Pradinis / Lietuviai svetur / ŠVEDIJA. Daugiau galių prezidentei!

ŠVEDIJA. Daugiau galių prezidentei!

Rasa Andersen
Gimė: Klaipėdoje
Įmonės savininkė
Gyvena: 7 metus Malmėje, Švedijoje
Moto: Dėl nieko nesigailėk

Rasa Andersen – viena iš tų moterų, kurios tvirtai žino, ko nori iš gyvenimo, ir nebijo to siekti. Net jeigu tai ir kainuoja daug laiko, pastangų bei, žinoma, nervų… Kalbėjomės su Rasa apie gyvenimą Švedijoje ir Lietuvos likimą, klausėmės istorijų apie bendravimą namuose net keturiomis kalbomis… Matyti, kad ji spėja būti ir mama, ir žmona, ir moteris, ir verslininkė. Tokios moterys įkvepia siekti daugiau!

Rasa, kokiu gyvenimo keliu Jus veda likimas?

Gimiau ir užaugau Klaipėdoje. Nuo šešerių net dešimt metų šokau „Žuvėdros“ šokių kolektyve, todėl neturėjau daug laisvo laiko, kurį būčiau galėjusi leisti su draugais. Pagrindiniai mano draugai buvo klasės draugai ir priešais gyvenanti kaimynė. Visą gyvenimą svajojau būti gydytoja, nes mama dirbo bendrosios praktikos slaugytoja Klaipėdos ligoninėje. Yra tekę leisti laiką ten, kartais ir pamokas ruošti… Kai suėjo 13 metų, susirgau psoriaze (lėtine pasikartojančia odos liga, kuri pažeidžia odą ir sąnarius), todėl dar labiau norėjau tapti gydytoja. Deja, laikui bėgant nusivyliau tradicine medicina ir pradėjau domėtis sveiku gyvenimo būdu. Būdama devyniolikos draugų būryje sutikau savo dabartinį vyrą. Iš pradžių buvome tik draugai… Bent jau aš taip galvojau, o jis sako, jog pamilo mane iš pirmo žvilgsnio… Vėliau draugystė peraugo į meilę. Susilaukėme dviejų vaikų: Emilijos ir Jono. Kadangi turėjome galimybę samdyti auklę, tai augindama vaikus dar ir studijavau finansų vadybą Vakarų Lietuvos verslo kolegijoje. Vyras dirbo generaliniu direktoriumi tarptautinėje kompanijoje. 2007 metais jį paaukštino pareigomis, todėl skraidyti iš Palangos buvo ne tik per brangu, bet ir užtrukdavo per daug laiko, nes reikėdavo persėsti Kopenhagoje. Taigi nusprendėme išvažiuoti gyventi į Malmę.

Jūs esate iš tų moterų, kurios stengiasi įgyvendinti savo siekius…

Šiuo metu turiu savo įmonę, kuri specializuojasi dviem kryptimis. Pirmoji veikla – ekologiškų produktų importas į Švediją. Tikiuosi, jog švedai pamėgs UAB „ProBioSanus“ ir UAB „BIOK laboratorija“ lietuvišką produkciją. Šiuo metu kuriu elektroninę parduotuvę bei stengiuosi išplatinti produktus prekybos tinkluose. Kita veikla – vertimai bei konsultacijos. Dirbu Švedijos valstybinėms įstaigoms: policijai, muitinei ir pan. Būna labai nemalonu, kai tenka bendrauti su Lietuvos vardą teršiančiais žmonėmis. Gaila, kad tokių žmonių nemažai. Taip pat konsultuoju lietuvių įmones verslo klausimais Švedijoje, padedu joms čia įsikurti.

Ir jau esate kažkam padėjusi?

Prieš daugiau nei dvejus metus padėjau vienai lietuvių įmonei, kurios veiklos baras buvo metalo konstrukcijos, įsikurti Švedijoje, o jie man pasiūlė pasilikti pasidarbuoti. Buvo labai įdomu, daug ko išmokau. O išmokti tikrai buvo ko! Kai per metus viską perpratau, darbas pasidarė nuobodus, nesinorėjo į jį eiti. Tuomet supratau, jog švaistau savo laiką veltui, o ir dirbti kitiems jau nesinorėjo… Kiekvieną rytą mane motyvuoja tai, jog laukia labai įdomi diena, kurią pati ir suplanavau taip, kaip norėjau.

Tikriausiai didžiuojatės savimi ir džiaugiatės savo gyvenimu?

Na, kiekvienas žmogus turbūt galvoja, jog jo gyvenimas yra ypatingas. Džiaugiuosi, jog turiu gerą vyrą, vaikus, mane supa nuostabūs draugai ir įdomūs žmonės. Už visa tai aš padėkoju ir sau, nes mes patys kuriame savo gyvenimą ir pritraukiame šalia savęs panašius į save žmones. Tiesa, esu atvira. Jeigu pajaučiu ryšį su žmogumi, labai lengvai susidraugauju ir galiu gana greitai atsiverti. Aišku, visi mes turime trūkumų, ir aš nesu išimtis, tačiau juos nutylėsiu, kol jie netapo privalumais.

Kad jau prakalbome apie emocijas bei bendravimą, gal galėtumėte pasidalinti, kas Jus įkvepia ir padeda atsakyti į įvairius būties klausimus.

Kadangi sergu psoriaze, tai nuolat ieškau atsakymų… Kartą į rankas pateko rusų rašytojo V. Sinelnikovo knyga „Pamilk ligą savo“, kurioje rašoma apie kiekvieną žmogaus jaučiamą jausmą. Perskaičius šią knygą pasidarė daug lengviau ir paprasčiau gyventi. Po to perskaičiau kitą jo knygą – „Skiepai nuo streso“ – ir dabar dar tvirčiau jaučiuosi. Kai sugalvoju ką nors naujo, nebelieka beprasmių baimių ir streso. Rekomenduoju visiems paskaityti. Taip pat neretai prisimenu Coco Chanel pasakytus žodžius: „Man tas pats, ką manote apie mane, nes apie jus aš negalvoju iš viso“. Žmonės labai daug laiko praleidžia galvodami, ką pagalvos kiti, užuot džiaugęsi savo gyvenimu. Manau, kad apgailestavimas turi trukti ne daugiau nei 5 minutes, nes priešingu atveju laikas eina veltui, be to, sunaudojame tam labai daug energijos.

Šiuo metu gyvenate Malmėje. Kuo ypatingas šis miestas? Ar jis primena gimtus namus?

Mano namai dabar jau ir yra Malmėje, o ji labai primena Klaipėdą: prie jūros, per miesto centrą teka upė, žmonės labai paprasti… Tačiau pirmi metai buvo labai sunkūs – teko viską pradėti iš pradžių: mokytis kalbos, susirasti draugų, pažinti miestą bei perprasti švedų gyvenimo normas. Tam prireikė pakeisti ir mąstymą, ir gyvenimo būdą.

O ką galėtumėte papasakoti apie švedus?

Man patinka gyventi Švedijoje, nes yra daug parkų, žmonės kultūringi, dėmesingi, mandagūs. Švedai labai mėgsta švęsti šventes, atsakingai planuoja atostogas, nepersidirba. Jų manymu, svarbiausia, kad darbas patiktų. Švedai labai liberalūs, jie pasisako prieš patyčias ir labai gerbia pasirinkimo laisvę. Čia gatvėse galima pamatyti įvairių stilių ir tautybių žmonių. Kai mes atvažiavome į Malmę, mūsų dukrytei buvo 7 metai. Ji tiek daug skirtingų tautybių žmonių vienoje vietoje dar nebuvo mačiusi, todėl nusistebėjo: „Mama, kiek čia daug margaspalvių žmonių!“

Jūsų vyras – danas, gyvenate Švedijoje. Ar dar tenka vaikams sekti pasakas lietuviškai?

Mes šeimoje kalbame 4 kalbomis: lietuvių, danų, švedų ir anglų. Vyras kalba su vaikais daniškai, aš – lietuviškai, vaikai tarpusavyje jau kalba švediškai, o mes su vyru kalbamės angliškai. Skamba sudėtingai, bet mums visai gerai išeina. Namuose turime lietuviškų knygų, kartais vaikams paskaitau. Kai buvo mažesni, skaitydavau dažniau. Beje, lietuviškas maistas, kurio pagaminu namie, vaikams labai patinka! Kai būname Lietuvoje stengiamės aplankyti istorines vietas, vaikai labai klauso prosenelių pasakojimų apie tai, kaip jie buvo jauni. Tą patį darome ir kai nuvykstame į Daniją. Taip jau yra: aš atsakinga už lietuviškumo puoselėjimą, o vyras – už daniškos kultūros diegimą.

Ar ilgitės Lietuvos, ar radote Švedijoje lietuvaičių, su kuriais galėtumėte dalintis tuo ilgesiu?

Lietuva visada bus mano tėvynė. Kuo ilgiau gyvenu ne Lietuvoje, tuo labiau galvoju, kaip galima prisidėti prie pagalbos Lietuvai. Vis dar galvoju… Gal ką sugalvosiu… Tiesa, norėjau susirasti Malmėje gyvenančių lietuvaičių, kad galėtumėm kartais susitikti, pabendrauti, todėl sukūriau socialiniame tinkle „Facebook“ grupę, kurioje šiuo metu jau yra daugiau kaip 70 narių moterų. Jos čia dalinasi patirtimi ir patarimais. Jau darėme kelis susitikimus, ruošėme švedišką stalą, dalinomės gyvenimo Švedijoje, ir ne tik, akimirkomis.

Kaip manote, ar lietuviai vieni kitiems linkę pagelbėti?

Bandžiau padėti vienai moteriai atsistoti ant kojų ir susitvarkyti gyvenimą, tačiau likau apgauta. Atrodė, jog elgiuosi kilniai ir gelbėju skęstantį, tačiau supratau, jog nelaimingieji patys pritraukia nelaimes. Taigi norėdamas būti laimingas, turi bendrauti tik su laimingais žmonėmis.

Kaip manote, ko trūksta Lietuvai, kad ji irgi taptų šalimi, kurioje norėtų gyventi visi?

Deja, Lietuvai kol kas daug ko trūksta, net nežinočiau nuo ko pradėti… Šlubuoja visa sistema: įstatymai neveikia, teisingumo nėra, Seimas – kaip vaikų darželis. Žmonės nemoka būti atsakingi už savo gyvenimą ar už savo atiduotą balsą rinkimų metu. Reikalingas laikas ir, žinoma, kitų valstybių, ypač Danijos ir Švedijos, pamokos.

Ar grįžusi į tėvynę pastebite kokių nors teigiamų pokyčių?

Džiugina, jog laikas nestovi vietoje, o viskas pamažu juda pirmyn tobulumo link. Galima tikrai pamatyti pokyčių: jaunimas labai mandagus, miestai švarūs, žmonės nebe tokie pikti. Viskas bus gerai Lietuvoje, reikia tik išlaukti. Manau, reiktų suteikti Prezidentei D. Grybauskaitei daugiau galių. Šitos moters Lietuvai dar ilgai reikės.

Kaip manote, koks likimas laukia Lietuvos?

Po truputėlį emigrantai grįžta pasisėmę naujų žinių bei įgiję praktikos. Aš nuoširdžiai tikiu, jog Lietuvoje gyvenimas tik gerės. Lietuva gyvuoja jau daugiau nei 1000 metų, manau, kad ir toliau sėkmingai gyvuos. Sakoma, jog ateityje Skandinavijos ir Baltijos šalys bus vienos turtingiausių šalių Europoje. Mano manymu, tai visai tikėtina.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Ieva Ąžuolaitytė

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top