Vis dažniau girdime samprotavimų apie artėjantį Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Svarstome – šimtas metų daug ar mažai ir ką galėjome suspėti nuveikti per tokį laikotarpį. Atsakymas turbūt būtų: „Nelygu, iš kurio kampo pažiūrėsi.“ Kai sutinkame ilgiau nematytą draugą, išreikšdami džiaugsmą dažnokai sakome: „Šimtas metų, kaip nemačiau.“ Sveikindami žmogų, nevengiame palinkėti: „Duok, Dieve, šimtą metų nugyventi.“ Ištikus nesėkmei tarstelime: „Šimts kalakutų, kaip nepasisekė“, ir pažymime, kad „geriau turėti šimtą prietelių negu vieną priešą“. Kiek priešų per savo amželį sutinkame ant gimtosios žemelės? Nelygu, ką priešu pavadinsi, bet tokia gimtosios kalbos skalsa ir vaizdingumas – tikrai ne vienadienis reiškinys. Reikėjo gebėti ir su kitataučiu, ir su artimiausiu kaimynu postringaujant lietuvišką šnektą išsaugoti.
Kaip sekėsi Utenos r. Užpalių miestelio gyventojams išsaugoti savo kalbą, nuspręsta paanalizuoti dar praėjusiais metais – tuomet Vilniaus universiteto studentai suorganizavo ekspediciją ir šnekino miestelio senolius. Su rezultatais užpaliečiai susipažino šiais metais. Žinant, kad nemažą dalį miestelėnų sudaro iš svetur atvykę gyventojai, didelių netikėtumų nepastebėta. Bakalaurantė Margarita Uteševa konstatavo, jog, palyginus atvykėlių ir vietinių gyventojų kalbinę raišką, matyti, kad atvykėliai nėra linkę išlaikyti vietinei šnektai būdingų patarmės ypatybių. Jokia tai naujiena užpaliečiams, žinantiems, jog geriau turėti šimtą draugų nei šimtą rublių, tad svarbiausia, kad visi kalba lietuviškai. O kai džiaugiesi lietuviu besąs, tai ir būrin susieiti parūpsta.
Užpalių gimnazijos moksleiviai jau kelintus metus, minint valstybines šventes, inicijuoja veiklas, kuriomis visai bendruomenei primena, kaip svarbu lietuviui burtis prie lietuvio. Šiemet miestelio erdvės buvo papuoštos nuotaikingomis moksleivių rankų darbo trispalvėmis. Jau tampa tradicija minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną moksleivių ir bendruomenės komandoms pasivaržyti viktorinoje atsakinėjant į klausimus apie krašto savitumą, šalies istoriškumą ir kitomis temomis, susijusiomis su mūsų tauta ir šalimi. Anot Justino Marcinkevičiaus, kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjome, yra mūsų. Vadiname jį Lietuva ir norime, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapių neišnyktų.
Vien išsaugoti kalbą neužtenka – turime nepamiršti ir tradicijų. Šurmulingiausia žiemos šventė Užgavėnės – Užpaliuose taip pat svarbus kultūros centro ir gimnazijos bendradarbiavimo bruzdėjimas, kurio metu per Užpalius nuvilnija „toks alasas, tarsi šimtas kiaulių, dvi bobos ir žydas“ būtų susirinkę. Kodėl būtent per Užgavėnes nevengiame šmaikštauti apie žydus, tegu samprotauja žinovai. „Gyvename kaip broliukai, rokuojamės kaip žydukai“, – byloja viena iš mūsų patarlių. Galima būtų parinkti ir daugiau pasižodžiavimų, bet pamačius asociacijos „Rokiškio teatras“ režisierės Neringos Danienės pastatytą spektaklį „Nutildytos mūzos“ pasislepia noras šmaikštauti apie žydus. Užpalių kultūros centre teatrine kalba papasakotas žydų vaistininko Naumo Olkino šeimos likimas sujaudino daugumą žiūrovų. Ašaras braukė ne tik moterys, bet ir vyrai. Spektaklyje, kuriame jaunos žydaitės Matildos Olkinaitės poetinis žodis trykšta džiaugsmu jaunystei ir Lietuvai, režisierė įžvalgiai atkreipė dėmesį į paprasto žmogaus bejėgiškumą karo ideologijai, į mūsų tarpusavio santykių ir likimo trapumą susvyravus egzistencijai. „Tai spektaklis, kuris augina širdį“, – atviravo vienas iš žiūrovų. Tokie jausmai ir potyriai – tai svarbios patirtys, leidžiančios mums skaičiuoti šimtmetį. Nors lietuviškas posakis ir byloja, „kad nors ir šimtą metų gyvensi, visko vis tiek nepatirsi“, bet optimizmo galime semtis iš kito posakio: „Lietuvis gyvens ir ant akmenėlio“. Svarbiausia, kad gebėtume džiaugtis prasmingai nugyventu laikotarpiu ir rastume jame kuo daugiau šviesių spalvų.
Birutė Minutkienė
Nuotraukų autoriai Saulius Šližys, Rena Šliogerienė