Nuo ankstyvos vaikystės Dievas man buvo asmuo, sėdintis, kaip tada atrodė, milžiniškos Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios skliautų padebesiuose ir savo rūsčiu žvilgsniu stebintis mus, nuodėminguosius… Gal dėl to nenoriai eidavau pas Jį į svečius ir tik iš pagarbos močiutei, visomis senoliškomis išgalėmis bei išmonėmis besistengiančiai mus artimiau supažindinti, aš vėl ir vėl baikščiai mindavau miros debesyse paskendusios šventovės slenkstį.
Ir štai po daugybės metų aš drąsiai sėdžiu mažoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje Kaune, atvėrusi savo širdį susitikimui su Juo. Eilinio metų sekmadienio paveikslas toks savas ir jaukus. Klausykloje budi seserų benediktinių kapelionas monsinjoras Adolfas Grušas, rytinio stingulio sukaustytose Dievo namų erdvėse nedrąsiai skamba į šv. Mišias besirenkančių vienuolių šnabždesys, iš aukšto mus stebi garsieji Liudo Truikio vitražai – adoruojantys angelai.
Kaskart spėlioju, ar pasirodys ji – sesuo Justina. Visas vienuoles galiu apibūdinti gana žemiškais epitetais, o šiai smulkutei spinduliuojančio veido būtybei jokie verbaliniai apibūdinimai netinka. Bendraudamas su ja gali imti ir patikėti, kad kiekviename žmoguje slypi didelė saulė – tiek daug šviesos, vidinio džiaugsmo į aplinką gali išspinduliuoti žmogus, mokantis maldos rankomis apkabinti kitą…
Tai dėl jos, sesės Justinos, spindulių nebylūs mozaikų angelai, rodos, ima šypsotis, o į šv. Mišias atėję vaikai – nekantriai bruzdėti kietuose suoluose, trokšdami jos dėmesio, šypsnio, padrąsinančio žodžio, šilto apkabinimo.
Žinau, kad vienuolės nemėgsta komplimentų, bet būtent Jums turiu būti dėkinga už dar vieną galimybę išgirsti Dievo kvietimą. Kaip gebate visuomet būti ta saule sau ir kitiems?
Tai dovana ir kartu buvimo su Dievu vaisius. Kai būni maldoje su Juo, negali elgtis kitaip – tik dovanoti tai, ką gavai iš Jo. Pasakysiu paprasčiau: per atostogas ilgai būdamas saulėje įdegi. Taip yra ir su malda: kuo ilgiau su ja gyveni, tuo labiau ji tave keičia. Labai daug išmokau iš savo tėčio. Jis džiaugdavosi kiekvienu žmogumi. Jeigu tu atėjai – vadinasi, esi dovana! Tik pagalvokit, kaip gera būtų gyventi, jei į kiekvieną sutiktą žmogų žiūrėtume kaip į dovaną.
Tai Jūs – mano dovana?..
Taip išeitų (juokiasi). Iš tiesų labai svarbu kiekvieną žmogų, kiekvieną akimirką priimti kaip dovaną. Gyventi šia diena. Mokėti skonėtis gyvenimu. Nepraeiti pro šalį. Stabtelėti prie to, ką išgyveni šią akimirką. Pavyzdžiui, vieną dieną einu iš mokyklos namo ir matau – mėlynos gėlytės… Galiu tiesiog praeiti arba sustoti ir pasigrožėti, dar sustabdyti vaikus, atkreipti jų dėmesį: „Žiūrėkit, kaip gražu…“ Tada jie atsiliepia: „Aha… Kaip dangus…“ Ir visi užverčiame akis į plaukiančius debesis.
Turbūt kiekviena benediktinių bendruomenės sesuo papasakotų vis kitokią savo atsiradimo vienuolyne istoriją. Atskleiskite savąją.
Dievas kiekvieną mūsų šaukia labai švelniai. Būdama šeštokė, „Kauno dienoje“ radau skelbimą, kad į atnaujintą Jėzuitų gimnaziją priimami nauji mokiniai. Pamenu, nuėjusi pas mamą, kuri tada gulėjo ligoninėje, pasakiau, kad noriu ten mokytis. Ji pritarė mano apsisprendimui. Kaip dabar suprantu, tai buvo pirmas rimtas žingsnis pašaukimo link.
Esu užsispyręs žmogus. Jei gyvenime man kažkas svarbu – eisiu stačia galva, kaktomuša, bet pasieksiu. Tarsi kažkokio vidinio žinojimo vedama. Iki dabar. Net jei viskas be galo komplikuota ir sunku… Turi įsiklausyti tyloje į savo vidų ir rasti atsakymą. Tai rekomenduočiau kiekvienam. Mūsų vienuoliškame gyvenime per mėnesį yra viena diena, kada turi atsitraukti nuo visko, likti su Dievu akis į akį. Tai vadinamoji „dykumos diena“. Gali užsidaryti savo kambarėlyje ar išvažiuoti į gamtą. Būtent tuo metu galvoje susidėlioja tai, ko negalėjai girdėti kasdienių reikalų triukšme.
Taigi, visada žinojote, kad būsite vienuole…
Dievas pats mane atvedė ten, kur esu dabar. Man tik liko klausyti širdimi ir atsiliepti į kvietimus. Jis per mamą parodė, kur mano vieta, nors mama iš pradžių to ir nesuprato. Vieną gražią dieną ji grįžo namo ir pasakė, kad rado jaukią, mielą bažnytėlę, kuri man tikriausiai labai patiktų. Aš nuvažiavau, įžengiau į ją, pamačiau pamaldžiai suklupusias seseris, adoruojančias Švenčiausiąjį Sakramentą… Ir išsyk pajutau stiprų Jo kvietimą. Viduje tarsi nuskambėjo žodžiai, kad čia mano vieta. Nuo tada pradėjau atvažinėti į Šv. Mikalojaus bažnyčią. Čia susitikau seseris ir ėmiau domėtis, nuo kelerių metų galėčiau prie jų prisijungti. Taip prasidėjo kelionė. Tiesa, mamai iš pradžių buvo sunku susitaikyti su šia žinia, bet abi žinojom, kad toks mano kelias ir turiu eiti juo nepaisydama jokių kliūčių.
Įstodama į seserų benediktinių bendruomenę turėjau pasirinkti vardą. Iš pradžių norėjau būti Teresėle, paskui Pranciška, dar – Jokūba, bet visi šitie vardai jau buvo pasirinkti kitų. Kai pasijutau aklavietėje, mane pasikvietė vienuolyno vyresnioji ir pasakė: „Jokūba turi būti didelė, o tu tokia spirgutė… Geriau būk Justina, šventojo Justino, kankinio, garbei.“ Toks buvo Dievo planas, ir aš jam neprieštaravau. Štai jau bus dvidešimt penkeri metai, kai aš vienuolyne. Kai čia atėjau, man buvo keturiolika.
Diena, kai daviau amžinuosius įžadus, man buvo ypatinga. Po jos į savo nuotraukų albumą įsirašiau štai tokius man labai svarbius žodžius: „Dieve, tu man leidi prisiliesti prie to, kas šventa. Padaryk ir mane savo šventumo paveikslu. Vesk mane, kad būčiau tuo, kuo Tu nori, kad būčiau…“
Kas yra vienuolės – labiau žemiškos ar nežemiškos būtybės? Ar Jūs galite studijuoti universitetuose, dirbti pasaulietiškus darbus?
Užtikrinu jus, kad esame žemiškos būtybės, pašauktos kilniems tikslams. Ne tik mes, bet ir jūs, ir visi kiti. Turint širdyje tokią misiją kiekvieno iš mūsų kelias yra labai gražus. Tik svarbu išgirsti savo pašaukimą ir atsiliepti į jį.
Vaikystėje labai norėjau turėti sesę. Net eidavau į vaikų namus padraugauti su ten gyvenančiais berniukais, mergaitėmis. O grįžusi visada prašydavau mamos, kad leistų kurį nors iš jų parsivesti namo. Deja, sąlygų auginti dar vieną vaiką nebuvo. Ar ne nuostabu, kad Dievas taip viską sutvarkė, jog dabar sesių vienuolių turiu apie trisdešimt!
Nuo mažens labai mėgau siūti, visos mamos suknelės būdavo išardytos, nes juk reikėdavo pažiūrėti, kaip ten viskas iš vidaus atrodo. Svajojau tapti dizainere, bet Dievo planas buvo kur kas išmanesnis. Tapau ja savo bendruomenėje – siuvu sesėms drabužius.
Nuo septynerių metų troškau būti mokytoja – ir esu. Mokau vaikus tikybos ir ruošiu sakramentams. Dėkoju Dievui, kad leidžia būti su mažutėliais, nes jų yra dangaus karalystė. Jie – mano didieji mokytojai, nes moko džiaugtis mažais dalykais. Tiesiog užkrečia mane savo džiaugsmu. Taigi visi slaptieji mano norai Jo valia išsiskleidė tarsi nuostabiausias gėlės žiedas. Esu laiminga, turėdama tiek sesių, kurioms galiu siūti, ir tiek mažutėlių, su kuriais galiu dalytis tikėjimo patirtimi… Svajojau įprasminti savo gyvenimą – padovanoti jį Dievui, kitiems, – tai vyksta! Dievas pašaukė būti taip arti Jo. Jis myli mane ir visus žmones besąlygiška meile. IR TAI NUOSTABU! Aš esu be galo dėkinga Kūrėjui už visas svajones, kviečiu kiekvieną žmogų ieškoti, eiti, kreiptis į Dievą, nes visi turime galimybę tai atrasti. Kaip motina Teresė sakydavo: „Darykite mažus darbus su meile.“
Tiesa, buvo toks periodas, kai mama su seneliu nerimavo: „Na kas iš to vaiko išaugs…“ Mat jau nuo pradinių klasių manęs buvo pilna visur. Todėl dabar mokykloje, kai tėvai skundžiasi judriu vaiku, aš jau žinau atsakymą. „Išlaukite kantriai, su meile, melskitės už jį… Nedarykite skubotų išvadų ir viskas bus gerai“, – raminu juos. Žiūrint iš žmogiško lygmens atrodo vienaip, o iš dieviškos (deja, mums nežinomos) plotmės – visai kitaip.
Šv. Mišių metu seserys benediktinės stebina savo išlavintais balsais, širdį virpinančiomis šlovinimo giesmėmis, darniu vargonų, gitarų, kanklių, smuikų skambesiu… Nejučia imi spėlioti – gal visos šios kongregacijos vienuolės privalo turėti muzikinį išsilavinimą?
Tikrai ne (juokiasi). Jei nori priklausyti seserims benediktinėms, neturi mokėti groti ar dainuoti. Bet su šia dovana tu tiesiog praturtini bendruomenę, kurioje daug dėmesio skiriama liturgijai ir psalmių giedojimui. Taip jau išeina (šypsosi), kad Dievas kviečia muzikalias… Užtai kaip smagu drauge su bendruomene šlovinti Kūrėją nuo ryto iki vakaro!
Aš pati tiesiog negaliu nedainuoti. Užaugau su dainomis. Kai atradau Dievą, pradėjau šlovinti jį giesmėmis. Dabar smagių vaikiškų giesmelių mokau ir savo mokinius. O kai per gimtadienį dovanų gavau dvi ukuleles, tai ir per pertraukas negaliu liautis dainavusi – vaikai prašo pagroti, pagiedoti, pamokyti juos virpinti šio instrumento stygas. Mano gyvenimas yra tarsi nuolatinė giesmė Dievui.
Įstojusi į vienuolyną gavote daugybę seserų – prašytą Dievo dovaną. Ar jūsų bendruomenėje pasitaiko įvairiausių žemiškų konfliktų?
Mes esame žmonės. Ir labai skirtingos, todėl natūralu, kad gyvenant po vienu stogu dažnai iškyla kokių nors nesusipratimų. Mes išmokome ne užsisklęsti su savo problemomis, o seseriškai atvirai kalbėtis, ieškoti būdų, kaip jas išspręsti. Tik išlaikant santarvę ir atvirumą yra lengva keliauti drauge toliau. Konfliktinėse situacijose labai padeda malda: meldžiamės viena už kitą ir pavedame iškilusių problemų sprendimą Dievui. Aš ir pati, kai nerandu sprendimo, tiesiog mintyse, maldoje atiduodu jį Dievui sakydama: „Juk matai, kad ne mano jėgoms rasti teisingą atsakymą, būk su manim, padėk man…“ O malda daro stebuklus. Kada neužtenka mūsų jėgų ar kompetencijos, kada kažkur negalime būti fiziškai ir pasukti įvykių kita linkme, – galime tiesiog melstis ir maldos rankomis apkabinti kitą.
Dažnai gaunu iš Jūsų SMS žinučių, kurios, tikiu, ne tik mane, bet ir kitus adresatus pasiekia pačiu tinkamiausiu laiku – atsidūrus kažkokio įvykio ar minčių kryžkelėje. Nepaliauju stebėtis, kaip tiksliai veikia Jūsų nuojauta. Gal gaunate postūmį iš aukščiau?
Hmm (susimąsto)… Viskas dera, kai tai naudoji išmintingai ir prisidedi prie gėrio skleidimo žemėje. Klausytis reikia širdimi. Aš meldžiuosi už žmones ir Dievas duoda galimybę pajausti kitą. Tada galiu elgtis dvejopai: sustoti ir atsiliepti arba skubėti toliau. Visada renkuosi pirmąjį variantą. Man svarbu tuo metu atsiliepti, nes manau, kad tai Kūrėjo ženklai, skirti man. Ar nepagalvojote, kad kiekvienas turime tą dovaną jau nuo vaikystės, tik užaugę ją dažnai užspaudžiame. Stabtelėti kelis kartus per dieną ir minutėlei įsiklausyti į savo širdį – štai ką turėtume praktikuoti kiekvienas šiuolaikiniame gyvenimo maratone.
Netgi motinos Teresės gyvenime buvo momentų, kai atrodė, kad Dievas ją visai apleido… Ar pasitaiko tokių valandų Jums? Kaip nuo jų vaduojatės, kaip save stiprinate?
Žmogaus gyvenimas turi turėti visokių periodų, nes tai jį augina, brandina. Kai užklumpa tokios akimirkos, nusiraminti man padeda malda. Pirmiausia aš tai priimu, tada nešioju savo širdyje ir meldžiuosi. Vienuolyne yra lengviau, nes pas mus kiekvieną dieną vyksta adoracija (garbinimas). Tai laikas, kai esi tyloje su Jėzumi, Jo artumoje.
Manau, kad sunkumai užgrūdina. Tik per juos žmogus keičiasi ir tobulėja. Gauni visai kitokį supratimą, už kurį taip pat turi būti Jam dėkingas. Kai kurių įvykių mes tiesiog negalime pasirinkti, galime tik priimti arba atmesti. Svarbu suprasti, kokie mūsų gyvenimo prioritetai. Ištikimybė Dievui, ištikimybė šeimai, ištikimybė maldai, ištikimybė tam, kam esi pašauktas. Svarbu neužstrigti „blogame laike“. Negalime tapti aukomis. Privalome atrasti dalykų, kurie mus džiugintų. Tikinčiajam lengviau. Jam pakeisti žvilgsnį į tam tikrus skaudžius dalykus padeda malda. Nebijokit paprašyti ir kitų, kad už jus pasimelstų. Nebijokit prisipažinti Dievui, kad užstrigote, kad norite Jo pagalbos. Jis atsiunčia reikalingą žmogų arba galimybę. Kaip grūdas, kurį pasėjome į dirvą, sudygsta tik po kurio laiko, sulaukęs tinkamų sąlygų, taip ir Dievo pagalbos žmogui „daigai“ prasikala praėjus tam tikram laikui… Kartais turi būti kantrus, mokėti išlaukti.
Šiuolaikinės technologijos ir vienuolės. Ar naujųjų amžių technikos išradimai dera prie iš pirmo žvilgsnio konservatyvaus vienuolyno gyvenimo?
Mes naudojame šiuolaikines technologijas, nes esame dirbančios vienuolės. Telefonai, kompiuteriai mums reikalingi darbui, bet viskam turi būti ribos ir laikas. Tada gelbsti darbas su savimi. Vienuolyne vieną dieną per mėnesį praleidžiame be technologijų. Tai, patikėkit, ne taip lengva, kaip atrodo, nes visada atsiras priežasčių žvilgterėti į mobiliojo telefono ekraną. O įsijungti televizorių? Ne! Laikas mums per daug brangus. Kita vertus, mes turime žinoti, kas vyksta pasaulyje. Juk meldžiamės įvairiomis intencijomis, tarkim, už nukentėjusiuosius nuo žemės drebėjimo ar kt.
Kiekviena sesuo, gyvenanti benediktinių vienuolyne, turi tam tikras pareigas. Yra atsakinga vienuolė, kuri, išklausiusi žinias, mums ryte susitikus nušviečia dienos temą. Beje, bendras mūsų benediktinių bendruomenės moto: „Ora et labora“ („Melskis ir dirbk“). Kai giedame savo psalmes, TAI mes vadiname „Dievo darbuote“. Aš šlovinu Dievą ir tarsi „atnešu“ per maldą Jam kitus žmones, už kuriuos meldžiuosi. Tad tokia ir mūsų dienotvarkė: malda – darbas – malda – darbas… Per visą dieną turime tarsi maldos pulsą: rytmetinę (7 val.), dieninę (13 val.), vakarinę (17 val.), rožinį, vigiliją, t. y. vakarinę maldą (21 val.). Tarp jų – įvairūs darbai, susitikimai su žmonėmis, pareigos vienuolyne. Atrodo, kaip įmanoma viską spėti? Šv. Benediktas, mūsų globėjas, garsėjo puikiu laiko planavimu. Matyt, šis gebėjimas kažkokiu būdu persidavė ir mums, seserims benediktinėms.
O jei vakare, atsigulusi į lovą, supranti, kad per visą dieną taip nieko gero ir nepadarei?..
Jokiu būdu neturi graužti savęs. Ryte besimelsdama aš dienos darbus skiriu Dievo garbei, ir jeigu man kažkas nepavyko, vis tiek atiduodu tai į Jo rankas. Aš tiesiog jaučiu, kad Jis tai priima. Gyvenimas banguotas: šiandien – taip, rytoj bus kitaip. Dievas tave myli visokį. Jis tau duoda gyvenimą kaip dovaną. Vieną dieną tu jos išpakuoji tiek, o kitą – gal kur kas daugiau…
Žiūrint į vienuoles labai sunku nusakyti jų amžių. Ar Jūs galite naudotis kosmetikos priemonėmis, mažumėlę puoštis? Ar visada turite nešioti vienuolišką abitą? Sunku būtų Jus įsivaizduoti, pavyzdžiui, su treningu rytais bėgiojančią krosiuką…
Naaa… (juokiasi), kai tu gyveni dvasinį gyvenimą, Dievas tau duoda kitokią jaunystę. Bet ta sąvoka „kitokia jaunystė“ tinka ir pasauliečiams. Tik pažiūrėkit, kartais į šv. Mišias ateina močiučių, kurių veidai labai labai šviesūs… Tai, matyt, priklauso nuo tavo vidinio, dvasinio gyvenimo – kiek tu moki dirbti su savimi, kiek sugebi laikytis dvasinės higienos, kuri, manau, yra ne mažiau svarbi nei išorinė.
Vienuolės ir kosmetikos priemonės – ojojoi… Tai juokinga. Moteris yra natūraliai graži. Dievas ją tokią sukūrė. Mano nuomone, natūralus žmogus pats gražiausias. Jei turėsi vidinį grožį – būsi ir gražios išorės.
Ar visada turime nešioti abitą? Na, tai yra tarsi mūsų, vienuolių, liudijimo ženklas. Bet jei eini į polikliniką ar važiuoji atostogauti – tokiais atvejais gali atrodyti kaip paprastas žmogus.
Ar švenčiate „paprastų žmonių“ šventes vienuolyne, pavyzdžiui, seserų gimtadienius?
Seserys nesureikšmina to. Joms (kaip ir man) kur kas svarbiau yra vienuolinis amžius, t. y. kiek metų jau esi vienuolyne. Mes taip pat švenčiame sidabrinius, auksinius jubiliejus – tik jau vienuolinio amžiaus. Vienas aštuoniasdešimtmetis vienuolis, paklaustas, kiek jam metų, yra puikiai pasakęs: „Man dvidešimt. Tiek metų aš pašauktas tarnauti Dievui. Iki tol metų kraitis man nebuvo reikšmingas.“
Ar Jūsų vienuolyno sesės keliauja į svečius pas vienuoles kituose Žemės rutulio kampeliuose? Ar teko Jums pačiai kažkur išvykti, pagyventi pas benediktines kitoj šaly?
Taip, mes dažnai keliaujame. Juk reikia dalytis patirtimi. Užtai mums labai svarbu mokytis užsienio kalbų. Kuri kokią kalbą moka – prancūzų, italų, vokiečių ar anglų, – dalijasi žiniomis su kitomis. Aš pati šią vasarą ketinu važiuoti į Vokietiją, Dinklagės benediktinių vienuolyną.
Ruošiate kauniečių atžalas Pirmajai Komunijai. Jūsų nuomone, ar šiuolaikiniams vaikams, kurių protas užkimštas kompiuteriais, telefonais, feisbukais ir pan., sunkiau atrasti kelią pas Dievą?
Kasmet šv. Pirmajai Komunijai ruošiame dvi grupes – apie keturiasdešimt vaikų. Taip pat dirbame su tėveliais. Kol mes dirbame, kitos sesės benediktinės (dažniausiai vyresnio amžiaus) meldžiasi už mus. Štai kodėl vaikų, norinčių atrasti tikėjimo tiesas, pas mus netrūksta. Kitas dalykas – su meile priimame kiekvieną, pas mus atėjusį.
Šitas darbas – tikras mano džiaugsmas. O kai mažieji eina pirmąsyk išpažinties, tiesiog fiziškai jauti kiekvienos širdelės virpesį ir kartu išgyveni tą pirmą kartą… Kaip jiems sakau, po išpažinties mane apima nepaprastas jausmas. Tarsi norėčiau nupirkti daugybę gėlių ir didelį didelį tortą, o tada eiti gatve ir kviesti žmones jo ragauti, džiaugtis kartu su manimi.
Smagu būti su vaikais jų tikėjimo kelionėje. Kartais sulaukiu labai įdomių atsakymų, todėl pradėjau užsirašinėti juos į atskirą sąsiuvinį. Pastebėjau, kad vaikai yra atviresni už tėvus, jei kalbame apie jų santykį su Dievu. Tėvai svarsto protu, o vaikai jaučia. Ir jaučia labai giliai. Jie nagrinėja, stebisi. Žinau, jog yra tokių tėvelių, kurie neauklėja savo atžalų katalikiška dvasia sakydami, kad palieka jiems laisvę pasirinkti patiems… Tik toji laisvė labai apgaulinga. Kodėl gi neduoti vaikui Gėrio tokiame amžiuje, kai jam labiausiai to reikia? Kodėl neleisti jam pajausti, ką reiškia gyventi širdyje nešiojantis gerumą, meilę, atleidimą? Matau, kad tie vaikai, kurie gavo tikėjimo vertybių pagrindus nuo trejų iki dešimties metų, tarsi medžiai subrandina nuostabiausius vaisius. Manau, kad tėvai turi atvesti savo vaiką prie Dievo – to visokeriopo Gėrio šaltinio, o užaugęs jis pats atsirinks, kas prie ko…
Rasa Rožinskienė
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės archyvo