Pradinis / Nuomonė / Studentė Karolina Jasaitė. Kaip karantinas keičia gyvenimą ir požiūrį į mokslą?

Studentė Karolina Jasaitė. Kaip karantinas keičia gyvenimą ir požiūrį į mokslą?

Studijų metai ir įprastai yra daug pastangų reikalaujantis laikotarpis, tačiau dabar, pasaulį ištikus koronaviruso pandemijai, studentų gyvenimas apsivertė 360 laipsnių kampu. Intensyvus gyvenimo ritmas, prie kurio buvo pripratusi didžioji dauguma studentų, vis labiau lieka užmarštyje.

Namų sienos turi atstoti universiteto auditorijas, biblioteką ir laisvalaikio zoną. Dažnas studentas pasiilgsta studentavimo – pasibuvimo su bendrakursiais, kavos (arbatos) pertraukėlių, universiteto renginių ir, svarbiausia, pačios atmosferos.

Turime priimti visą šią situaciją kaip dar vieną gyvenimo siųstą išbandymą ir vadovautis taisykle – kiek pats įdėsi pastangų, tiek ir turėsi. Tačiau karantinas jau įgauna pagreitį, o motyvacijos susikaupti ir atlikti užduotis laiku vis mažėja. Kaip mes, studentai, bandome su tuo kovoti?

Disciplina emocinei sveikatai

Atsakymas gana akivaizdus – rutinos išlaikymas ir dienos planas yra būtini. Studentų gyvenimas iš šalies gali atrodyti daug lengvesnis nei iki karantino. Nebereikia keltis anksti į paskaitas, galbūt važiuoti į kitą miesto galą ar net kitą miestą dėl studijų, sukti galvos dėl automobilių statymo, gyvenamosios vietos. Užtenka atsikelti likus 10–15 minučių iki paskaitos tam, kad spėtume pasiruošti.

Tačiau dabartinėje situacijoje ypač kenčia mūsų regėjimas, emocinė sveikata, kyla didelis nerimas dėl ateities.

Kasdien kovojame su dvilypiais jausmais – noru viską mesti ir, priešingai, stengtis dar labiau. Aiškiai sudėliotas dienos grafikas, ryte skambantis žadintuvas ir sau nusistatyti užduočių atlikimo terminai neleidžia pasiduoti ir per daug atsipalaiduoti, net jei ir paskaitos klausomasi tiesiai iš lovos ar mankštinantis. Dėl pastarųjų privalumų karantino metu tikrai nesiskundžiame.

Pliusų nemažai

Pastebime ir dar nemažai virtualių studijų pliusų. Dėstytojai tampa vis supratingesni, atsiranda ryšys su studentais. Kiekviena paskaita tampa savotišku virtualiu pokalbiu su draugais prie kavos puodelio, pasipasakojant apie savo savijautą, dienotvarkę, pasaulio aktualijas, bet kartu ir įgyjant žinių. Tai perauga į pastebimai didesnį mūsų, studentų, įsitraukimą į diskusijas.

Vis labiau pradedame vertinti išėjimą į gamtą ir tiesioginį kontaktą. Studentai, dažnai atsiribodavę nuo savo šeimų, išvykdavę į kitus miestus ar nerasdavę laiko paprastiems pokalbiams su artimaisiais, dabar turi puikią progą atkurti ir stiprinti prarastą ryšį. Be to, valandos, praleidžiamos prie technologinių įrenginių ekranų, šiek tiek sekina, todėl iš dalies mažėja poreikis be perstojo naršyti socialiniuose tinkluose. Atsiranda vis naujų mokymosi platformų ir kitokių veiklų rekomendacijų iš dėstytojų, draugų, taip pat laiko siekti užmirštų tikslų – mokytis kalbų, tobulinti įgūdžius ar paprasčiausiai pildyti pažiūrėtų filmų sąrašą.

Galbūt šio karantino metu pagaliau suprasime, kad toks paskaitų pobūdis, net ir turintis neigiamų aspektų, yra daugeliui priimtinesnis. Kita vertus, pats laikas užduoti klausimą, ar neturėtume svarstyti apie fizinių universitetų vietų sumažėjimą ir didžiosios dalies paskaitų perkėlimą į virtualią erdvę visam laikui?

Ar COVID-19 paskatins universitetinių studijų pertvarką?

Pagrindinis aukštųjų mokyklų tikslas – studentų įgalinimas mokytis, savo sritį išmanančių specialistų rengimas. Todėl vienas iš svarbiausių uždavinių yra suteikti tinkamą mokymosi aplinką, kurioje studentas jaustųsi patogiai ir gebėtų aiškiai ir struktūruotai dėstyti mintis, susikaupti. Kiekvienas studentas karantino metu tokią aplinką bando susikurti savo namuose. Daugelis nebeįsivaizduoja grįžimo prie ankstesnio studijų modelio, kai reikia nuolat važinėti į universitetą, leisti pinigus pietums mieste ar net kęsti kitų studentų nuotaikų kaitas.

Dar iki karantino įsigaliojimo Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) atliktame tyrime nustatyta, kad Lietuvoje 1 mln. gyventojų tenka 14,5 aukštosios mokyklos, o Europoje šis skaičius yra net tris kartus mažesnis – 4,6 aukštosios mokyklos 1 mln. gyventojų.

Atsižvelgiant į Lietuvos demografinės situacijos prastėjimą ir galimą stojančiųjų skaičiaus mažėjimą, ypač tikėtiną dėl šiemetinių abiturientų sutrikimo ir nežinomybės, pastebimas gerokai per platus aukštųjų mokyklų tinklas. Reikalinga studijų organizavimo pertvarka, kuri gerintų studentų pasirengimą ir motyvaciją studijuoti.

Puikus pavyzdys yra Europoje populiarėjančios trumpojo ciklo studijų programos (apimančios 90 ar 120 studijų kreditų), jų lankstumas ir pritaikymas prie individualių studento poreikių. Tačiau Lietuvoje tokio tipo studijų vis dar neturime. Galbūt virtualios paskaitos būtų pradinis žingsnis tokių studijų parengimui ir tolesniam įgyvendinimui?

Taip pat STRATA duomenimis, pagal rodiklį, rodantį suaugusiųjų (24–64 m. amžiaus grupės) dalyvavimą mokymosi visą gyvenimą programose, esame žemiau nei ES vidurkis. Todėl virtualių paskaitų ar trumpojo ciklo studijų programos įgalintų mokytis įvairaus statuso žmones. Potencialiais studentais galėtų būti besilaukiančios moterys, mažus vaikus auginantys tėvai, senjorai ar tiesiog žmonės, atsisakantys studijų dėl didelių atstumų tarp gyvenamosios ar darbo ir studijų vietos.

Galbūt šiais metais jau per vėlu ir sunkiai įmanoma dėl susiklosčiusios situacijos pasiekti strategijoje „Europa 2020“ išsikeltą tikslą turėti 15 proc. suaugusiųjų, dalyvaujančių mokymosi visą gyvenimą programose, tačiau studijų organizavimo pokyčiai suteiktų vilties įžvelgti teigiamų pokyčių ateinančių metų statistikoje.

Kaip atrodytų tobula aukštojo mokslo sistema Lietuvoje?

Mums nuo mažų dienų yra kalama į galvas, kad dar besimokydami mokykloje turime žinoti, kuo būsime užaugę, pabaigę mokslus privalome įstoti į universitetą, įgyti aukštojo išsilavinimo diplomą ir dirbti darbą pagal pasirinktą specialybę. Tačiau liaudies išmintis sako – „gyveni ir mokaisi“, todėl niekada negali žinoti, kaip pasikeis tavo svajonės ir norai ar visuomeninė padėtis po kelerių metų.

Skirtingais gyvenimo etapais į situacijas galime žvelgti visiškai kitaip, priimti kitokius sprendimus. Galbūt įprastas studijų pobūdis ir griežtos taisyklės atima galimybę jauniems žmonėms suvokti savo asmeninius poreikius ir įsigilinti į mėgstamą veiklą, savo vidinius jausmus. Kyla klausimas, koks tuomet turėtų būti universitetas?

Priimtiniausias variantas – palikti fiziniuose universitetuose tas studijas ar studijų modulius, kuriems tikrai reikalinga praktika ir realus kontaktas su dėstytojais (pvz., medicinos studijos, trenerių rengimas ir pan.). Didžiąją dalį dėstomų dalykų galima perkelti į virtualią erdvę, parengti atskirų universitetų kursus, paliekant galimybę studentams pasirinkti ne tik jam priimtiniausio universiteto kursą, bet ir jo sudėtingumą, mokymosi laiką.

Puikus pavyzdys yra „Coursera“ platforma, į kurią keliami geriausių pasaulio universitetų kursai. Tačiau suprantama, kad ne visiems užtektų vaizdo ekrane, virtualių pokalbių su dėstytojais, todėl savaitinių konsultacinių seminarų paskyrimas pačiame universitete būtų labai naudingas, padėtų išlaikyti socialinį kontaktą.

Gal visa tai tik karantino išsekinto studento pamąstymai, o galbūt realus ateities vaizdas. Tik mūsų visų balsas padės pasiekti geriausią ir priimtiniausią daugumai studijų proceso modelį ateities kartoms.

Karolina Jasaitė, KTU komunikacijos ir informacijos valdymo technologijų studentė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: