Visada besišypsanti, žavinga, spalvinga, veikli ir energinga šokėja Sandra Saikauskaitė daug kam žinoma iš televizijos ekranų. Ji – sportinių šokių šokėja, salsos, komercinių šokių („show dance“) trenerė, sveikatingumo užsiėmimų instruktorė, projekto „Tu gali šokti 2011“ vicečempionė, projekto „Šok ir lieknėk“ nugalėtoja ir laidos „Šok su manimi“ dalyvė. Sandra sako, jog net ir po sunkiausių dienos darbų šokiai priverčia ją skristi ant sparnų!
Galbūt ne visi mūsų skaitytojai žino ar prisimena, kaip nusprendėte savo gyvenimą sieti su šokiais. Papasakokite.
Galbūt nuskambės keistai, bet niekada negalvojau ir neplanavau būti šokėja ar juo labiau šokių mokytoja. Tiesiog buvau judrus, artistiškas vaikas, neturintis scenos baimės, o Druskininkuose, kur augau, tuo metu didelės veiklos įvairovės nebuvo. Tad tėvai, matyt, įžvelgę slaptus mano talentus, nuvedė į sportinių šokių studiją. Tada buvau septynerių.
Nors šokių aikštelėje man sekėsi puikiai, kol mokiausi mokykloje, netikėjau, jog šokiai taps mano profesija. „Na gerai, šokiai šokiais, bet gal dabar metas rimtus mokslus graužti ir rimtą darbą susirasti“, – mąsčiau, baigusi mokyklą. Buvau įsitikinusi, kad šokių profesija nerimta ir iš jos Lietuvoje tiesiog neįmanoma pragyventi! Taigi… Baigiau „rimtus“ mokslus, dirbau „rimtą“ darbą. Bet niekaip negalėjau susitapatinti su tais „rimtais“ bendradarbiais, vis jaučiausi ne savo kailyje. Sielos džiaugsmą teikdavo tik retkarčiais vakarais atliekamos šokių pamokos. Ir aš sakau nuoširdžiai: visiškas atsitiktinumas ar lemtis, kad galiausiai visi mano gyvenimo ieškojimai atvedė į vieną tašką – šokius.
Ar dabar šokiai Jums yra tik darbas?
Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad aš pamišusi dėl šokių. Kartais net per daug! Galiu valandų valandas sėdėti prie kompiuterio, analizuodama šokių įrašus, per naktis ieškoti muzikos, naujų idėjų ar žingsnių. Esu visiškai atsidavusi darbui, perfekcionistė. Darbas yra tapęs mano gyvenimu. Turbūt tai – nepagydoma psichologinės priklausomybės forma (juokiasi). Draugai jau pavargo pykti, kad susitikimus su jais aš iškeičiu į šokių reikalus (šypsosi).
Sandra, ar scenoje labai svarbu tinkamas šokių partneris?
Be abejo, scenoje – kaip gyvenime. Kai sutampa biolaukai, požiūris, tikslai, tada pasiekiamas geriausias rezultatas. Partneris su partnere turi eiti koja į koją, kaip vienas, šimtu procentu pasitikėti vienas kitu, tada jokios kliūtys nebaisios, o pergalė ranka pasiekiama.
Koks Jūsų dienos režimas? Kada repetuojate?
Keliuosi vėlai, nes dažniausiai nueinu miegoti apie 2–3 val. nakties. Esu visiška pelėda, kuriai drąsiai galima skambinti vidurnaktį, bet tik ne iš ryto (šypsosi)! Prabudusi dar gerą valandą leidžiu sau patinginiauti su kavos puodeliu, paskaityti dienos naujienas, o po pietų lekiu į savo šokių studiją „City Dance“. Ten laukia pamokos, naujų projektų kūrimas, bendravimas su žmonėmis ir kiti darbai. Iš studijos neretai išeinu paskutinė apie 23 val. Diena man prabėga akimirksniu, tad aš dievinu tą ramų nakties metą, tylą ir pašnekesį su savo mintimis.
Kaip pavyksta atsipalaiduoti po sunkių treniruočių? Gal turite savų metodų?
Per 21 šokių metus žodis „sunku“ nebeteko tikrosios reikšmės. Fizinis krūvis man – atgaiva, išsivadavimas nuo slegiančių minčių, tad tos sunkios treniruotės neretai priverčia jaustis pakiliai. Žinoma, viskas turi būti saikinga, kūnas nelabai džiaugiasi, kai šokių būna per daug. Esu turėjusi šiokių tokių traumų, tad lengvai atpažįstu signalus, kada reikia sumažinti pagreitį ir leisti pagrindiniam savo darbo įrankiui pailsėti. Pirtis, vandens pramogos, tempimo pratimai, masažas, artimas žmogus ir vyno taurė – geriausi vaistai.
Ar gyvenime buvo tokių akimirkų, kai norėjote baigti šokėjos karjerą?
Buvo, bet ne dėl to, kad nemėgčiau to, ką darau. Mes, šokėjai, gana jautrūs, tad kai kažkas, kas planuota, nepasiseka, kai susiduri su neteisybe, kai įdedi labai daug, o atitinkamo rezultato nesulauki, kyla noras viską mesti. Lietuvoje šokių rinka nedidelė, o povandeninių srovių – tik spėk sukiotis. Čia vis dar pirmauja ne talentas, o ryšiai. Turi būti kietakaktis, kad išsilaikytum.
Sandra, kuo norėtumėte būti, jeigu nebūtumėte šokėja?
Aktore. Arba grafikos dizainere! Nustebinau (šypsosi)?
Kai nešokate, kokiai veiklai teikiate pirmenybę?
Mėgstu žiūrėti filmus, bendrauti su artimiausiais žmonėmis jaukiose senamiesčio kavinėse. Atradau naują pomėgį – daryti ilgalaikį manikiūrą savo draugėms. Patinka nueiti į teatrą, aplankyti mamą, keliauti…
Kokiomis trimis savo savybėmis didžiuojatės?
Užsispyrimu, atkaklumu ir kuklumu. Pastaroji savybė man patinka, bet ne visada gyvenime ji padeda (šypsosi).
Ką laikote didžiausiu savo gyvenimo pasiekimu?
Didžiausias pasiekimas – nutrūktgalviškas poelgis mesti visus darbus ir atsiduoti šokiams. Turiu veiklą, kurią dievinu, žmones, kurie mane palaiko ir įkvepia. Tai begalinis gyvenimo džiaugsmas, neretai pagalvoju, kokia laiminga esu.
Ką manote apie sėkmę? Ar Jums pavyko ją pagauti?
Nors draugai sako, kad esu gimusi po laiminga žvaigžde, aš manau, kad tai, ką turiu dabar, yra juodo, beatodairiško darbo iš širdies rezultatas. Sėkmę reikia užsitarnauti.
Kokie Jūsų ateities planai?
Kad Jūs žinotumėt, kiek planų ir idėjų nuolat verda mano galvoje! Bet gal neerzinkime ateities dideliais lūkesčiais ir pirmiausia gyvenkime šia diena… Aš būtinai papasakosiu, kai kas nors reikšmingo įvyks!
Ko palinkėtumėte jauniesiems šokėjams?
Siekite savo svajonių, nepaliaukite jomis tikėti!
Dėkoju už pokalbį.
Parengė Gintarė Vasiliūtė
Nuotraukos S. Saikauskaitės asmeninio archyvo