ir rifiniai rykliai turėtų jėgos žmogų sužeisti, bet jie nėra linkę į tai. Mitas, kad rykliai tik ir taikosi žmogų pulti. O štai su krokodilais kitas reikalas, mes jų šiek tiek labiau bijome.
Ar teko pasiplaukioti su rykliais ir ar buvo nuotykių su krokodilais?
Rokas: Su krokodilais ne. Jei žinome, kad yra krokodilų, ten nesimaudome, nes jie tikrai yra pavojingi gyvūnai.
Simona: O su rykliais yra kitaip. Prancūzų Polinezijoje kaskart įšokę į vandenį jų matydavome tris, penkis, dešimt, dvidešimt.
Tai yra tikrai drąsus pasinėrimas į gamtą!
Simona: Na, jei darysi kvailas klaidas, gali ir nelaimių nutikti, bet paprastai nenutinka. Jei laikaisi elementarių taisyklių, jie prie tavęs nelenda.
Rokas: Žmogus jiems neįdomus kaip grobis ir jie paprastai puola žuvis, ruonius ir kitus jūrų gyvūnus. Jei yra drumzlinas vanduo, jie kartais gali suklysti – grybštelti ir paleisti vos supratę, kad tai ne jų grobis.
Simona: Todėl reikia maudytis tik skaidriame vandenyje. Aišku, jei pamatai ryklį, turi elgtis kaip grobuonis, o ne auka. Tai reiškia, kad išvydęs ryklį turi plaukti į jį, o ne nuo jo. Šitaip jis supranta, kad susidūrė su lygiaverte jėga, o ne šiaip žuvimi.
Neblogos gyvenimo pamokos! O be ryklių, ar prieš atplaukdami į Saliamono salas turėjote kokių įsimintinų ar net neįtikėtinų patirčių?
Rokas: Vien tai, kad bėgome nuo uragano, jau yra įsimintina patirtis.
Simona: Leidęsi į dvylikos dienų kelionę iš Prancūzijos Polinezijos salų į Fidžį, įtarėme struktūrinį jachtos pažeidimą ir turėjome sustoti kažkokiame mažyčiame atole, kur gyvena gal šešiasdešimt žmonių. Kadangi dėl koronaviruso sukeltos pandemijos išlipti toje saloje negalėjome, išmetę inkarą sprendėme savo problemą dviese. Kita įsimintina patirtis yra pats plaukimas, nes ilgas buvimas atvirame vandenyne – iššūkis. Pavyzdžiui, plaukėme be sustojimo dvidešimt šešias paras iš Panamos į Prancūzijos Polinezijos salas.
Koks jausmas tiek ilgai būnant vandenyne?
Rokas: Iš pradžių atrodo, kad tiek dienų yra labai daug. Bet kai pradedi judėti, įsivažiuoji į rutiną, ir savaitės greitai prabėga. Tik likus kelioms dienoms iki išlipimo į krantą, pradedame skaičiuoti dienas.
Simona: Tos dienos būna gana struktūruotos, nes esame tik dviese ir kažkas turi nuolat prižiūrėti jachtą. Yra laikas miegoti, ruošti maistą, tikrinti orus, prižiūrėti bures ir tiek. Naktimis keičiamės kas tris valandas ir taip įsivažiuojame į tam tikrą ritmą. Be to, jachtai nuolat supantis, viską darome lėtai. Juk negali gamindamas visko išsidėlioti lyg savo namų virtuvėje, nes sulig kiekviena banga viskas čiuožia. Ilgai būnant atvirame vandenyne, dėl blogų oro sąlygų atsiranda didesnis fizinis nuovargis ir psichologinis išsekimas.
Ar galite papasakoti ypač sudėtingą situaciją jūroje ir kaip ją išgyvenote kartu?
Rokas: Didelių iššūkių nebuvo. Buvo tokia smulkmena, kur…
Simona: Ne, juk pasitaikė struktūrinis pažeidimas. Kai tik pradėjome įtarti, kad gali būti kažkas rimta, buvo įtampos, nes jachta gali paskęsti ir per penkiolika minučių. Galiausiai, tai nebuvo taip blogai. Kitas įvykis taip pat mus grąžino į realybę. Per šešių parų plaukimą tarp Prancūzijos Polinezijos salų aš kažką veikiau apačioje, o Rokas tvarkėsi su burėmis ir atšokus vienai detalei jam stipriai sužeidė kojos pirštą. Oro sąlygos buvo labai blogos. Suvokimas, kad esi atviroje jūroje, negali niekam paskambinti ir turi viską padaryti pats bet kokioje situacijoje, buvo tarsi šaltas dušas. Taigi, kaip gerai mums besisektų, rizikų išlieka ir mes turime kaip nors su jomis tvarkytis.
Kalbant apie rizikas, sakoma, kad kelionės yra puikus būdas žmonėms vienam kitą patikrinti. Ar jau spėjote atrasti netikėtų asmenybės spalvų savyje ir vienas kitame? Kaip ši kelionė paveikė jūsų tarpusavio santykius?
Rokas: Mes beveik visą laiką laive būname kartu ir tai, be abejonės, turi įtakos. Būna gražių dienų, bet kartais iš lovos išlipi ne ta koja ir tada ne tik tu, bet ir partneris kenčia nuo to.
Simona: Kartais nėra, kur pabėgti. Neišeisi trenkęs durimis.
Rokas: Tam tikros savybės kartais paaštrėja, bet gerai – aš pažinau Simoną, ji pažino mane.
Simona: Vienas kitu labai pasitikime, žinome, kas ką daro geriausiai, kaip kokioje situacijoje tvarkytis. Jei kas nors ištinka, išryškėja didelis vienybės jausmas. O dėl pažinimo, nežinau, ar mes dar galime vienas kitą kaip nors nustebinti.
Koks jūsų kelionės planas? Suprantu, kad plaukiate pavėjui ir tiesiogine, ir perkeltine šio žodžio prasme, bet gal turite užsibrėžę tikslų ar lūkesčių?
Simona: Na, tikriausiai mūsų kelionė eis į pabaigą, nes ją ir ketinome pabaigti Australijoje. Pasaulio neapiplauksime, nes ir taip ilgai užtrukome. Reikės grįžti į darbus ir prisiminti, ką veikėme iki tol. Iš kelionės gavome daugiau, nei tikėjomės išvykdami. Ji pakeitė mūsų pasaulio įsivaizdavimą. Kaip žmonės gyvena, kaip jie sprendžia problemas. Matydami kitokį pasaulį, suvokėme, kad tam tikrus dalykus pernelyg sureikšminame ir kad gal vis dėlto nėra problemų ten, kur jas matėme anksčiau.
Rokas: Šioje pasaulio dalyje žmonės gyvena daug paprasčiau, jie tikrai nėra turtingi. Aišku, dabartiniais laikais jie savo telefonuose mato, kad kažko neturi, bet vis tiek jaučiasi laimingi.
Simona: Mus iki širdies gelmių sugraudino svetingumas žmonių, kurie mums buvo visiškai nepažįstami ir po dviejų dienų mus išlydėjo su vaišėmis, dainomis, žadėdami bet kada vėl priimti į savo namus: „Jūs čia kaip šeima, galite gyventi, kai vėl atvyksite.“ Tokios patirtys moko būti atvirus, priimti kitus žmones, nesvarbu, kokia jų religija, išsilavinimas, įsitikinimai ir tradicijos. Gera žinoti, kad mes turime labai daug bendra, jei tik nuoširdžiai vienas kitą priimame.
Prieš atvykdami į Saliamono salas, skaitėme, kaip žmonės gyvena, su kuo susiduria turistai. Daug rašė apie vagystes, apiplėšimus ir panašias problemas. Visgi, čia būdamas, pajunti, kaip tau elgtis, kaip su vietiniais žmonėmis sukurti ryšį. Aišku, niekada nesi šimtu procentų apsaugotas.
Bet nėra taip baisu, kaip atrodė prieš atvykstant?
Rokas: Keliaudamas visada išgirsti daug skirtingų nuomonių apie tą pačią vietą. Vieniems joje nėra smagu, nesijaučia svetingai priimti, kiti patiria labai gerų įspūdžių. Be to, žmonės keliauja skirtingai. Yra tokių, kurie sėdi laive, neišlipa į krantą, todėl jiems ir čionykščiai atrodo šaltesni. Jei ateini pas juos į kaimą, pradedi bendrauti, jie apsidžiaugia, kad atvykėliai jais domisi, tuomet užsimezga visai kitokie santykiai. Bet čia turbūt bet kur taip yra. Jei Lietuvos kaime pravažiuotum su dviračiu ar automobiliu, kaimas pasirodytų niūrokas. O jei sustotum, prisėdęs vietinių senelių paklaustum, kaip jie gyvena, išvyktum su visai kitu įspūdžiu.
Kaip žadate gyventi sugrįžę? Kaip šis nepakartojamas nuotykis gali pakeisti jūsų kasdienybę ir požiūrį į gyvenimą?
Rokas: Man atrodo, kad labai greitai grįšime į ankstesnes profesines vėžes. Čakros neatsivėrė, bet įsivaizduoju, kad gal bus kitoks bendravimas su žmonėmis.
Simona: Čia tik nuo mūsų priklauso. Kokia gaida pradėsi, tokia ir bus.
Rokas: Man rodos, prisitaikysime gan greitai. Skaitėme knygų apie tai, kaip po tokių kelionių žmonės grįžta į realybę. Iš pradžių viskas atrodo paprasta, o po kelių mėnesių suvokia, kas įvyko, ir užplūsta emocijos.
Simona: Jeigu keliaudamas patiri tiek unikalių situacijų, kiek mes patyrėme per šiuos ketverius metus, tai tampa kažkokia priklausomybe. Kad ir norisi grįžti į profesines vėžes, pas šeimą, draugus, toliau kurti gyvenimą Lietuvoje, trauka kelionėms išlieka. Lieka poreikis būti atvirame ore, gamtoje ir ieškoti nuotykių. Net nereikia tolimų kelionių. Galima išsiruošti į žygį kur nors po mažiau žinomas apylinkes ar išeiti į artimiausią mišką.
Po šitiek patirčių ar galite įvardyti, kur žolė yra žalesnė? Kaip ši kelionė pakeitė jūsų požiūrį į Lietuvą?
Rokas: Ten, kur mūsų nėra!
Simona: Yra baimės susidurti su mūsų šiaurietišku mentalitetu, kai, pasisveikinus su žmogumi, jis nebūtinai pasisveikins su tavimi. Bet mes esame pakankamai suaugę, kad nesureikšmintume kiekvienos tokios situacijos ir suprastume, jog kiekvienas yra atsakingas už save. Ne su visais turi kažką ypatingo užmegzti. Gali megzti ryšį jei ne su vienu, tai su kitu. O kur žolė žalesnė… Nežinau. Ten, kur pasiilgsti kokios nors akimirkos. Pusę pasaulio apiplaukus, atsirado tų „žalių žolių“, ypač praėjus tam tikram laikui. Pusmetį pakeliavę ilgėjomės Lietuvos, po metų ilgėjomės karantino negyvenamoje saloje. Dar pakeliavę pradėjome ilgėtis Kolumbijos džiunglių. Tai nereiškia, kad ten yra svajonių vieta, bet…
Rokas: Norėsis grįžti, aplankyti žmones, su kuriais susidraugavome keliaudami, vietas, kuriose buvome.
Simona: Sutikome daug žmonių, keliaujančių taip, kaip mes, ir daug vietinių žmonių tapo mūsų draugais. Gera gauti žinučių iš įvairių pasaulio kampelių. Šiandien gavome žinutę iš Vanuatu gyvenančios šeimos, su kuria kepėme paršelį. Praūžęs ciklonas sugriovė jų namus, nuniokojo sodus, paliko be vandens. Su kitais laivais keliaujančiais žmonėmis suveikėme jiems lietaus vandens talpyklą. Šiandien toji šeima atsiuntė nuotrauką, kurioje pozuoja šalia tos talpyklos. Rašo, kad tame kaime visada bus mūsų namai. Galbūt mes niekada ten nebeapsilankysime, bet gera žinoti, kad turime tokį ryšį kitame pasaulio krašte.
Kokį patarimą duotumėte skaitytojams, svarstantiems apie panašų nuotykį?
Rokas: Jei negali nekeliauti, tai imkis to.
Simona: Jei širdyje yra noro, tikrai galima susitvarkyti su visomis baimėmis. Mes tikrai neturėjome jokių supergalių ir jokių išskirtinių sąlygų, lyginant su mūsų bendraamžiais.
Rokas: Žinoma, būtina ir pasiruošti. Kuo geriau pasiruoši, tuo mažiau nusivilsi.
Živilė Kasparavičiūtė
Roko ir Simonos asmeninio archyvo nuotraukos
Roko ir Simonos nuotykius galima sekti čia:
https://sailing-starlight.com/apie-mus
„Instagram“ @sv.starlight