„Kas nenorėtų gyventi Paryžiuje?“ – retoriškai klausia Goda Klimavičiūtė, Prancūzijos sostinėje gyvenanti jau beveik 10 metų. Jeigu ir ne gyventi, tai bent aplankyti šį turistų išliaupsintą Vakarų Europos miestą turbūt norėtų daugelis. Goda, neseniai išleidusi knygą apie magiškąjį Paryžių, kurioje atskleidžia, kur geriausiai atsiveria jo grožis, kur gaminamas skaniausias maistas ir vyksta įspūdingiausi renginiai, vis dėlto pripažįsta, kad net ir per 10 gyvenimo čia metų nėra visko išnaršiusi. Ir vargu ar gali netgi dažnai matomos Paryžiaus grožybės pabosti: ta pati vieta kaskart nustebina vis kuo nors nauju. Knygos „Savas Paryžius“ autorė prisimena, kad apsigyvenusi čia labai stebėjosi prancūzų itin liberaliu požiūriu į moterų ir vyrų santykius, neištikimybės paplitimu, manė, kad Lietuvoje yra visiškai kitaip. Tačiau dabar pastebi, jog ir mūsų šalyje, deja, galima vis dažniau išgirsti apie panašias realijas.
Goda, kokiomis aplinkybėmis vieną dieną atsidūrėte Paryžiuje ir nusprendėte, kad nuo šiol gyvensite jame? Kuo iš visų pasaulio kampelių Jus suviliojo būtent šis miestas?
O kas nenorėtų gyventi Paryžiuje (šypsosi – red. past.)? Tiesa, šį miestą pamilau ne iškart, pirmąkart čia atvažiavus jis man atrodė pilkas, karštas ir brangus. Bet po vienos kelionės su „Liepaičių“ choru į Pietų Prancūziją viskas apsivertė taip, kad grįžusi į Lietuvą nusprendžiau mokytis prancūzų kalbos. Tiesiog ten sutikau labai smagių žmonių, su jais iki šiol bičiuliaujamės. Visa tai buvo 1993 metais, o pirmą kartą ilgesniam laikui į Paryžių išsiruošiau tik 2001 metais. Pagyvenusi jame devynis mėnesius sugrįžau namo, nes gyvenimas Prancūzijos sostinėje nepasirodė labai paprastas. Vis dėlto po trejų metų atvažiavau iš naujo gaudyti savo laimės paukštės. Paryžius toks jau yra – viliojantis, traukiantis, nepaleidžiantis. Štai ir vakar sutikau vieną lietuvaitę, kuri anksčiau gyveno Paryžiuje, iš jo išvažiavo į Burgundiją, tačiau po kiek laiko sugrįžo į Prancūzijos sostinę.
Ar neteko kada nors pagalvoti: „Ir kam man reikėjo čia važiuoti?“ Ar nebuvo dalykų, susijusių su adaptacija prie kiek kitokios tvarkos, kultūros, kurie vedė iš kantrybės, kėlė didelių sunkumų?
Sunkumų buvo, bet tikrai ne tokių didelių, kad būčiau pradėjusi krautis lagaminus. Mūsų kultūros nesiskiria taip, kad būtų labai sunku prisitaikyti. Ir jei nusprendžiau čia gyventi, vadinasi, buvau pasiruošusi pokyčiams. Vis dėlto iki šiol lyginu abi šalis ir, būdama ne namie (nes man vis dar namai – Lietuva), savo gimtinę dažnai idealizuoju. Galbūt tai šeimos, draugų, Tėvynės ilgesys?
Galbūt pamenate kokių nors juokingų situacijų vos tik apsigyvenus Prancūzijoje? Kas Jums atrodė keista?
Oi, tų situacijų būta, bet dabar, kai jau praėjo beveik dešimt metų, visų ir nebeprisimenu… Kildavo nesusipratimų dėl kalbos. Pavyzdžiui, kartą manęs paprašė išvirti „compote“ vaikams. Pradėjau virti kompotą, tačiau paaiškėjo, kad „compote“ reiškia ne gėrimą, o tyrelę.
Iš pradžių man buvo keista, kad prancūzai pusryčius valgo saldžius, o ne sočius, kaip Lietuvoje, bet dabar ir pati taip pusryčiauju.
Kaip suprantate emigranto sąvoką ir ar ją siejate su savimi?
Emigrante savęs nevadinu, nes man šis žodis tarsi turi neigiamą atspalvį. Aš – lietuvė, kuri gyvena Paryžiuje, bet gal vieną dieną gyvens kitur, niekas nežino, kaip viskas susiklostys.
Ar į Lietuvą vis dar grįžtate dažnai?
Taip, į Lietuvą grįžtu dažnai. Norėčiau dar dažniau – jei turėčiau daugiau pinigų, atlėkčiau kad ir savaitgaliui. Man svarbu, kad mano dukra turėtų ryšį su Lietuva, todėl per kiekvienas vasaros ir mokyklos atostogas ji vyksta į Lietuvą. Jeigu tik galiu, važiuoju kartu su ja. Lietuvoje – mano šeima, mano geriausi draugai, daug visko…
Papasakokite daugiau apie savo veiklą. Kaip nutiko, kad iš žurnalisto, radijo laidų vedėjo darbo perėjote į visai kitą sritį – įsidarbinote draudimo įmonėje?
Viskas labai paprasta: jeigu nori būti Paryžiuje, turi dirbti (šypsosi – red. past.). Iš pradžių žurnalistinio darbo nelabai ir ieškojau. Visų pirma dėl prancūzų kalbos įgūdžių trūkumo ir dėl to, kad tada dar studijavau. Baigusi studijas tarsi jau turėjau grįžti į Lietuvą, bet dar taip norėjosi pabūti čia: žinojau, kiek dar daug nepamatyta, nenuveikta. Pradėjau ieškoti darbo. Sekėsi sunkiai, bet vieną dieną kaip iš giedro dangaus paskambino draugė ir pasakė, kad viena draudimo bendrovė ieško lietuviškai kalbančio žmogaus. Taip ir pradėjau čia dirbti.
Kaip tapote Rytų kalbų instituto dėstytoja? Ar šis darbas Jums buvo mielas?
Vėlgi viena draugė pasakė, kad Rytų kalbų institute ieško žmogaus, galinčio dėstyti lietuvių kalbą. Parašiau atsakingajam asmeniui, nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą ir pradėjau dirbti. Šis darbas man buvo labai mielas, patiko, kad žmonės nori mokytis lietuvių kalbos, kuri galbūt nėra tokia populiari ir naudinga kaip, pavyzdžiui, anglų kalba.
Kokių komentarų apie mūsų kalbą teko girdėti?
Kad ji labai sunki!
Grupelei lietuvių lankantis Kanuose ir tarpusavyje kalbantis lietuviškai, priėjęs vidutinio amžiaus prancūzas pasiteiravo, kokia kalba šie šneka, ir pagyrė, kad ši labai graži. Ar Jums dažnai tekdavo ar tenka susidurti su vietinių žmonių smalsumu, dėmesiu? Kas traukia jų dėmesį, kuo jie domisi sužinoję, kad nesate vietinė?
Kai kalbu lietuviškai, kai kurie žmonės pasiteirauja, kokia tai kalba, bet kad labai girtų, dar nėra buvę. Dažnai, išgirdę ausiai nepažįstamą kalbą, prancūzai spėlioja, kad gal tai rusų ar lenkų kalba, dar niekas nebuvo atspėjęs iš karto!
Nesu vietinė? Tam tikra prasme esu šiek tiek jau ir vietinė po dešimt metų… Na bent jau savo rajone (šypsosi – red. past.). Kartais, kai išgirsta akcentą, klausia, iš kur esu kilusi, bet tų akcentų Paryžiuje tiek daug, kiek ir skirtingų tautybių žmonių.
Ar palaikote ryšius su Prancūzijos lietuvių bendruomene?
Ryšius su bendruomene palaikau. Mano dukra lanko lietuvišką mokyklėlę. Jei tuo metu būname Paryžiuje, lankomės bendruomenės šventiniuose renginiuose.
Jeigu reikėtų apibūdinti Paryžių keliais sakiniais, kokius dalykus sudėtumėte į juos?
Paryžius gali būti visoks, priklauso nuo to, kokia diena, koks žmogus ir ko jis iš šio miesto tikisi. Tikėtis, kad jis visada bus mielai priimantis, nevertėtų, bet arba tokį jį myli, arba ieškai kito savo miesto. Man patinka gyventi Paryžiuje, nes jis nėra didelis (jo plotas mažesnis net už Vilniaus), čia tiek daug gražių vietų, gatvių, nuostabių muziejų; didelė žmonių ir kalbų įvairovė. Man patinka čia vaikštinėti pėstute, jei niekur neskubu, ir stebėti žmones. Kaip sako vienas mano draugas, net ir eidamas ta pačia vieta kiekvieną kartą pamatysi ką nors nauja.
Šiemet pasirodė Jūsų knyga – gidas „Savas Paryžius“. Kuo ji unikali ir ar, Jūsų nuomone, galėtų būti įdomi netgi tiems, kurie šį miestą lankė daug kartų?
Yra daug Paryžiaus gidų, bet jie visi buvo verstiniai. Tad „Savas Paryžius“ ir skiriasi tuo, kad yra pirmasis Prancūzijos sostinės gidas, parašytas lietuvio. Galbūt jame nėra surašyta visko, bet parinkau tas vietas, kurias, mano manymu, vertėtų aplankyti, kur man pačiai patinka arba kurias rekomendavo mano draugai. Žinoma, paminėtos ir garsios turistinės vietos, nes nori nenori bent prie vienos jų Paryžiuje atsidursi.
Kaip manote, kiek dienų užtruktų išnaršyti Paryžių?
Netgi aš pati nesu viso Paryžiaus išnaršiusi, nors čia gyvenu jau beveik 10 metų! Savaitgalio tikrai neužtektų. Priklauso nuo to, ką žmonės nori jame rasti: ar madą, ar muziejus, o gal tiesiog nori vaikščioti jo gatvėmis neskubėdami ir neskaičiuodami laiko. Manęs dažnai klausia: „Mano draugai atvažiuoja. Ką parodyti?“ Bet kai nepažįsti atvykstančių žmonių, labai sunku patarti, nes nežinai jų poreikių, pomėgių. Todėl sudėtinga pasakyti ir kiek dienų reikėtų Paryžiui apžiūrėti, nes priklauso nuo to, kam tą laiką norima skirti.
Kurios Prancūzijos sostinės vietos yra Jūsų mėgstamiausios?
Gyvenu netoli Monmartro. Man labai patinka mano rajonas, nes jį per tiek metų prisijaukinau, bet manau, kad kiekviename ilgiau pagyvenus taip būna. Dar man labai patinka Marais rajonas, norėčiau jame gyventi, jei galėčiau rinktis, bet nueinu ten savaitgaliais.
Ką įdomaus galėtumėte papasakoti apie prancūzų vyrų ir moterų santykius? Kas Jus stebina?
Vyrų ir moterų santykiai visur panašūs, juk viskas priklauso nuo pačių žmonių. Kai atvažiavau čia prieš dešimt metų, man atrodė, kad visi labai laisvai kalba apie seksą, net ir nelabai pažįstami žmonės. Atrodė, kad neištikimybė – tarsi normalus dalykas, o tai mane labai stebino ir šokiravo. Kita vertus, pasiklausius istorijų iš lietuviškos santykių skrynelės, paaiškėja, kad ir Lietuvoje visokių situacijų būna. Man anksčiau atrodė, kad mūsų šalyje taip nebūna, bet gal buvau tiesiog jauna ir naivi (šypsosi – red. past.).
Dar mane stebino, kad išsiskyrusios šeimos Prancūzijoje gali sau ramiausiai kartu švęsti bendras šventes. Bet dabar jau negaliu sakyti, kad visos šeimos po skyrybų sutaria puikiai, o kartu šventes švenčiančių išsiskyrusių šeimų yra ir Lietuvoje.
Prancūzija, rodos, turi viską, ko gali norėti nuostabaus grožio pasiilgusios akys. O ką, Jūsų manymu, turi Lietuva, kas galėtų patraukti prancūzų turistus? Kur jie patys mėgsta keliauti, ilsėtis?
Lietuva galėtų patraukti savo sostine, kitais miestais, pajūriu, kaimeliais. Bet vėlgi priklauso nuo to, ko tas prancūzų turistas ieško. Kartais tenka lėktuve sutikti prancūzų, keliaujančių savaitgaliui į Vilnių. Šiaip sau, nes dar niekada jame nebuvo, nes bilietai nebrangūs, nes įdomu pamatyti. Tačiau patys jie čia turi tiek daug nuostabių vietų, kur gali atostogauti, todėl dažnai ir leidžia atostogas savo šalyje. Arba važiuoja į tas šalis, kur kartais gal net būna pigiau, kur gali mėgautis saule, šiluma ir jūra.
Lietuvą prancūzai dažnai įsivaizduoja kaip labai šalto klimato šalį, bet tie, kurie apie ją žino daugiau, lietuviškų vasarų nebijo. Viena mano studentė su savo vyru jau kelis kartus atostogavo Nidoje.
Prancūzijoje yra įprasta (žinoma, tiems, kurie sau gali leisti tokią prabangą) atostogauti per vaikų žiemos atostogas, tada visi važiuoja slidinėti į kalnus. Vasarą dažniausiai atostogauja rugpjūčio mėnesį, todėl tada net Paryžius būna gerokai ištuštėjęs. Man būtent dėl to patinka rugpjūtį likti jame. Tačiau šiais metais pastebėjau, kad jis nebuvo toks tuščias kaip anksčiau. Gal žmonės turi mažiau pinigų?
Ar patys Paryžiaus gyventojai nesiskundžia dėl nesibaigiančių turistų srautų?
Rašydama gidą, buvau atradusi tokį juoką: „Kokių gyvūnų labiausiai nekenčia paryžiečiai“? Atsakymas buvo: „Balandžių, žiurkių ir… turistų.“ Parašiau tai, bet apie turistus nutylėjau, nes gal ir nėra jau taip blogai. Čia žmonės prie turistų įpratę, kartais, žinoma, juos erzina ne vietoje sustoję svetimšaliai, kurie bando susiorientuoti. Kiekvienas miestas turi savas taisykles, kartais rašytas, kartais ne. Pavyzdžiui, turistai labai matomi metro. Jie skuba įlipti į vagoną, skuba sėstis tik pamatę laisvą vietą, neišlipa iš traukinio, kad išleistų kitus (bet kartais taip elgtis gali ir paryžietis). Arba sustoja vidury metro koridoriaus ir ieško, kur dabar reikėtų eiti, taip blokuodami eismą metro viduje. Nereikia pamiršti, kad Paryžiuje gyvena žmonės, kurie skuba į darbą ar į mokyklą pasiimti vaikų, kad gal kartais jų kelionės laikas būna apskaičiuotas minutėmis ir tokie trukdžiai juos išmuša iš įprasto ritmo. Vis dėlto nesakyčiau, kad paryžiečiai yra nemalonūs turistams. Jie myli savo miestą ir tikrai didžiuojasi, kad juo žavisi tiek daug žmonių iš viso pasaulio.
Gyvendama Lietuvoje buvote dažnai matoma tarp visuomenėje žinomų žmonių. Ar išvykus pavyko išlaikyti ryšius su bent jau dalimi šių ir kitų draugų?
Aš draugauju su visais draugais, juos myliu ir jų nepamiršau, galite paklausti jų pačių (šypsosi – red. past.). Man gyvenime draugai yra labai svarbūs. Draugystę, kaip ir meilę, reikia puoselėti. Grįžusi į Vilnių, stengiuosi su visais pasimatyti. Kartais nesuspėju, bet jie žino, kad visada gali atvažiuoti pas mane į Paryžių, kur jų laukiu!
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Godos Klimavičiūtės asmeninio archyvo