Šįkart kviečiu susipažinti su „Solyʼs ecoStudio“ įkūrėja Solveiga Zmitraite ir jos geriausiu draugu, buvusiu „5 pėdučių“ globotiniu, Rufu. Solveiga, ieškodama šunelio, į prieglaudą parašė daug anksčiau nei ten atvyko Rufukas. Ji norėjo sergančio, paties nelaimingiausio arba mažiausiai dėmesio sulaukiančio šuniuko… Yra būsimų šeimininkų, kurie jau pirmą pokalbio minutę kelia prieglaudos darbuotojams pasitikėjimą. Solveiga ir buvo viena iš jų. Peštis dėl veislinio, gražučio ar išmokyto keturkojo gali daugelis, o priimti į šeimą tą, kuris niekam nereikalingas, gali ne kiekvienas. Galbūt taip buvo lemta, kad mažas sužeistas šunelis į „5 pėdutes“ atvyko kaip tik tuo metu, kai vienas geras žmogus ir ieškojo tokio kaip jis.
Solveiga, kaip radote vienas kitą?
Ieškojau globotinio, norėjosi padaryti kokį nors gerą darbą, širdis to prašė, tačiau žvalgiausi galbūt netgi šunelio-senjoro (jie dėmesio mažiausiai susilaukia dėl savo amžiaus), kuris palaikytų draugiją mano tėvų šuneliui niūriomis žiemomis, nes dviese jiems būtų linksmiau. Ilgai žvalgiausi, ieškojau to nuskriausčiausio, kurį aš galėsiu išgelbėti ir suteikti jam namus. Tačiau nutiko visiškai priešingai! Mane pasirinko nuostabaus grožio, jaunas trijų mėnesių mažylis. Didelėmis lepšiškomis letenomis, panarintomis akimis (visi žinome, kad mažyliai puikiai moka išsireikalauti dėmesio), pusiau stačiomis ausimis, nulieta smėline kailio spalva. Ne veltui sakau, kad jis mane pasirinko… Jo nuotrauką pamačiau praėjus tik dvidešimčiai minučių nuo jos paskelbimo „5 pėdučių“ svetainėje. Iškart pajutau, jog tai jis! Išsigandęs vargšiukas žiūrėjo į objektyvą prisėdęs savo sulaužytą kojytę. Nepaisant to, jog buvo jau naktis, puoliau skambinėti ir derintis, ar galėčiau, o jei galėčiau, tai kaip, visą gelbėjimo misiją įvykdyti. Nemiegojau net naktį.
Nors Rufas turėjo būti tavo tėvelių šuo, tačiau savo šeimininke jis pasirinko tave. Solveiga, papasakok apie judviejų ryšį.
Tikėjausi jau greitai išsikraustyti iš tėvų namų ir netgi pagalvojau, jog tėvams bus smagiau turėti dar viena gyvūną, jei manęs imtų trūkti. Tačiau Rufas nusprendė kitaip… Lašėjo paskutinysis mano diplominio darbo rašymo mėnuo, o aš savo kambary auginau vaiką skolintame kito buvusio „5 pėdučių“ globotinio Otelo narve. Šiam ligoniukui buvo neleidžiama slampinėti savomis kojelėmis, nes tik taip jis galėjo išgyti, kadangi lūžis buvo tokioje vietoje, kur gipsuoti buvo negalima. Buvau pasirengusi jį slaugyti ir po planuotos kojytės operacijos, tačiau padarytas rentgenas parodė, jog ji gyja puikiai ir be jos. Tuo metu Rufas tapo „5 pėdučių“ gerbėjų ir draugų žvaigždute: domėtasi jo sveikimu, stebėta kaip jis auga, norėta jam atiduoti žaisliukų, kamuoliukų. Net konservų esame gavę. Otelas padovanojo savo vaikystės gultą, kuris ir dabar yra vienas Rufo ryškiausių džiaugsmų, nors į jį betelpa tik iki pusės. Kadangi mano kambarys buvo antrame mūsų namo aukšte, aš jį kas kartą nešdavau rankose laiptais žemyn į lauką atlikti gamtinių reikalų, o tada vėl užnešdavau aukštyn. Mama sako, jog niekada nepamirš jo snukelio išraiškos tais momentais. Jos žodžiais tariant, jis save laikydavo labai privilegijuotu caraičiu. Juk ne kiekvienas yra nešamas tiesiog glėbyje, tam kad išeitų į lauką saulės pauostyti? O jam iš to džiaugsmo net ausys klapsėdavo lipant kiekviena laipų pakopa. Taip jis prie manęs priprato, o aš prie jo. Ir šitaip jis tapo Mano Rufu! Paskutinį kartą išnešdavau jį laukan 12 valandą nakties, o jau 6 valandą ryte prabusdavau iš miego nuo jo mažų kojyčių trepsenimo vietoje, nes jau labai norėdavo rytinio reikalo… Niekada jis manęs nežadino, bet buvo neįmanoma neišgirsti to nekantrumo ir laukimo, kada aš pabusiu pati. Ir šitaip aš jį nešiojau porą mėnesių, kol jis pagijo, kol aš jį vos vos beužnešdavau laiptais. Dabar Rufas užaugo. Vasarį jam sueis 3 metai! Jis jau nėra toks nekantrus, nebesibrauna per parduotuvių langus, norėdamas pamatyti mane parduotuvėje, tačiau visi jį vis vien atsimena kaip tą gražuolį Rufą, o ypač klinikoje, kur jis pateko pirmiausia atvykęs į prieglaudą, nes norint jį paskiepyti reikėjo trijų žmonių, jog jį nulaikytų…
Visi, kurie prieš trejus metus dalyvavo „5 pėdučių“ rengtoje „Geriausio draugo parodoje“, iki šiol prisimena Rufą. Kuo jis išsiskiria iš kitų?
Ak, tas Rufas… Ne veltui, Vidurio Azijos aviganio mišrūnas. Jis labai užsispyrusio charakterio. Sakoma, koks šeimininkas ir jo augintinis visada panašūs… Aš negaliu kaltinti jo tuo, jog jis pats norėjo būti mano? Tiesa, jis labai atsidavęs. Labų labiausiai! Jeigu man liūdna ar sunku, aš žinau, jog jis irgi jausis panašiai. Jeigu man būnant kambaryje mano liūdesio garsai pasiekdavo jo ausis, tai jis būdavo pasiruošęs išsinerti iš kailio, todėl neturėdavau teisės liūdėti jam girdint. Sunkiausia gyventi nuo jo 30 km atstumu, nes kol kas neturiu kitokios galimybės. Tačiau jis jaučia, kada aš pas jį atvažiuosiu! Tėvai pagal jo elgesį gali nuspėti, kada aš juos aplankysiu. Jis dievina vandenį: upes, tvenkinius, netgi balas. Jis įsimylėjo ir jūrą, kai jį prie jos nusivežiau. Taip pat Rufukas ypač mėgsta kamuoliukams! Be jų jo gyvenimas visiškai nebūtų rufiškas. O išgirdęs mane jį šaukiant iš už kampo, jis visada meta bet kokį kamuolį ar pagalį ir parskuodžia į rankas. Meškiniško snukio Rufas visai neprisileidžia kitų žmonių į savo asmeninę erdvę. Tik dideliu darbu ir atsidavimu kažkas gali nusipelnyti jo pasitikėjimą ar net prisilietimą. Ir niekam nevalia jo glostyti, nes jis per daug išdidus, kad galėtų priklausyti daugiau nei trims žmonėms šiame pasaulyje.
Dažniausiai mylimi, puoselėjami ir ant rankų nešiojami būna kilmingi šuneliai. Tačiau judu su Rufu ir keli kiti mūsų buvusių globotinių šeimininkai įrodo, kad prieglaudinukas gali būti ne mažiau pasididžiavimo vertas geriausias draugas. Ar tai tiesa?
Aš nesuprantu žmonių, kurie už šunį pakloja nemenkas sumeles ir įsivaizduoja, jog jis nuo tos sumos bus geresnis draugas ar gražesnis žaislas rankinėje. Iš esmės šuo nežino, kad jis tiek kainavo. Be to, jis negali nuo tos minties tapti geresnis. Visad sakau, kad ne piniguose laimė, ir net ne jų kiekyje. O tikros draugystės, tikrų jausmų, tikro atsidavimo ar meilės nenusipirksi už pinigus. Bent jau šuniui tikrai nesumokėsi, kad norėtų gulėti tavo pašonėje.
Linkime Jums ir Rufui dar ilgai džiaugtis vienam kito draugyste.
Kalbėjosi Simona Šakinytė