Atėjus istoriškai svarbioms šalies politinio perversmo datoms dažniausiai pasikliaujame rašytiniuose ar vizualiuose šaltiniuose esančia informacija arba istorikų įžvalgomis. Nuo šito niekur nepabėgsime ir didžiuokimės atminties klodais, kuriuos visada galime papildyti asmenine ar artimiausių žmonių patirtimi. Esame ta karta, kuri išgyvenome sausio 13-osios įvykius. Turime apie juos kalbėti ne tik iš tribūnų, bet ir savo šeimose. Nereikia laukti dienos, kai iškelsime vėliavas. Kalbėkime savo namuose, važiuodami automobiliu, žvejodami, grybaudami, eidami gatve, panašiai kaip mūsų tėvai ir seneliai dainuodavo grėbdami šieną, su dalgiu ant peties ar tiesiog po dienos darbų prisėdę ant klėties slenksčio.
Padariau didžiulę gyvenimo klaidą, kurios, deja, jau nebeištaisysiu niekada. Nepaklausiau tėvų, kur jie buvo, ką išgyveno, kai Vokietija pralošė 1918 metų karą, kai besąlygiškai kapituliavo 1945 metais. Mano tėvų kartai teko du ryškūs šalies politiniai vingiai. Mes, šių dienų tėvai, esame turtingi savo tėvų mums įskiepytų dainų, patirties, kurios leido su malda, sąlygiškai taikiai išgyventi 1990–1991 metų įvykius, kai išdrįsome paimti į rankas ir pasauliui parodyti vėlgi mūsų tėvų paslėptas ir išsaugotas trispalves. Jei ne tėvų palikimas, ką būtume veikę speiguotą sausį prieš 28 metus? Buvome drąsūs ir stiprūs, nes patys nejausdami buvome išmokę laisvę ginti ne ginklu, o protu, vienybe, gimtąja kalba. Anot Mikalojaus Daukšos, „ne žemės gausumu ir rūbų įvairumu, ne krašto gražumu ir pilių tvirtumu laikosi tautos, bet labiausiai savo kalbos išlaikymu ir vartojimu. Panaikink kalbą, panaikinsi tvarką žmonėse“.
Esame atsakingi, kad savo vaikų ir anūkų kartai perduotume tvarką, kurioje jie nepajustų karo. Pažinkime kitų šalių kultūrą, mokėkime jų kalbą, žinokime ypatumus, bet nepamirškime dalintis savo žiniomis, patirtimi ir išgyvenimais. Apie tai ir buvo kalbama Užpalių kultūros centre (Utenos r.) prisimenant 1991 metų sausio įvykius. Užpaliuose jau tapo tradicija pirmojo metų renginio metu išsakyti mintis apie gimtąją šalį – Lietuvą ir artimiau susipažinti su savo krašto meno kūrėju. Niekam nedalijami išankstiniai tekstai – galima pasakoti asmeninę patirtį, skaityti savo kūrybą ar remtis kitų užrašytomis įžvalgomis, literatūriniu žodžiu. Užpalių seniūnui Eugenijui Keraminui pasveikinus visus susirinkusiuosius pamąstymais ir savo kūrybos eilėmis dalijosi klebonas Jonas Bučelis. Ramunė Žemaitienė, Vida Baronienė, Vidmanta Rinkevičienė, Kęstutis Šileikis, Regina Abukauskienė samprotavimus apie lietuvybę perteikė skaitydami kitų autorių pastebėjimus. Pasidžiaugta, kad jau atiduota į spaustuvę penktoji R. Abukauskienės knyga „Praeities versmelės“, kurioje autorė surašė savo sukurtas ir Užpalių bei Daugailių seniūnijose surinktas pasakas, sakmes, pasakojimus.
Literatūrinius paatviravimus renginio metu paįvairino Jurgitos Mažeikienės kankliavimas ir tapybos tušu (japonų sumi-e technika) darbų parodos „Ramybė kitame formate“ atidarymas. Žvalgantis į darbus pastebėta, kad nesvarbu, jog parodos eksponatai sukurti pagal japonų techniką, bet juose Lietuva ir Užpalių gėlės, kurios pristatomos jau ketvirtoje parodoje. Taip sugrįžta prie minties apie svarbą bendrauti vieniems su kitais ir dalintis ne tik materialiomis, bet ir sielos atgaivą teikiančiomis vertybėmis. Reikia kalbėtis.
Mūsų vaikai dabar kalba daug mažiau nei mes, turintys trisdešimt ir daugiau metų. Mus pakeisianti karta daug skaito šviečiančiuose ekranuose, tad mažai tikimybės, kad paklaus mūsų, kur buvome, ką veikėme, kai Lietuvoje buvo mėginama įvykdyti valstybės perversmą panaudojant Sovietų Sąjungos ginkluotąsias pajėgas. Papasakokime patys savo vaikams ir anūkams, kaip išgyvenome tą laikotarpį. Jei dar turite savo tėvus, nekartokite mano klaidos, kurią užgožė jaunystė, skrajojanti meilė ir neatsakinga mintis, kad suspėsiu…
Birutė Minutkienė
Nuotraukos Mindaugo Ilčiuko