Rytų Azijos šalys ir jų kultūros – įvairios, intriguojančios ir niekada iki galo nepažįstamos, dažnam lietuviui dar ir baugios. „O be reikalo“, – sako dr. Aurelijus Zykas – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Azijos studijų centro vadovas. Pasak jo, pasaulis mažėja, o Rytų Azijos šalys, kur yra didžiausia gyventojų ir ekonomikos koncentracija pasaulyje, neišvengiamai tampa vis svarbesnės mūsų gyvenime. „Kuo anksčiau mūsų valstybė ir verslininkai supras šio regiono reikšmę, tuo sėkmingiau suspėsime į konkurencinę kovą su kitomis Europos valstybėmis. Žmonių, gerai mokančių kinų, japonų arba korėjiečių kalbas, išmanančių šių šalių bendravimo ypatybes, kultūrą ir dabarties realijas, trūkumas Lietuvoje yra didelis ir tik didės“, – teigia A. Zykas.
Lietuva yra tarp mažiausiai Rytų Azijos ekonominį potencialą išnaudojančių Europos šalių, ir viena svarbiausių to priežasčių – regiono specialistų trūkumas. Trūksta vertėjų, gidų, žmonių, galinčių būti tarpininkais verslo firmose ir pan. „Deja, mūsų valstybei ir verslui dar reikia subręsti, suprasti tokių specialistų poreikį ir naudą, taip pat išskirti Rytų Azijos šalis kaip prioritetines. Paradoksalu, bet geriausi mūsų absolventai, įsidarbinę „pagal specialybę“, susirado darbus ne Lietuvoje. Jie dirba Londone, Pekine, Honkonge ir kitur. Gerai, kad pastaruoju metu jau yra teigiamų poslinkių šiuo požiūriu. Pavyzdžiui, staigiai į Lietuvą paplūdus kinakalbiams turistams, Užsienio reikalų ministerija (URM) pagaliau ėmė kalbėti apie gidų ir vertėjų poreikį. Tai rodo, kad ir valstybė po truputį tampa suinteresuota tokių specialistų rengimu Lietuvai“, – apie lėtus, bet teigiamus pokyčius pasakoja A. Zykas.
Hierarchijos laiptais kopti sunku, bet verta
VDU dėstytojas A. Zykas Japonijoje praleido ketverius metus. Studijuodamas prestižiniuose universitetuose, atliko mokslinius tyrimus, dirbo Lietuvos Respublikos ambasadoje Tokijuje. Jis tikina, kad natūralu, jog tūkstančius kilometrų nutolusios šalys, kurios vystėsi visiškai skirtingomis kultūrinėmis sąlygomis, yra labai skirtingos. „Galbūt iš pradžių jos mums pasirodys labai mielos, egzotiškos ir savos. Galbūt didieji miestai atrodys labai globalizuoti ir atitinkantys tarptautinius standartus. Tačiau taip sakydami dažniausiai apgaudinėsime save: gyventi Tokijuje ar Seule nėra tas pats, kas migruoti į Londoną ar Bergeną. Tolimos kultūros kandžiojasi, reikia nuolat ieškoti kompromiso su jomis, o kartais aukoti savo vertybinės sistemos fragmentus, kad pritaptum ar išliktum“, – atskleidžia A. Zykas ir prisipažįsta, kad jam sunkiausia buvo priimti konfucianistinės hierarchinės sistemos principus. „Viskas yra gerai, kol mokaisi ir esi laikomas studentu, o dar ir vakariečiu, tačiau, bandydamas dirbti japoniškoje bendrovėje, turi suprasti, kad turėsi paklusti sudėtingai hierarchijai, o ji, vakariečio akimis, ne visada yra priimtina“, – nurodo jis.
Panašia patirtimi dalijasi ir Petras Kimbrys, kuris, VDU studijuodamas ekonomiką, daugiau kaip prieš šešerius metus išvyko į Tokiją ir ten įsitvirtino: „Japonai turi griežtas darbo taisykles ir jų laikosi, tačiau neskatina atlikti darbo gerai ir greitai. Jiems normalu užsibūti darbe, dirbti viršvalandžius. Japonai savaitės darbo dienomis mato tik darbą ir namus, laisvalaikio turi nebent savaitgaliais“, – pasakoja P. Kimbrys. Pasak jo, atlyginimas čia mokamas atsižvelgiant ne į turimą patirtį, o į amžių: kuo vyresnis, tuo atlyginimas didesnis. „Žinoma, yra ir išimčių, tačiau didžioji dalis japoniško kapitalo firmų, kuriose puoselėjami japonų verslo vadybos pagrindai, vadovaujasi tuo pačiu principu. Ne visiems tokia filosofija priimtina. Europiečiai ar amerikiečiai kur kas labiau ir greičiau nori siekti karjeros. Pažįstu žmonių, kurie, atvažiavę į Japoniją dirbti, neištvėrė japoniškos darbo specifikos ir apsisukę grįžo į savo gimtinę ar laimės nusprendė ieškoti ne Azijos šalyje“, – pasakoja vaikinas.
Iš pradžių stebina, vėliau tampa įprasta
Monika Gerdauskaitė, rudenį pradėsianti Rytų Azijos šalių kultūrų ir kalbų programos IV kursą, sako, kad studijuojant VDU nepasinaudoti dvišalių mainų programomis – didelis praradimas. Pati mergina vieną semestrą praleido studijuodama Taivane ir tikina, kad Rytų Azijos universitetai geranoriškai laukia vakariečių studentų ir jiems skiria ne tik mokslo, bet ir pragyvenimo stipendijas, nes nori, jog kuo daugiau pasaulio piliečių mokytųsi jų kalbų. „Kai atvykau studijuoti į Taipėjų, man buvo paskirta mentorė. Ji padėjo integruotis į universiteto ir į visos šalies gyvenimą, pirmomis dienomis jau keliavau kartu su ja į gimtuosius namus susipažinti su šeima. Taivaniečiai labai drovūs, ypač vaikinai, tačiau visi paslaugūs: jei mato, kad reikia pagalbos ar pasiklydai, – visada prieis ir paklaus, ar nereikia padėti“, – pasakoja M. Gerdauskaitė.
Azijos studijų centro vadovo A. Zyko teigimu, Rytų Azijos kultūros grindžiamos konfucianizmo vertybėmis. Vadinasi, Rytų azijiečiai labai aiškiai linkę atskirti tai, kas „sava“ ir „svetima“. Būdamas užsienietis, kitaip atrodydamas, o dar ir gerai nemokėdamas kalbos, tu iš karto patenki į svetimo kategoriją, su kuriuo elgiamasi mandagiai ir maloniai, tačiau kurio neprisileidžiama per arti. Todėl iš esmės reikia pereiti tam tikrus „pragaro ratus“, kad prasiveržtum pro atskiras užkardas.
Dalydamasis patirtimi, A. Zykas pasakoja, kad, pavyzdžiui, Japonijoje, susirasti draugų labai padeda įsitraukimas į tam tikrą klubinę veiklą. Klubų universitetuose yra apstu. „Tada tave jau pradeda traktuoti kaip grupės narį, t. y. „savą“. Asmeniškai man vienas didžiausių pasiekimų gyvenime buvo tapimas japoniškos šeimos nariu, kai mane japoniški „tėvai“ ėmė traktuoti kaip sūnų. Nuvažiavęs į Tokiją visada galiu gyventi savo šeimoje, o mano „tėvai“ beveik kasmet aplanko mane Lietuvoje“, – džiaugiasi japonologas.
VDU studentė M. Gerdauskaitė, prisimindama savo pirmuosius mėnesius Taivane, pripažįsta: laiko prisitaikyti reikėjo, bet vėliau tie patys, iš pradžių stebinę, dalykai tapo įprastiniai, pavyzdžiui, biseksualų gausa. „Jų ypač daug buvo mano universitete (National Chengchi university). Nemažai Taivane ir homoseksualių porų, bet visa tai labai normalu taivaniečiams, dėl to nemažai homoseksualų iš užsienio vyksta gyventi į Taivaną“, – atskleidžia studentė.
Vykstantiems kitiems studentams mergina pataria neįgyti didmiesčio komplekso: nors Taipėjus tikrai didelis, tačiau saugus miestas. „Vidury nakties kuo ramiausiai gali eiti gatve ir žinai, kad niekas tavęs neužpuls. O vaikščioti naktimis tikrai populiaru, daugelis eina į naktinį turgų. Ten žmonės vakarais ir naktimis susirenka apsipirkti, pavalgyti, susitikti su draugais. Taipėjuje įstrigo tai, kad, nepaisant žmonių gausos, metro švariausias pasaulyje, taip pat daugelis važinėja motoroleriais, bet eismas kultūringas, o vairuotojai santūrūs – jokių garsinių signalų, pykčio protrūkių ar nutrūktgalviško vairavimo“, – prisiminimais dalijasi mergina.
Paklausus, kas per pusmetį Taivane nustebino labiausiai, M. Gerdauskitė atsako, jog tai – skaičiaus 4 baimė. „Taivaniečiai bijo šio skaičiaus, nes jis tariamas panašiai kaip „mirtis“. Todėl dažniausiai ketvirtas namo aukštas arba praleidžiamas, arba nuomojamas užsieniečiams. Ten ir butai pigesni būna. Taip pat visa parduodama kosmetika tik balinanti, ypač veido priežiūros priemonės ir dekoratyvinė kosmetika. Dažnai su taivanietėmis draugėmis juokdavomės ir pavydėdavome vienos kitoms: aš joms – rusvo odos atspalvio, o jos man – mano šviesaus gymio. Saloje nepopuliaru degintis, slepiamasi po skėčiais, dėvimi drabužiai uždengia visus odos plotus, kad tik neįdegtų“, – kultūrinius ypatumus atskleidžia studentė, kurios pirma studijų kalba – japonų, o antra – kinų.
Esama skirtumų ne tik tarp pačių Rytų Azijos šalių, bet ir tarp jų kalbų
Kinų, japonų ir korėjiečių kalbos priklauso skirtingoms kalbų šeimoms, taigi turi visiškai skirtingą fonetinę ir gramatinę struktūrą, naudoja skirtingas rašto sistemas.
A. Zyko tikinimu, besimokantis kinų kalbos žmogus turės pirmiausia išlaužti liežuvį „dainuodamas“ tonus, kremtantis japonų ar korėjiečių kalbą turės „apversti“ savo mąstymą mokydamasis gramatikos. O kur dar tūkstančiai rašto ženklų ir visiškai skirtinga terminologija? „Daug ką šie iššūkiai atbaido, tačiau, neslėpsiu, nemažai jaunų žmonių jie ir patraukia, suteikia progą išbandyti save“, – pripažįsta VDU dėstytojas ir juokais primena, kad Rytų Azijos šalių kalbos skirtumus puikiai iliustruoja ir keiksmažodžiai. „Japonų kalba keiksmažodžių požiūriu yra iš tiesų skurdi. O to, beje, nepasakytum apie korėjiečių kalbą. Pastarojoje tiek daug keiksmažodžių, kad ji neretai vadinama Azijos rusų kalba. Beje, mūsų, lietuvių, kalba irgi nepasižymi didele keiksmažodžių įvairove, todėl norėdami grubiau pasakyti, griebiamės rusų ar lenkų kalbų. Galbūt ši savybė irgi byloja apie mūsų įgimtą santūrumą ir nenorą parodyti emocijas?“ – retoriškai klausia japonologas ir priduria, kad šis bruožas labai dažnai minimas kaip bendriausias lietuvių ir japonų kultūrų bruožas.
Rytų Azijos šalių ir kalbų populiarumas, pasak A. Zyko, didėja dėl įvairių priežasčių: japonų kalbą besirenkančius studentus labai traukia populiarioji Japonijos kultūra, korėjiečių kalbos populiarumas susijęs su „Korėjos bangos“ fenomenu pasaulyje, o besidomintieji Kinija turbūt labiausiai žavisi jos ekonominiu augimu. „Bet svarbiausia turbūt yra tai, kad XXI a. tos šalys mums jau nebėra tolimos ir nepasiekiamos. Aš pats japonų kalbos pradėjau mokytis prieš 17 metų, ir tuo metu išvažiuoti į ją studijuoti atrodė kaip stebuklas. Dabar net trečdalis mūsų pažangiausių studentų turi galimybę rinktis dalines studijas vienoje Rytų Azijos valstybių, viename iš 26 universitetų partnerių“, – VDU galimybes atskleidžia Azijos studijų centro vadovas.
Straipsnio autorė Rimgailė Dikšaitė
Nuotraukos – iš asmeninio pašnekovų archyvo