Pradinis / Kultūra / Profesorius L. Mažylis apie istoriją, kuri galėjo būti: ar atsarginė Lietuva buvo įmanoma?

Profesorius L. Mažylis apie istoriją, kuri galėjo būti: ar atsarginė Lietuva buvo įmanoma?

Birželio 26-ąją šalies kino teatruose pasirodysiančio filmo „Nova Lituania“ pagrindinis veikėjas, tarpukariu artėjant katastrofos nuojautai, turi idėją – sukurti atsarginę Lietuvą užjūrio teritorijose. Realus šio veikėjo prototipas – geografijos profesorius Kazys Pakštas – didelę dalį savo karjeros paskyrė ieškodamas tam tinkamiausios vietos ir mėgindamas šia idėja įtikinti valdžios žmones. Ar atsarginė Lietuva užjūriuose galėjo tapti realiu projektu? Apie tai su profesoriumi Liudu Mažyliu kalbėjosi „Nova Lituania“ režisierius ir scenarijaus autorius Karolis Kaupinis, filme parodęs istoriją, kuri galėjo būti.

Liudas Mažylis ir Karolis Kaupinis
Liudas Mažylis ir Karolis Kaupinis

Liudas Mažylis sako, kad tokios idėjos tuometiniu laikotarpiu nebuvo netikėtos – kolonializmas tebebuvo gyvas. „Įvairios to meto valstybės – tokios kaip Belgija, Danija, dar seniau – Portugalija, intensyviai svarstydavo kolonijų klausimą. Grubiai tariant, tam tikru metu net buvo „kolonijų rinka“. Tad Lietuva šiuo atveju nebuvo jokia išimtis ir K. Pakšto idėjos būtų buvusios visiškai priimtinos. Kitas klausimas, ar Lietuva turėjo resursų, ar valdžia to norėjo?“ – kelia klausimus profesorius.

Ar atsarginė Lietuva būtų buvusi kitokia kolonija?

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kolonijos žlugo viena po kitos – ar toks pat likimas būtų laukęs ir atsarginės Lietuvos? „Nova Lituania“ režisierius su profesoriumi svarsto, kad nebūtinai. „Man atrodo, kad Pakšto požiūris į koloniją skyrėsi nuo Vakarų Europos kolonializmo. Pastarasis žymi tuometinį įsitikinimą, kad tai civilizacinė misija ar paprasčiausias resursų išnaudojimas, vietinių kaip objekto traktavimą“, – pastebi K. Kaupinis.

Pasak L. Mažylio, K. Pakštas norėjo, kad tai būtų tiesiog kita žemė, kita erdvė, o žmonės – tie patys. „Jo įsivaizduojamoje kitoje Lietuvoje galbūt nebūtų buvę čiabuvių eksploatacijos. Ten būtume buvę tie patys mes, tie patys lietuviai, todėl kolonijų žlugimo laikotarpiu K. Pakšto projektuota kita – antroji, naujoji – Lietuva nebūtinai turėjo išnykti“, – svarsto L. Mažylis. Tačiau, net ir kuriant kitokią koloniją, išlieka klausimas, o kur kraustytis?

Kurgi tie tušti plotai atsarginei Lietuvai?

„Man atrodo, jog K. Pakšto idėjos neįmanomumas ir problema yra ta, kad nėra tokios teritorijos. Jis ieško, ieško, bet kiekvienos savo studijos pabaigoje prieina šią išvadą: tai nėra ta vieta, kur jau būtų galima padėti tašką ir sakyti „štai“. Viena vertus, jis atsarginės Lietuvos ieško tam, kad pats pabėgtų nuo kolonizacijos, bet supranta paradoksą, jog tai darydamas jis neišvengiamai vėl įsivelia į tą patį procesą. O tuščių plotų, gerų tuščių plotų, kuriuos galima taip lengvai užimti, nėra pasaulyje – nėra pažadėtosios žemės“, – svarsto K. Kaupinis.

Vis dėlto L. Mažylis pastebi, kad plotai buvo užimami įvairiais būdais – ne vien atsikraustant į jau egzistuojančią teritoriją. „Čia visaip galima galvoti. Pavyzdžiui, olandai didžiuojasi, kai iš jūros atkovoja eilinį sklypą. K. Pakšto idėjos buvo vizionieriškos, tačiau nei valdžios įtikino, nei daug bendraminčių įgijo. Tačiau tai nereiškia, kad to nereikėjo daryti.“ O gal dabar laikai pasikeitė ir vizionieriai jau girdimi?

Ar šiandien klausytume K. Pakšto?

L. Mažylis atkreipia dėmesį, kad aplinka tokius žmones yra linkusi laikyti keistuoliais ir jie nepelnytai neišgirstami. „Labai dažnai tų „keistųjų“ žmonių įžvalgos pasirodo buvusios svarbios“, – sako jis, o K. Kaupinis priduria: „Man atrodo, jog dažnai Lietuvoje politinės fantazijos trūkumas kyla iš to, kad mes – labai normalūs, įprasti ir tam tikra prasme labai nuobodūs vertinant politinius sprendimus.“

„Taip, turime rimto politiko įvaizdį, – sutinka L. Mažylis. – Net pasakyčiau, kad Lietuvoje geru politiku yra laikomas tas, kuris teisingai ūkiškai mąsto. Juk kam mes formuojame valdžią ir vyriausybę? Kad tvarkingai tvarkytų ekonomiką. O kas ta ekonomika? Lietuviškai – ūkis. Vizionierių mums nelabai reikia. Nors iš tikrųjų dabar gyvename laikotarpiu, kai mums tikrai reikia vizijų –  jau vien dėl klimato kaitos“, – apibendrina profesorius.

Visą „Nova Lituania“ režisieriaus K. Kaupinio ir profesoriaus L. Mažylio pokalbį rasite ČIA. O ar filme pagrindiniam filmo herojui galiausiai pavyko įtikinti premjerą perkelti Lietuvą į Afriką, sužinosite šalies kino teatruose nuo birželio 26 d.

„Nova Lituania“ pripažintas geriausiu filmu Atėnų ir Rygos kino festivaliuose, pelnė specialų „Cineuropa“ apdovanojimą Vilniaus kino festivalyje „Kino pavasaris“, o režisierius Karolis Kaupinis buvo paskelbtas geriausiu režisieriumi Vokietijoje vykusiame „goEast“ kino festivalyje. Filme vaidina Aleksas Kazanavičius, Vaidotas Martinaitis, Valentinas Masalskis, Rasa Samuolytė, Eglė Gabrėnaitė. „Nova Lituania“.

Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras prie LR Kultūros ministerijos. Filmo prodiuserė – Marija Razgutė („M-films“).

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: