Pradinis / Žmonės / Prisiminimai apie Afriką įkvėpė parašyti knygą ir sukurti tvarios mados kolekciją

Prisiminimai apie Afriką įkvėpė parašyti knygą ir sukurti tvarios mados kolekciją

Kaunietė Rasa Rožinskienė jau kurį laiką labiau linkusi pristatyti save „žalios turistės“ nei originalių rankinių kūrėjos vardu. Pernai vietoj naujos rankinių kolekcijos gerbėjams padovanojusi knygą „Žalio turisto užrašai. Kuba. Kelionė per save“, Rasa tęsia kelionių apybraižų tradiciją ir šįmet.

„Neapsakomas jausmas laikyti rankose naujus „Žalio turisto užrašus. Į Afriką – atvira širdimi“. Tiesa, ši knyga gimė kiek kitokiomis aplinkybėmis nei pirmoji. Ir žinutė skaitytojui joje siunčiama jau visai kita“, – apie skaitytojams jau prieinamą kūrinį pasakojo autorė. 

Beje, knygos pristatymą lydi ir dar viena naujiena – tvarios mados kolekcijos, dedikuotos juodajam žemynui, pristatymas. 

Naujoms kelionėms kėlė vis kitus tikslus

Keliautoja pasakoja, jog pirmoje savarankiškoje kelionėje aplink Kubos salą ji su šeima (dviem suaugusiomis dukromis ir vyru) gydėsi tarpusavio santykių žaizdas, dukrų paauglystės skaudulius, jųdviejų su vyru per netrumpus santuokos metus patirtus nesusikalbėjimus, kaktomuša ėjo susitikti su savo baimėmis, kurių nuo vaikystės turėjo su kaupu. Tąkart Rasos šeima netikėtai atrado nuostabų savarankiškų kelionių teikiamą vaistą – pokalbių terapiją! „Išsidezinfekavom“ senas žaizdas pokalbių jodu ir grįžom namo pasveikę“, – su šypsena patikina ji.

Visai su kitomis mintimis originalių rankinių kūrėja sakosi išvykusi turistauti į Pietryčių Afriką. Vėlgi su šeima.  Prieš kelionę po juodąjį žemyną moteris sulaukė nemažai perspėjimų iš pažįstamų, jog keliauti savarankiškai į Keniją, Tanzaniją, Ruandą, Zanzibarą yra nesaugu.  „Anot jų, turėjome būti apvogti, apnuodyti vandeniu ir maistu, susargdinti maliarijos ir dar „ištaškyti“ pigių vietinių skrydžių lėktuvėlių į smulkiausius šipulėlius“,  – pamena ji, drauge su šeima pasiryžusi tik vienam skiepui – nuo geltonojo drugio.

Iš tokios baimingos aplinkinių reakcijos, anot kūrėjos, ir gimė nauja atostogų po Pietryčių Afriką idėja su kiek filosofiniu prieskoniu – keliauti ten atvira širdimi.. „Su Dievo palaima ir apsauga, kurios tikėjomės ir galbūt dėl to ją gavome. Norėjome paneigti visuomenės stereotipus, ore sklandančius gandus apie šitą žemyną, kurio žmonės, anot visažinių internautų, dar vandenį geria iš balučių. Norėjome praktiškai išmėginti šią gražią filosofinę teoriją, kad jei į šalį vyksi plačiai atverta širdimi ir matysi tik gerąsias jos puses – tai tas gėris veidrodiniu atspindžiu grįš tau pačiam“, – pamąstymais dalijosi kūrėja.

Kelionės dienoraštis virto knyga

Keliaudama Rasa kasdien rašė dienoraštį (dabar jis virtęs antrąja „Žalio turisto užrašų“ knyga), kuriame yra ir tokios eilutės: „Jei jautiesi nelaimingas… Jei manai, kad Dievulis pašykštėjo tau sėkmės, laimės, finansinės gerovės… Jei tariesi, kad tavo gyvenimas tik… mėšlo krūva… Jei jautiesi darąs ne tai, ką norėtum daryti gyvenime… Nusipirk bilietą į Afriką. Tai stebuklingas kraštas, kur į žmogaus sąmonę pasibeldžia stebuklingas žinojimas – maži dalykai yra dideli! Tai svetingas pasaulis, kuris nori draugauti… Grįžęs tu jau nebegali būti toks, koks buvai anksčiau. Tu dovanų gauni žinojimą, kaip su penkiais doleriais per dieną (o kartais ir per savaitę), su vienu prėskų ryžių puodu didelei šeimynai, su kokoso plaušų dembliu ant moliu plūktos aslos būti laimingam. Ir spinduliuoti laimę kitiems…“

Rasa džiaugiasi, kad savarankiškas turizmas Lietuvoje vis labiau populiarėja. Atsiranda informatyvių feisbuko grupių, kur keliautojai geranoriškai dalijasi patarimais, kelionių maršrutais, įspūdžiais, nuotraukomis. Žinoma, kiekvieno keliautojo kelionių motyvai, kaip ir kelionių kryptys, yra skirtingi. Originalių rankinių kūrėja pasakoja keliauti pradėjusi vien tam, kad galėtų į akis pažiūrėti visoms savo baimėms, kurios ją – tarsi kokį vikšrą, susisukusį savo „rimų ir nerimų“ kokone, – buvo beviltiškai apraizgiusios.  

„Bijojau plaukti laivu, skristi lėktuvu, bijojau dėl senų tėvų, jų ligų, o galų gale pradėjau bijoti dėl savo senatvės“, – šypsosi kitąmet penkiasdešimtmetį švęsianti Rasa.

Kadaise įgijusi lietuvių literatūrologijos magistro diplomą, kurį laiką dirbusi žiniasklaidoje, vadovavusi vaikų ankstyvojo ugdymo studijai „Žaisdami mokomės“, kūrėja ir vėl grįžta prie rašymo.

„Ilgai mąsčiau, kokiam žanrui atstovautų maniškiai „Žalio turisto užrašai“. Galbūt kelionių apybraižų?“ – spėlioja ir priduria, kad jai labiausiai prie širdies – autoironiškas įvykių perteikimo braižas.

Autorei atrodo, kad jos knygai visai nesvetimas būtų ir lengvo nuotykių romano siužetas, kurio centre – savarankiškai keliaujanti Rožinskų šeima. O kadangi ji dar tik pratinasi tai daryti – nuolat pakliūna į įvairias tragikomiškas situacijas, patiria netikėtų iššūkių, kuriuos traktuoja kaip gyvenimo pamokas.

„Egzotiška Kenijos masajų kultūra, Tanzanijos nacionalinių parkų gamta, savanoriavimas lietuvių kilmės kunigo H. Šulco „Jaunimo namuose“ Ruandoje, Zanzibaro saloje surastas laimės receptas… Visa tai ir dar daugiau geografinių, kultūrinių, emocinių atradimų bei patarimų „žaliems“ keliautojams rasite naujausioje mano knygoje“, – sako R. Rožinskienė.

Afrika pavergė keliautojos širdį

Lankytos Pietryčių Afrikos šalys visiškai atpalaidavo ir pavergė keliautojos širdį. „Kalbu ne tik apie Serengetį, kur teko pirmąsyk gyvenime įsibrauti į gyvūnijos pasaulio valdas ir stebėti kraugerišką hienų šeimynos puotą, – pasakoja ji. – Vos spėjome pasprukti, kai dešimtys jaukioje mėnesienoje žibančių švyturiukų (pasirodo, tai buvo hienų akys) ėmė supti mūsų džipą iš visų pusių. O į naktinį safarį patekome visai netikėtai (vis per tą žalių turistų karmą, nuolat duodančią apie save žinoti): sulūžo mūsų džipo užpakalinio rato ašis. Gidas liko laukti pagalbos, o mes buvome įgrūsti pas ramiai (iki tol) naktinėjusią amerikiečių porelę, į jų džipą… Tiesiog fastastiška, kad tas absoliučiai atsitiktinis naktinis safaris tapo visos mūsų kelionės topų topu!“

Pasak knygos autorės, „žali turistai“ pirmenybę teikia ne architektūriniams šedevrams, o gyvajai gamtai ir žmonėms. „Žmones ir gamtą mylime vienodai. Iki šiol, – prisipažįsta Rasa, – akyse stovi vienos dešimtmetės mergaitės portretas. Matėme ją Ruandoje, netoli Kigalio esančiame mažame Mušos kaimelyje, kur įsikūrę lietuvių kilmės kunigo H. Šulco „Jaunimo namai“. Teko ten viešėti, žaisti su vaikais beveik savaitę. Mergaitė mezgė kažką panašaus į šalikėlį… Tik įsivaizduokit – tušinuko šerdele. Pasidarė be proto graudu. Vos grįžusi namo išsyk pripirkau vąšelių, siūlų ir išsiunčiau vaikams. Dar pridėjau didžiulį pluoštą popierinių nuotraukų iš mūsų šėlionių su jais, kad kada nors palikę saugius vaikystės namus turėtų ir nuotraukų prisiminimui.“

Sujaudino kunigo istorija

Keliautoja pasakoja, kad ją be galo sujaudino paties kunigo H. Šulco ir jo globojamų vaikučių istorijos. Štai vos kelių mėnesių Benjaminą vienuolės rado laukuose, grįždamos į „Jaunimo namus“. O Rasos dukros numylėtinė, mergaitė angelo veidu vardu Fifi, prieglaudoje atsirado, kai jos mama, turinti ir daugiau vaikų, nebegalėjo pati jų išmaitinti.

„Pradžioje kiek stebėjomės, kad mūsų darbas prieglaudoje bus ne skalbti, ne tvarkyti klases ar miegamuosius, o tiesiog žaisti su vaikais. Dalinti jiems meilę ir šilumą, kurios jie, augdami be šeimų ir prižiūrimi vienuolių „Sisters in poor“, labiausiai stokojo, – dalijosi prisiminimais Rasa. – Todėl dažnai tiesiog sėdėdavom ant žolės susiglaudę ir nieko neveikdavom. Glaustydavomės kaip katinai saulutės atokaitoje, kuždėdami vienas kitam į ausį švelnius žodžius… O kai pabosdavo, eidavom šokinėti per gumutę, modeliuoti balionų ar daryti gyvūnų šou su iš Lietuvos atsivežtais grimo dažais.“

Viešėdama „Jaunimo namuose“ Rasa sužinojo, jog Ruandos genocido metu beveik šimtas „Jaunimo namuose“ gyvenusių vaikų buvo nužudyti, kiti pabėgo į laukinę savaną. Tarp aukų turėjęs būti ir pats H. Šulcas, kažkuo neįtikęs tuo metu valdžioje buvusiems hutams. Apie dviejų etninių grupių – hutų ir tutsių – žudynes kalba ir Kigalio genocido muziejaus ekspozicijų salės, kuriose žali turistai lankėsi atsisveikinę su kunigu, vaikais ir seserimis vienuolėmis.

„Dar nežinau, kaip atrodo rojus, bet tiksliai žinau, kaip atrodo… pragaras“, – liūdnai juokavo kalbėdamas su svečiais iš Lietuvos H. Šulcas, turėdamas omeny 1994 m. balandžio 7 d. Kigalyje įvykusias kruvinas Ruandos genocido žudynes, kurių įkaitu per laimingą atsitiktinumą netapo – Jungtinių Tautų pajėgų kareiviai paslėpė H. Šulcą savo tanke.

Tik grįžusiai iš Afrikos Rasai nuolat prieš akis iškildavo vaizdas, kaip noriai, nuoširdžiai ir jausmingai vaikai šalia „Jaunimo namų“ esančioje koplyčioje dalyvaudavo šv. Mišiose – meldėsi, giedojo, dundėjo būgneliais ir šokiu garbino Kūrėją. Pasipuošę šventiniais rūbeliais, apsiavę išeiginiais bateliais.

„Tokių įspūdingų mergaičių šokių, atkartojančių gyvūnų, paukščių judesius, neteko matyti nė vienoje pasaulio bažnyčioje. O svarbiausia, – sakė ji, – ir plika akimi buvo matyti, jog vaikai – turbūt kunigo H. Šulco dėka – čia išties gyvena tikėjimo ir vilties dvasia.“

Raštiškos duoklės Afrikai pasirodė mažai

Kadangi įspūdžiai po kelionės neslūgo, o raštiškos duoklės – knygos „Žalio turisto užrašai. Į Afriką – atvira širdimi“ – Rasai pasirodė mažai, teko pasukti galvą, kaip dar kūrybiškai įprasminti savo kelionę. „Visiškai užvaldyta Afrikos spalvų, kvapų ir žmonių, norėjau sukurti kažką labai spalvingo bei etniško, bet drauge ir visai nesudėtingo“, – sakė ji, pradžioje mąsčiusi apie afrikietiško dizaino rankines.

Kūrėjos nuomone, gyvenimas Afrikoje (bent tose vietose, kur „žaliems turistams“ teko lankytis, pvz., Tanzanijos masajų kaimuose, Kilimandžaro apylinkėse, Zanzibaro saloj) išties labai paprastas. „Tai, ką mes matėme daugiau nei mėnesį keliaudami džipais, dviračiais ir nutrintomis iki kruvinų pūslių kojomis, – sakė Rasa, – iš tiesų buvo paprasta ir natūralu. Šiek tiek graudu, bet tik mums, prie to nepratusiems. Vietiniai tiesiog gyveno savo gyvenimą. Kilimandžaro papėdėje pabirusių kaimelių vaikų žaislus atstojo dviračių padangos. Iš karvės mėšlo drėbtos, ilgainiui suyrančios masajų trobelės aiškiai bylojo, kad tie „tretieji“ gyvena labai ekologiškai ir mes – vartojimo liga sergantys europiečiai – iš jų galėtume dar daug ko pasimokyti. Kaip iš senų automobilio padangų pasidirbti batus, kaip vienu vieninteliu ryžių puodu išmaitinti dešimties burnų šeimyną. Toks gyvenimas, kokį matėme keliaudami, neatrodė skatinantis vartojimą, gamtos teršimą ar, galų gale, besaikį rijimą, nuo kurio vis dar gydomės mes, pirmaujantieji, išgalvodami visokio plauko dietas, sotumą skatinančias piliules ir kitus gudrius „išsivysčiusių šalių“ triukus.“

Kelionės detalės susisuko į spalvotą siūlų kamuolį

Ilgainiui šios smulkios kelionės detalės mintyse ėmė vyniotis į didelį, spalvingą prisiminimų iš Afrikos siūlų kamuolį. Jį vydama rankinių kūrėja suprato, jog masajų moterų rankdarbių savo kūrybiniais gebėjimais ji nepranoks.

Tuomet netikėtai gimė mintis – prisiminusi, kokie tie afrikiečiai saviti, Rasa nusprendė prisidėti prie Lietuvoje vis populiarėjančios tvarios mados judėjimo ir atnaujinti savo pavasarinį garderobą afrikietišku stiliumi. Paprastomis formomis, geometriniais raštais, ryškiomis spalvomis.

„Pasiryžau atgaivinti savo senus, bet vis dar kokybiškus drabužius, kuriuos gailėjau išmesti. Atminty iškilo ta mergaitė iš Ruandos, mezgusi tušinuko šerdele. Juk nerti moku ir aš?! Be to, kažkur skaičiau, kad megzti moterims netgi labai naudinga. Kai šią vasarą keliavome po Peru ir lankėme Titikakos ežero salas, vienoje iš jų – Takilėje – kuo įmantriausiais raštais mezgė net vyrai! Jie sakė, kad megzti vąšeliu, virbalais ar kurpti bet kokius rankdarbius tolygu mankštintis.“

Drabužiams suteikė antrą šansą

„Kadangi nesu mezgimo profesionalė, – kalbėjo keliautoja ir rankinių kūrėja, – savo idėjai įgyvendinti norėjau pasirinkti kuo paprastesnį raštą. Apie tai kuždėjo ir mano matyta Afrika – paprasta, neįmantri, bet šilta, nuoširdi ir be galo spalvinga. Netikėtai prisiminiau dar vaikystėje išmoktus „močiutės kvadratėlius“. Kažkada, kad neprailgtų diena darželyje, nerdavau tuos itin paprastus kvadratus, laukdama, kol mama po darbų paims mane namo. Tiesą sakant, tas vaikiškas nėrimas, nors ir labai stengiantis, dažnai virsdavo ratais kvadratais, tad ir savo „perdirbinių“ kolekciją juokais pavadinau būtent taip – „Ratai kvadratai“.

Ją kurti Rasai padėjo mama, kažkada, dar tarybiniais laikais, atlikusi išties titanišką darbą – laisvais po mokytojavimo vakarais „močiutės kvadratėliais“ apmezgusi visą „Aitvaro“ baldų komplektą. Mezgimas abi moteris įtraukė ir įmagnetino tarsi kelionės: „Kam laukti vasaros, – juokavo Rasa, – jei mezgant ir taip galima nukeliauti mintimis, kur tik nori – net iki Afrikos!“

Zimbabvietė Fallon – „Ratų kvadratų“ modelis

Kai „Ratų kvadratų“ mini kolekcija buvo baigta, keliautoja ėmė sukti galvą, kas galėtų ją pademonstruoti. Norėjosi žmogaus, tiesiogiai susijusio su Afrika. Ir tuomet ji prisiminė savo buvusią šnekamosios anglų kalbos mokytoją – merginą iš Zimbabvės. Dvidešimt penkerių metų Fallon Manhanga Lietuvoje studijuoja statybų inžineriją.

Rankinių kūrėja sakosi nė neabejojusi, kad mergina sutiks jai padėti.

„Megzdama skirtingo dydžio ir spalvų „močiutės kvadratėlius“ norėjau parodyti, kad ir visa Afrika  yra sudaryta iš didesnių ir mažesnių „genčių kvadratėlių“, turinčių skirtingą istoriją, gyventojų skaičių, protėvių tradicijas“, – sakė Rasa.

Anot jos, didžiausia Pietų Afrikos Respublikoje gyvenanti zulų gentis vadovaujasi „Ubuntu“ filosofija – elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Net maistu jie dalijasi iš vienos lėkštės, taip rodydami draugystę.

„O mūsų vasarą lankyti Tanzanijos bei Kenijos masajai filosofuoja šiek tiek kitaip: jei gali pavogti kaimyno galvijus, taip ir padaryk – to nedraudžia net masajų religija, aiškinanti, kad Dievas visus galvijus pasaulyje sukūrė tik jiems“, – pasakojo kūrėja.

„Ratų kvadratų“ modelis Fallon priklauso Shona genčiai. Jos tėvo totemas yra „šumba“ – liūtas. Ieškodama vyro, anot Rasos, Fallon turės atsižvelgti į jo giminės totemą. Trečius metus Lietuvoje gyvenanti mergina sako, kad jos tėtis, vesdamas mamą, kadaise ir pats sulaužė nerašytas genties tradicijas – į namus parvedė Ndebele genties moterį. Todėl jei Fallon netyčia įsimylėtų lietuvį, tėtis nieko negalėtų jai prikišti.   

„Aš tikiu, – sakė rankinių kūrėja, – kad afrikietiški masajų raštai Lietuvoje gali virsti puikiausiais vąšeliu nertais „Močiutės kvadratėliais“. Juk mes išties visi – o dabartinė pandemijos situacija tai parodė – turime labai daug bendro. Žinoma, jei tik norime tai matyti ir girdėti…“

R. Rožinskienė apgailestauja, kad jos antrosios knygos „Žalio turisto užrašai. Į Afriką – atvira širdimi“ pristatymai bei susitikimai su skaitytojais dėl šiandienės situacijos atšaukti, bet kuo nuoširdžiausiai kviečia pasidžiaugti linksmomis „Ratų kvadratų“ spalvomis bei tvariomis atnaujintų drabužių idėjomis, kurias įkvėpė klajonės po Pietryčių Afriką.

Aino Kazlausko ir Eglės Ščerbinskaitės nuotraukos

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: