Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Rašytoja Rasa Sagė – apie netikėtą likimo posūkį, leidimą rašyti ir olandišką laimę

Rašytoja Rasa Sagė – apie netikėtą likimo posūkį, leidimą rašyti ir olandišką laimę

Kosmetologija, sveikos gyvensenos pedagogikos ir informacijos visuomenės studijos, darbas personalo vadybos srityje… Greta šių Rasos Sagės veiklų visada ėjo rašymas. Pirmiausia – dienoraščio, vėliau – tinklaraščio, o galiausiai – ir knygų. Kaip ji pati sako, rašymas tapo jos užuovėja, saugia ir patogia vieta susitikimui, akistatai su savimi. Pildydama dienoraštį Rasa svajojo sukaupti daug gyvenimo išminties, patirčių, kurias visas senatvėje sudės į vieną knygą. Tačiau taip ilgai laukti nereikėjo. Įpusėjus ketvirtąją dešimtį įvyko vidinis lūžis – ji išdrįso paklusti savo širdies balsui, kuždančiam, jog kūryba – tikrasis jos pašaukimas. Palikusi senąjį darbą atsidėjo šeimai ir žodžio menui. Šiandien rašymas yra pagrindinė Nyderlanduose gyvenančios lietuvės veikla.

Į Nyderlandus sugrąžino šeima

Pirmą kartą į Nyderlandus Rasa išvažiavo prieš lygiai dešimt metų, smalsumo vedama. Kaip pati sako, norėjo pagyventi gerai ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje, išmokti olandų kalbą, susirasti draugų, patirti visai kitokį gyvenimo būdą nei tas, prie kurio buvo pripratusi gimtajame Vilniuje. Po dvejų svetur praleistų metų sugrįžo: lietuvei buvo sunku ten išbūti vienai, dirbti fizinį darbą.

Tad kaipgi prieš penkis mėnesius Rasa vėl atsidūrė Nyderlanduose? Ogi paskatinta savo vyro olando, kurį sutiko… Lietuvoje! Susilaukę dviejų vaikų, juodu po ilgų svarstymų nusprendė, kad tiek patiems, tiek atžaloms geriausia šalis yra Nyderlandai. Ten planuoja gyventi, kol vaikai baigs mokyklą. Po metų pasiruošimo – reikėjo susirasti darbą ir gyvenamą vietą – šeima išsikraustė į mažesnę nei Lietuva, 17 milijonų gyventojų turinčią šalį. Nors iš pradžių labai dvejojo, dabar R. Sagė nesigaili dėl šio sprendimo, nes, pasak jos, tai nuostabi šalis gyventi, jei čia nesi vienas ir užsiimi mėgstama veikla.

Nors adaptacija vis dar vyksta, anot Rasos, ją gerokai palengvina ankstesni dveji Nyderlanduose praleisti metai, pramokta olandų kalba. „Nesuprantant kalbos labai sunku adaptuotis naujoje visuomenėje. Nesupranti, nei kas parašyta parduotuvėje, nei ką žmonės tau sako. Taigi, man, galima sakyti, pasisekė, nes atvažiavau jau su nemenku patirties bagažu. Be abejo, pirmus mėnesius buvo sunku susigaudyti, susitvarkyti dokumentus, suprasti mokyklos taisykles ir lūkesčius, prisiminti, kaip vairuoti, tačiau viskas ėjosi sklandžiai. Kur kas sklandžiau nei pirmąjį kartą, kai atvažiavau viena ir nemokėdama nė žodžio olandiškai“, – sako pašnekovė.

Gyvendama svetur, lietuvė teigia visiškai nejaučianti atskirties nuo savo šalies, nes bendravimas su artimaisiais, pažįstamais nenutrūksta, tik dažniau vyksta virtualiojoje erdvėje. „Tiek Lietuvoje, tiek čia mes neturime televizoriaus, todėl seniai atpratau nuo nuolatinio naujienų srauto, jo netrūksta. Užsiimu kūryba, daug bendrauju su lietuviais, tiek gyvenančiais Nyderlanduose, tiek Lietuvoje. Kartais net pasimiršta, kurioje šalyje tas žmogus gyvena. Iš esmės jokio skirtumo“, – šypsosi Rasa.

Kalėdas moteris su šeima ketina sutikti Nyderlanduose, vyro giminių apsuptyje. O vasario mėnesį skris į Lietuvą dalyvauti Vilniaus knygų mugėje, kur vyks keletas jos trečiosios knygos „Tiems, kurie svajoja parašyti knygą“ pristatymų.

Naujos galimybės ir idėjos

R. Sagė sako matanti nemažai gyvenamosios aplinkos pakeitimo pliusų ir šioje šalyje atsiveriančių galimybių: „Visų pirma man, kaip kūrėjai, labai naudinga pakeisti keletą savo sinapsių jungčių smegenyse, gauti naujos informacijos, naujų įspūdžių, pažvelgti į dalykus kitaip iš savo tiesioginės patirties. Kita galimybė – įgyvendinti seną svajonę išversti savo knygą į olandų kalbą ir pristatyti ją vietos bendruomenei. Taip pat galimybė į Lietuvą pasižiūrėti iš šono, dar geriau suprasti, kas aš esu, kas man iš tiesų svarbu.“

Rasa noriai palaiko ryšius su Lietuvos ambasada, džiaugiasi maloniu, draugišku jos darbuotojų bendravimu ir bendromis iniciatyvomis. Kartu su jais neseniai organizavo „Kūrybos galeriją“ – lietuvius menininkus, gyvenančius Nyderlanduose, vienijantį renginį. „Šio renginio idėja kilo per pokalbį su ambasadoriumi. Kadangi mes jau buvome pažįstami, nes ambasadoje pristačiau savo pirmąją knygą, atvykusi į Nyderlandus pakviečiau ambasadorių susitikti, galbūt susitarti dėl antrosios mano knygos „Tavo likimo krašteliu einu“ pristatymo. Tačiau viskas išsirutuliojo iki nuostabaus renginio, subūrusio aktyviai kuriančius šioje šalyje gyvenančius Lietuvos menininkus. Manau, kad toks renginys jau buvo pribrendęs įvykti, liko tik kažkam atvažiuoti ir jį paskatinti. Iš seniau gyvenančios bendruomenės sulaukiau pagalbos, palaikymo, jaučiau didelį draugiškumą“, – apie drauge su kitais tautiečiais suorganizuotą vieną pirmųjų renginių pasakoja Rasa. Pavasarį ji planuoja kviesti rašytojus, rengti jų kūrybos vakarus.

Anot pašnekovės, Nyderlanduose gyvenantys lietuviai buriasi į grupeles ir aktyviai dalyvauja jų interesus atitinkančiose veiklose. „Yra nuostabi katalikų bendruomenė, Eindhoveno mamyčių grupė, Amsterdamo knygų klubas. Kiti buriasi žaisti proto mūšio, dar kita grupė lanko renginius ambasadoje. Kiekvienas gali išsirinkti bendraminčius ir veiklą, kuri labiausiai prie širdies“, – tautiečių noru bendrauti tarpusavyje džiaugiasi pašnekovė, kuri stengiasi dalyvauti visur po truputį.

Gėlių šiltnamių apsupty

Rasa su šeima įsikūrusi už trisdešimties kilometrų nuo Amsterdamo, šalia Alsmerio miesto esančiame mažame kaimelyje, kuriame auginamos gėlės. Visur stūksto milžiniški šiltnamiai, iš tolo šviečiantys ryškiomis geltonomis lempomis, apšviečiančiomis gėles.

Anot jos, norint išsinuomoti namą sostinėje arba jos apylinkėse, reikia dalyvauti konkurse, tarsi kandidatuojant į darbo vietą: iš dešimt nuomotis būstą norinčių šeimų savininkas išsirenka vieną, kuris jam labiausiai patinka. „Mes turėjome tik vieną savaitę išsinuomoti namą, į kurį atsivešime vaikus, taigi labai apsidžiaugėme, kai agentas paskambino po poros dienų ir pranešė, kad vienas iš apžiūrėtų namų gali būti mūsų. Iš tiesų nesirinkome nei vietos, nei namo. Ėmėm tai, ką gavom, – šypsosi. – Teko nemažai paplušėti, kol išsikuopėme namą, kuris buvo paliktas ne tik nevalytas, bet ir pilnas šiukšlių.“

Lietuvė džiaugiasi, kad žmonės čia malonūs, automobilių ne itin daug, o ir mokykla, kurią lanko jos vaikai, labai gera. Nors čia jauku ir veiklų netrūksta, tačiau šeima planuoja po kelerių metų įsigyti namą mieste, kad nereikėtų dėl įvairiausių reikalų kaskart važinėti dvidešimt–šešiasdešimt kilometrų.

„Mano minusas – rašymas“

Kalbai pakrypus apie pomėgį rašyti, Rasa patikino, kad rašymas jos gyvenime buvo visada. Tik tikėjimas savo jėgomis, drąsa atsiduoti pašaukimui augo pamažu. „Kaip ir traukos teorija sako, kad pliusas traukia minusą, taip ir kiekvienas žmogus turi tą savo minusą, kurį jis traukia. Paprastai tas minusas – mėgstama veikla – paaiškėja jau vaikystėje arba net kūdikystėje. Mano minusas – rašymas, – užtikrintai  sako ji. – Rašiau dienoraštį, ilgus laiškus; mokykloje, universitete užduotys, susijusios su rašymu, man buvo pačios maloniausios, žodžiai liedavosi laisvai. Tačiau niekada negalvojau tapti rašytoja, nes tais laikais tai nebuvo priimta.“

Moteris pagalvoja, kad jeigu mokykloje ją būtų pastebėjusi lietuvių kalbos mokytoja, galbūt ta drąsa eiti rašytojos keliu būtų atsiradusi anksčiau. „Mūsų lietuvių kalbos mokytoja visada labai skubėdavo ir niekam neturėdavo laiko. Taigi, turėjau pastebėti save pati“, – šypteli.

Ne vienus metus Rasa savo ranką miklino rašydama asmeninį tinklaraštį „Apie santykius“. Keletą mėnesių stengėsi išlaikyti anonimiškumą – nenorėjo, kad ją pažintų. Tačiau paskui pasiryžo eiti į viešumą. „Man tai buvo didelis žingsnis – nuo privataus, niekam nematomo asmens minčių į visiems prieinamą tinklaraštį. Tačiau tai turėjo būti padaryta. Nuo tada ėmiau bendrauti su rašančiųjų bendruomene, mane pastebėjo keletas redaktorių, rašiau straipsnius jų leidiniams, portalams“, – prisimena pašnekovė.

O kodėl „Apie santykius“? „Kai galvojau, kokia tema galėčiau apibendrinti, ką aš rašau, kas man įdomiausia, aktualiausia, supratau, kad tai – santykiai, – paaiškina autorė. – Tačiau ne tie, įprastai suprantami, tarp vyro ir moters, o plačiąja prasme. Visų pirma santykis su pačiu savimi, savo kūnu, siela, paskui su artimiausiais žmonėmis, su aplinka. Kažkur nugirdau vienos filosofijos teorijos išvadą: „Žmogus prasideda tada, kai užmezga ryšį su kitu žmogumi.“ Tai tapo mano tinklaraščio moto.“

Knyga būsimiems rašytojams

Pirmas impulsas parašyti knygą Rasai kilo grįžus iš Nyderlandų. „Buvau tokia kupina įspūdžių, kad tiesiog negalėjau nerašyti“, – šypsosi. Vis dėlto ji patikina, kad viskas romane „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“ – fikcija, išgalvota. „Žinoma, niekas negali išgalvoti to, ko nėra patyręs asmeniškai ar matęs tai artimo žmogaus gyvenime. Taigi visi mano herojai tam tikra prasme yra tikri. Daug kas mano, kad Goda, pagrindinė knygos veikėja, – tai aš, tačiau ji – ne aš, o tik mano fantomas. Ji turi mano savybių, tačiau jos sprendimai, veiksmai ir gyvenimo kelias nebūtinai atitinka manąjį. Toks žaidimas – sukurti tarsi tikrą istoriją, tačiau ji yra netikra, tik sudaigstyta iš daugybės tikrų“, – sako R. Sagė.

Vėliau ji įgyvendino dar vieną kurį laiką brandintą knygos idėją. O paskui gimė trečioji knyga, skirta svajojantiems rašyti.

Smalsu, kaip, išleidus du grožinės literatūros kūrinius, R. Sagei kilo mintis rašyti apie tai… kaip parašyti knygą? Atrodo, parengti tokio pobūdžio leidinį turėtų būti nemenkas iššūkis, tuo labiau neseniai debiutavusiam  rašytojui. Rasa prisipažįsta, kad tai buvo impulsyvus, tačiau labai pasiteisinęs sprendimas. „Laukiant, kada išeis antroji knyga, jau kirbėjo mintis „viską surašyti“. Labai norėjau pasidalinti savo sukaupta patirtimi rašant ir leidžiant knygas, nes pradėjau, galima sakyti, nuo nulio. Sulaukdavau ir nemažai klausimų iš norinčių rašyti. Tiesiog norėjau padaryti nedidelę brošiūrėlę, kurioje būtų sudėtos visos mano sukauptos žinios apie knygų rašymą, leidybą, reklamą. Taip pat norėjau įtraukti ir kitų autorių patirtis rašant ir leidžiant savo pirmąsias knygas, todėl apklausiau trisdešimt tris šiuolaikinius lietuvių autorius. Išėjo visai nemenka – dviejų šimtų puslapių – knyga“, – rezultatu džiaugiasi rašytoja. Jau dabar ji sulaukia laiškų iš skaitytojų, dėkojančių už tarsi duotą leidimą rašyti. Mat anksčiau jie manė, kad tai labai paslaptingas, tik išrinktųjų darbas. Rasa apie tai turi kitą nuomonę ir jaučiančius poreikį kurti, tačiau nedrįstančiuosius bandyti ragina: „Jei traukia, rašyk.“

Ar iš tiesų parašyti knygą nėra taip jau sudėtinga? O gal tam, kad sukurtum skaitytojams patrauklią istoriją, turi gyventi itin įdomų, dinamišką gyvenimą? Ko iš tiesų reikia? Šią klausimų laviną Rasa atremia konstatuodama: „Parašyti knygą yra sunku. Tačiau sunkiausia yra disciplina. Knygos rašomos kelis mėnesius ar kelerius metus, teksto apimtis didelė, atsitraukus pasimiršta, kas jau parašyta, todėl reikia viską skaityti iš naujo…Tai didžiulis darbas. Tačiau, kaip visi dideli darbai, įmanomas ir šis, jei rašytojas turi šias dvi savybes: užsispyrimą ir tikėjimą savo idėja. O visa kita – detalės.“

R. Sagė sako, kad tikėtis iš pirmo karto parašyti gerą knygą neverta. Ir tai nepriklauso nuo to, ar žmogus gyvena įdomų gyvenimą. Esmė – gerai jį aprašyti. „Gerai knygai reikia daug rašyti – išlavinti ranką, daug skaityti, nebijoti kreiptis patarimo į profesionalus, turinio redaktorius. Pasidomėti žanrais, pasiklausyti bestselerių autorių. Vienu žodžiu, mokytis. Labai naudinga palankyti kūrybinio rašymo kursus. Tačiau visa tai nėra sunku, jei rašymas yra tavo trauka“, – patarimais dalijasi pašnekovė.

Pati Rasa sako skaitanti visą gyvenimą, nuo tada, kai tik išmoko iš raidžių sudėti žodžius. „Mūsų namuose buvo gana didelė biblioteka, taigi skaičiau viską iš eilės. Vakarais, naktimis, grįžusi iš mokyklos –  visada. Net sugadinau akis. Tačiau knygos visuomet buvo su manimi“, – šypsosi.

Pastaruoju metu jos skaitymas yra tikslingas. Moteris dažniausiai renkasi dviejų rūšių knygas. Vienos skirtos sąmoningumui kelti, asmeniniam tobulėjimui (nuo Biblijos iki Dawido R. Hawkinso „Paleidimo“), kitos – rašymui, t. y. tos, iš kurių arba galima pasimokyti grožinės literatūros kūrybos, arba surinkti  medžiagą naujai knygai.

Apie laimę

Vienos iš R. Sagės knygų pavadinimas pasufleravo ir dar vieną pokalbio temą – apie laimę. Pasaulio laimės ataskaitoje Nyderlandai atsiduria vienoje iš aukščiausių pozicijų. Ar, gyvenant čia, tai iš tiesų juntama ir kas tai lemia? Kadangi išsamiai šią temą Rasa gvildeno savo straipsnyje „Olandai valgo riebiai, gyvena nuobodžiai, tačiau yra be galo laimingi ir ilgaamžiai. Kodėl?“, šįkart pasidalijo vienu ją maloniai nustebinusiu įvykiu, kuris atspindi vieną iš olandų laimingo gyvenimo veiksnių.

„Kartą mes su vaiku atvažiavome prie mokyklos anksčiau ir vienos labai populiarios vaikų sūpynės buvo laisvos. Mano keturmetis užsilipo ir aš ėmiau jį supti, – pasakoja Rasa. – Netrukus atėjo dar du maži vaikai ir paklausė, ar gali prisijungti. Taigi, supau jau tris. Tada atėjo mama su šiek tiek vyresniu berniuku. Ji atsistojo šalia manęs ir ramiai stebėjo, kaip aš supu. Jos berniukas iš kailio nėrėsi, kaip norėjo į sūpynes, bet nedrįso paprašyti. O aš nežinojau, ar galiu jį priimti, kiek vaikų ir kokio amžiaus gali suptis. Galų gale neištvėrusi, pakviečiau ir jį lipti į vidų. Ta proga paklausiau mamos, kiek vaikų čia gali suptis. Ji atsakė, kad aštuoni. Mane nustebino, kad ji, žinodama, jog galima suptis aštuoniese, ramiausiai stovėjo šalia matydama, kad jos vaikas irgi nori pasidžiaugti šia pramoga, ir nepasakė nė pusės žodžio. Vaikas vis tiek rado būdą suptis, o ji visiškai ramiai stebėjo toliau. Ši situacija, manau, puikiai parodo, kodėl olandai tokie laimingi. Jie ramūs, nejaučia tokios didelės tarpusavio konkurencijos ir nekelia tiek daug lūkesčių vieni kitiems, žinoma, jei elgiamasi nepažeidžiant normų. Be abejo, yra ir daugiau gyvenimo būdo ir charakterio faktorių.“

Pačios Rasos laimės sampratoje svarbiausią vietą užima šeima, artimieji, draugai. „Laimė yra atvira širdis, dalinimasis, meilė. Tiesiog visa tai, kas mums, žmonėms, taip artima ir natūralu. Buvimas kartu, buvimas dėl vienas kito. Man laimė yra užsiimti savo mėgstama veikla, keliauti, bendrauti, matyti, kaip auga mūsų vaikai“, – mintimis dalijasi rašytoja.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Rasos Sagės asmeninio archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: