Sakoma, kad pastaraisiais metais išlaikyti harmoningus, pagarba ir tarpusavio supratimu paremtus santykius tarp paauglių ir tėvų darosi vis sudėtingiau, nes jaunoji karta pernelyg susikoncentravusi į medijų ir socialinių tinklų pasaulį. Problemos mastas dar labiau išryškėja karantino akivaizdoje, kai dauguma veiklų, įskaitant pamokas ir popamokinius užsiėmimus, yra perkeliami į namus. Kaip išlošti šioje situacijoje ir santykius perkelti į aukštesnį lygmenį, o galbūt draugystė tarp tėvų ir paauglių jau seniai nebėra madinga?
Paauglystės krizės „tada“ ir „dabar“: pasikeitė paaugliai ar visuomenės problemos?
Kaip pastebi klinikinė psichologė Jūratė Ašmantė, tipinis šių dienų tėvų ir paauglių portretas yra gana niūrus. „Pažeista tėvų ir vaikų santykių hierarchija, prarastas tėvų autoritetas, dialogo trūkumas, kasdienė abipusė kritika ir pretenzijos, susierzinimas ir pyktis, nusivylimas ir nuoskaudos, nepasitikėjimas ir abejingumas. Prarastas santykių lengvumas ir džiaugsmas, abipusė pagarba ir bendradarbiavimas“, – konstatuoja J. Ašmantė.
Vis dėlto teigti, kad paauglystės etapu sunkiai sutarti su tėvais yra tik šio amžiaus problema, pasak psichologės, būtų ne visai tikslu. „Paauglystės krizę išgyvenantis žmogus ieško savęs, naujų buvimo ir veikimo būdų, todėl suprantama, kad santykiuose su tėvais atsiranda daugiau įtampos ir konfliktų. Manau, šis paauglių ir tėvų santykių portretas yra mūsų visos visuomenės, joje vyraujančių santykių, žmogaus jausenos, jo vidinės bei išorinės būties atspindys. Pasireiškia išplitęs beprasmybės jausmas, paskirties stygius, betiksliškumas, nusivylimas, nuobodulys, demoralizacija“, – vardija psichologė.
Tėvų pastangos kurti santykius su vaikais – aukso vertės
Psichologė įsitikinusi, kad tėvai turi prisiimti atsakomybę už santykius su savo vaikais ir visada gali siekti glaudesnio ryšio su jais. „Tėvai turėtų mokytis dovanoti meilę avansu, nesitikėdami kažką gauti mainais. Jiems dera atlikti mylinčio ir rūpestingo globėjo ar mokytojo, kuris saugo, gina, globoja, vaidmenį. Reikėtų vengti tokių bendravimo klaidų kaip paliepimai ir įsakinėjimai, kritika, vertinimas, grasinimai, patarinėjimai, lyginimas su kitais, kvotimas, pamokslavimas ir moralizavimas, taip pat gėdinimo. Vaiko abejingumas, uždarumas, tėvų vengimas ir pasipriešinimas auklėjimui – tai dažniausiai auklėjimo, ankstesnio bendravimo klaidų pasekmės“, – sako J. Ašmantė.
Tėvams, auginantiems paauglius, psichologė pataria, kad geriausias auklėjimo pasirinkimas tokiu metu – bendravimas su vaiku kaip su draugu. Be to, priekaištus rekomenduojama keisti pastiprinimu, padrąsinimu ir palaikymu. Pavyzdžiui: „Aš tikiu, kitą sykį tau tikrai pavyks gerai pasiruošti testui.“ O jei kyla pyktis ar kiti nemalonūs jausmai dėl tam tikrų vaiko poelgių, tikslingiau vartoti teiginius, prasidedančius įvardžiu „aš“, ir akcentuoti savo jausmus, kilusius probleminėje situacijoje, o ne vaiko elgesį. Pavyzdžiui: „Aš labai jaudinausi, kai tu negrįžai namo sutartu laiku. Prašau grįžti, kada esi pažadėjęs.“ Tokiu atveju, psichologės teigimu, suteikiame vaikui grįžtamąjį ryšį apie jo veiksmų įtaką aplinkiniams ne priekaišto forma. Reikalavimus svarbu keisti įkvėpimu, o jei vaikas nenori atvirauti, reikia pradėti patiems būti atviresniems su juo.
Paaugliams ypač svarbus supratimas ir palaikymas
Minėtais patarimais dažnai praktikoje vadovaujasi ir dvi paaugles dukras auginanti Lietuvos sveikuolių sąjungos valdybos narė, lektorė, trečius metus veikiančios programos jaunoms merginoms „GRL PWR“ įkūrėja ir vadovė Eglė Kislovski. Nors pati daug dėmesio skiria darbui su vaikais ir paaugliais, studijuoja pedagogiką, psichologiją ir aktyviai domisi tėvystės temomis, kone kasdien susiduria su daugeliui tėvų būdingais iššūkiais.
„Dukroms pasitaiko ir nuotaikų kaita, ir nenoras ką nors daryti, taip pat tam tikri atsikalbinėjimai ir panašios problemos. Vis dėlto manau, jog pagrindinis dalykas, su kuriuo susiduria tėvai, tai noras kontroliuoti vaikus. Dėl to dažnai vaikams neleidžiama sužinoti, kaip yra geriau, neleidžiama išgirsti savo vidinio balso. Atrodo, mes juk tėvai, tad neva žinome, kada vaikams keltis, kada valgyti, kada daryti namų darbus, kada praustis ir kada nesiprausti, kaip kalbėti ir kaip nekalbėti“, – apgailestauja E. Kislovski.
Moteris įsitikinusi, kad vaikai turi mokytis iš savų klaidų, suvokti, jog klysti yra normalu, kad jie ne tobuli, o žmonės kaip ir visi. „Dukroms stengiuosi leisti mokytis iš savų klaidų ne sakydama „ar gi aš nesakiau“, o būdama šalia, kai jos suklysta, palaikydama ir bandydama suprasti. Manau, tai ypač svarbu paauglystės metais, nes tokio amžiaus vaikai tikrai nori supratimo, palaikymo, meilės, galimybės suklysti ir žinoti, kad yra pasaulyje bent vienas žmogus, pas kurį gali sugrįžti ir tiesiog pabūti, prisiglausti, pasikalbėti“, – įsitikinusi E. Kislovski.
Pedagogikoje vieno atsakymo nėra
E. Kislovski nuolat bando aplinkiniams priminti, kad vaikų auginimas ir auklėjimas – tai nuolatinis procesas ir nesibaigiančios paieškos. Ji tiki, jog jei būtų vienas receptas, visi juo ir vadovautųsi, tačiau tiesa ta, kad ne tik mes, bet ir mūsų visų vaikai yra skirtingi, todėl į kiekvieną jų, moters teigimu, dera žvelgti kaip į individualią asmenybę.
„Bepigu rūpintis gerais vaikais, kurie jau atėjo į šį pasaulį su visai kitokiu uždaviniu ir nuo pat pradžių geba šiek tiek daugiau. Pavyzdžiui, turi daugiau nuolankumo, moka išklausyti, daug ką paprasčiau supranta. Jiems paprastai lengva mokytis mokykloje, jie žino, ką reiškia padėti ir užjausti. O ar susimąstome, kaip rūpintis tais vaikais, kurie yra kitokie? Sakykime, jei vaikas neturi talento, silpnai mokosi. Kai nuvažiuoju į mokyklas ir pažiūriu garbės lentas – ten dauguma pirmūnų, – man suspaudžia širdį, nes tokius vaikus yra gana lengva mokyti. O kur kitokie vaikai ir mokytojai, kurie sugebėjo iš blogai besimokančiojo ar neklaužados išauginti visavertę asmenybę su aukštomis vertybėmis, geromis žiniomis? Ar ne jie turėtų puošti garbės lentą?“ – mąsto moteris.
Ji sako, kad patys tėvai, pervargę nuo įtampos, darbų ir rutinos, dažniau turėtų atsigręžti į save ir savęs paklausti: „Ar tikrai moku mylėti?“, „Ar moku suprasti kitus?“, „Ar moku išgirsti kitus ir juos gerbti?, „Kodėl tapau tėvu / mama?“ ir pan. Dialogas su savimi gali padėti nurimti, pagerinti asmeninius ir tarpasmeninius santykius.
Karantiną siūlo išnaudoti kaip galimybę puoselėti tėvų ir vaikų santykius
Apie tai, kad karantinas neigiamai koreguoja visuomenės sveikatą, specialistai kalbėjo vos įpusėjus pirmajai bangai. Šiuokart išbandymai neaplenks, tačiau tėvai, praleisiantys daugiau laiko namuose su savo atžalomis, turėtų išnaudoti jį santykių konstravimui, pozityvaus ryšio užmezgimui ir bendroms veikloms.
„Nepalikite vaikų tik jų telefonuose, kompiuteriuose, priešingai – sugalvokite, ką galite veikti kartu. Kalbėkitės, žaiskite, tvarkykitės, eikite pasivaikščioti, žiūrėkite filmus ar pieškite kartu, galų gale drauge nuplaukite automobilį, sutvarkykite garažą ar namų spintas. Stenkitės gyventi kartu, o ne atskirai, bet taip, kad patiktų ir jums, ir vaikui“, – rekomenduoja E. Kislovski.
Jai antrina ir psichologė J. Ašmantė, primindama, jog, norint gražių, harmoningų tarpusavio santykių, neišvengiamai abi pusės turi klausytis. Karantino metu ji taip pat ragina permąstyti, kaip tenkinami vaiko poreikiai, dažniau diskutuoti apie jų įgyvendinimo galimybes ir visuomet abiem pusėms laikytis duoto žodžio.
„Vaikai mokosi iš to, ką mato, iš to, kokius pavyzdžius jiems demonstruojame. Jei vaikui neleidžiate ilgai būti prie kompiuterio ar išmaniajame telefone, tai ir patys neturėtumėte būti įnikę į išmaniuosius įrenginius“, – primena J. Ašmantė.