Aušra Juodvalkytė gyvena svajonių gyvenimą, apie kurį jos draugai juokaudami sako, kad tokio nei svajodamas nesusvajosi. Tikriausiai tai tiesa, nes kažkada vaikystėje žemėlapyje matyta sala po daugelio metų ir tapo vieta, kurioje Aušra patyrė viską, ko gali trokšti žmogus.
Aušra, ar kada nors manėte, kad teks praleisti net trejus gyvenimo metus tokiame tolimame krašte?
Niekada neturėjau didelių norų ar svajonių apkeliauti visą pasaulį arba pažinti kitų šalių kultūrą. Prisimenu tik vieną geografijos pamoką, kai studijavau žemėlapį ir aptikau mažą salelę netoli Kinijos. Ji atrodė tokia tolima, jog nejučia kilo noras pasiimti liniuotę ir išmatuoti atstumą… Viskas tada tuo ir pasibaigė. Manau, kad jei tuo metu būtų buvę populiaru naudotis internetu, būčiau patikrinusi ir daugiau informacijos, ne vien tik kilometrus iki tos salos, kurią pasiekiau praėjus ketveriems metams po mokyklos baigimo. Studijų laikotarpiu buvau dar kategoriškesnė dėl išvykimo į kitą šalį. Tvirtinau, kad reikia tvarkingai pabaigti studijas, gauti bakalauro diplomą ir tik po to nerti į neatrastas vietas. Taip ir įvyko. Sudalyvavusi stažuočių ir mainų programoje pagal vienoje studentų organizacijoje rengtą konkursą, gavau pasiūlymą dirbti Taivano kompanijoje. Tiesa, susirasti tinkančią ir patinkančią darbo vietą nebuvo lengva, o ir atranka, darbo pokalbiai vyko kur kas sudėtingesne tvarka nei įprasta. Bet po poros mėnesių jau gavau oficialų raštišką patvirtinimą, kad esu laukiama atvykti stažuotis į tą pačią salą, iki kurios taip atsakingai išmatavau atstumą dar sėdėdama mokyklos suole.
Kaip Jūs pati vertinate tokią savo sėkmę?
Pasak mano draugų, apie tokį mano gyvenimą bei darbą galima tik pasvajoti, bet ir svajojant nelabai susvajosi… Praleidusi pusę metų Taivane, susipažinau su daug įdomių žmonių, kurie pakvietė kartu ne tik dirbti, bet ir imtis verslo. Buvau supažindinta su šviesos diodų gamyklos savininkais, kurie pasiūlė pasilikti ir kartu su dar vienu kolega įkurti pardavimo departamentą, kuris bus atsakingas už šviestukų pardavimą užsienio rinkose. Šitą laikotarpį ir trejus metus darbo pavadinčiau pačiu geriausiu universitetu ir magistro laipsniu. Tikriausiai tai buvo pati naudingiausia ir įdomiausia patirtis, nes kompanija davė visus reikiamus įrankius (gerą produktą, investicijas), o mums patiems reikėjo nuo visiško nulio sukurti strategiją, veiklos planą, sudaryti produktų platinimo projektus, tuo pat metu ugdant sugebėjimus bendrauti su žmonėmis užsienio kalbomis. Nuoširdžiai sakau, kad nebuvo nei vieno nelaukiamo pirmadienio, o penktadieniai neatrodė, kaip išsigelbėjimas nuo privalomos veiklos.
Kuris darbo etapas buvo pats mėgstamiausias?
Po pusantrų metų prasidėjo darbo kelionės ir įvairių parodų lankymas. Nenustebinsiu pasakydama, kad tai yra vienas iš mėgstamiausių, laukiamiausių ir įdomiausių darbo etapų. Rusija, Indija, Pietų Korėja, Kinija, Turkija, Vokietija, Didžioji Britanija – jau aplankytos šalys, ir dar tiek pat suplanuota šiais ir kitais metais. Džiaugiuosi esamais savo įmonės vadovais, kurie šiais metais sudarys man sąlygas dirbti nuotoliniu būdu iš Lietuvos ir kelis kartus per metus atvykti į Taivaną bei keliauti į tarptautines parodas įvairiose pasaulio šalyse.
O ką labiau išskirtumėte savo gyvenime: galimybę dirbti tokioje kompanijoje ar naujas pažintis?
Galiu atsakyti vienareikšmiškai – galimybę susitikti, bendrauti, pažinti ir būti su įdomiais žmonėmis. Aš tuo labai džiaugiuosi ir visuomet stengiuosi palaikyti ryšį arba sukurti kažką bendro su tais žmonėmis, su kuriais teko susipažinti pačiomis įdomiausiomis aplinkybėmis. Štai prėjusiais metais susipažinau su merginomis iš Čekijos ir Singapūro, kurios atvyko į Taivaną panašiai kaip ir aš. Prie mūsų prisijungė dar dvi vietinės merginos, sukūrėme muzikos grupę ir įrašėme mėgėjišką dainelę…
O laisvalaikis… Ar jam lieka laiko?
Turint vakarietišką veidą, Taivane nesunku išsiskirti ir žmonės, sužinoję, jog mėgstu pramogauti, mielai kviečia ne tik laipioti po kalnus, svečiuotis jų namuose, dainuoti karaoke, bet ir pagroti įvairiuose susibūrimuose. Vienas iš įsimintiniausių įvykių – grojimas gitara šventykloje būriui mažų vaikų.
Smalsu nors šį bei tą sužinoti ir apie patį Taivaną…
Taichungas, kuriame gyvenu, yra trečias pagal dydį miestas Taivane. Žmonės čia besišypsantys, maloniai bendraujantys net ir tuo atveju, jeigu vienintelis susikalbėjimo būdas yra gestai. Apie papročius ir kultūrą būtų galima parašyti atskirą straipsnį, nes viskas labai skiriasi nuo mums įprasto gyvenimo Lietuvoje. Jeigu jums patinka važinėtis motoroleriu, lankytis naktiniuose turguose, leisti laiką bambukų miškuose, valgyti jūros gėrybes, o pusryčiams gerti karštą sojų pieną – ši dvidešimt aštuonis milijonus gyventojų turinti šalis yra puiki vieta kultūrinei, turistinei, bet ne poilsinei, kelionei.
Tikriausiai turite stiprų ryšį su Lietuva, jei net taip sėkmingai dėliojantis Jūsų gyvenimui Taivane norite grįžti namo?
Lietuva – tai šalis, kurioje užaugau, kur gyvena mano tėvai, sesuo, brolis, daugelis draugų. Žmonės emigruoja dėl daugelio priežasčių. Aš svetur nesitikėjau nei uždirbti daug pinigų, nei grįžusi pirkti naujus namus, nei išmokti nepriekaištingai kinų kalbą. Norėjau smagiai praleisti vienerius metus labai tolimoje šalyje, o grįžusi ieškoti pastovumo. Viskas išėjo kiek kitaip. Ar būsiu Lietuvoje, ar Taivane – negaliu ir nenoriu planuoti. Prisipažinsiu, gera sugrįžus kalbėti lietuviškai ir dalintis įspūdžiais su kitais.
Kas buvo keisčiausia sugrįžus į Lietuvą?
Labiausiai mane, sugrįžusią į Lietuvą, glumina tai, kad suprantu, ką praeiviai aplinkui mane šneka. Kartais kaltinu save, kad klausausi svetimų pokalbių. Taip pat negaliu patikėti, kad aiškiai suprantu, ko manęs klausia pardavėjos, o kaimynams į klausimus nejučia atsakinėju angliškai. Tokie jausmai aplanko nebuvus kelerius metus gimtinėje.
Jeigu būtų įmanoma, ką keistumėte Lietuvoje?
Jei rimtai, tai nieko keisti nenoriu. Viskas ir taip keičiasi savaime. Bet žmonės, gyvendami toje pačioje vietoje, retai pastebi pokyčius. O man, sugrįžus po kelionių, jie labai ryškūs: net tik nauji modernūs pastatai, parduotuvės ar pasikeitusios mados, bet ir patys žmonės.
Ar kada pamąstote, kaip auklėsite savo vaikus?
Leisiu vaikams patiems rinktis, kur nori gyventi, ką mokytis, ką valgyti, su kuo bendrauti. Galbūt tik pasakas skaitysiu tas, kurias skaitė man mama, ir animacinius filmukus leisiu žiūrėti tuos, su kuriais pati užaugau. Nenoriu stengtis apriboti vaikų tradicijomis, kultūromis ar religijomis. Kiek žmonių – tiek teisingų kelių.