Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Tėčio dailininko pėdomis seka Meksikoje: talentingos lietuvės darbai prikausto dėmesį

Tėčio dailininko pėdomis seka Meksikoje: talentingos lietuvės darbai prikausto dėmesį

Obuolys nuo obels netoli rieda. Septyniolika metų Meksikoje gyvenanti Rita Jančauskaitė seka savo tėčio Lietuvos dailininko Stasio Jančausko pėdomis. Tačiau kai prieš trejus metus paėmė į rankas teptuką, iškėlusi sau pirmąjį kūrybinį iššūkį, nustebino ne tik tėtį, bet ir visus aplinkinius. Šiandien talentinga moteris vis drąsiau realizuoja savo kūrybinį pradą ir džiaugiasi, kad jos darbai dažnai suranda namus anksčiau, nei būna užbaigti. Rita jau yra surengusi penkias parodas, o vienas iš įspūdingų jos darbų puikuojasi netgi jos gyvenamo miesto mero kabinete.

Rita Jančauskaitė
Rita Jančauskaitė savo paveikslų parodos atidaryme

Meksikos trauka ir meilė iš pirmo žvilgsnio

Ritos ir jos šeimos istorija kiek primena lotynų amerikiečių telenoveles, kurias prieš keliolika metų ryte rydavome akimis ir kurių vienas iš leitmotyvų – meilė iš pirmo žvilgsnio. „Atvykau į Meksiką aplankyti ten gyvenusios tetos ir sesers. Teta susipažino su savo būsimu vyru meksikiečiu studijuodama Maskvoje. Baigę universitetus juodu nusprendė gyventi Meksikoje. Po kelerių metų mano sesuo Aušra išvyko aplankyti tetos ir pažinti išsvajotos visų telenovelių Marijų šalies. Ją pakerėjo Meksikos šiluma, ten ji atrado meilę. Po kelerių metų susilaukusi pirmosios dukrytės, pakvietė mane ją aplankyti ir pamatyti šį nuostabų kraštą“, – prisimena Rita.

Į Meksiką R. Jančauskaitė atvyko būdama 21 metų. Tai buvo 2003-iųjų sausio 11-oji. Savo pirmuosius įspūdžius egzotiniame krašte ji prisimena taip, lyg tai būtų buvę vakar. „Lietuvoje tuo metu buvo gūdi žiema, todėl atvykus į Meksiką mane nustebino klimatas – tuo metu čia buvo daugiau nei 20 laipsnių šilumos. Pirmąjį savaitgalį su seserimi ir jos šeima nuvažiavome į Mansaniljo paplūdimį. Mane pakerėjo viešbutis ant jūros kranto, atviri baseinai, palmės, 30 laipsnių karštis. Tuo metu man tai atrodė kaip rojaus kampelis. Kitą savaitgalį paprašiau sesers parodyti man naktinį Meksikos gyvenimą, norėjau išeiti pašokti, pasiklausyti muzikos, pamatyti, kaip vietiniai šoka salsą ir kumbiją. Sesuo atsisakė, nes turėjo pirmagimę, bet paskambino mūsų tetai. O ši paprašė savo vyro jauniausio brolio paslaugos – kad nusivestų pašokdinti jos dukterėčią. Sutiko. Taip ir prasidėjo mūsų meilės istorija. Galima sakyti, tai buvo abipusė meilė iš pirmo žvilgsnio“, – su šypsena pasakoja Rita.

Dabar lietuvė žino, kad dar tą patį vakarą jos dabartinio vyro galvoje užgimė mintis apie vestuves. „Po šokių nuvažiavęs pas savo geriausią draugą jis pasakė, kad reikia susidaužti taurėmis, nes įsimylėjo ir greit bus vestuvės“, – juokiasi ji.

Ritos viza galiojo šešis mėnesius, bet dėl lemtingo susitikimo į Lietuvą ji taip ir nebegrįžo. „Po keturių mėnesių ištekėjau. Buvo gaila palikti tėvynę, tėvus, brolius ir draugus, bet viskas vyko žaibišku greičiu, jaučiausi tarsi apsvaigusi nuo visų pokyčių. Be to, šalia turėjau sesę, tetą ir mylimą vyrą. Tad apsispręsti nebuvo sunku“, – prisimena pašnekovė. 

Iš pradžių Rita su vyru gyveno sostinėje Meksike. Lietuvei šis miestas pasirodė gražus, bet per daug judrus ir triukšmingas. Kartą juodu apsilankė už 200 kilometrų nuo sostinės esančiame daug mažesniame ir ramesniame Santjago de Keretaro mieste. Ritai jame be galo patiko, pora atsikraustė gyventi čia. Po metų, kai viskas stojo į savo vėžes, sutuoktiniai ėmė planuoti šeimos pagausėjimą.

Prasiveržė meniška prigimtis

Šiandien pagrindinė lietuvės veikla – kūryba. Žvelgiant į jos paveikslus sunku patikėti, kad tapyti ji pradėjo vos prieš trejus metus. „Visada žinojau, kad turiu sugebėjimą piešti, bet niekad į tai nežiūrėjau rimtai. Vyras turėjo verslą – automobilių dalių parduotuvę, tad nemažai metų padėdavau jame. Auginome du sūnus. Taigi namai, darbai, vaikų vežiojimas į mokyklą ir iš jos atimdavo gana daug laiko. Bet kai vaikai paaugo, tapo šiek tiek laisviau, ėmiau ieškoti laisvalaikio veiklos ir prisiminiau piešimą“, – pasakoja R. Jančauskaitė.

Tuo metu ji susipažino su vieno draugo mama – dailės mokytoja, tapančia paveikslus. Ji paskatino lietuvę pradėti nuo piešimo su pieštuku ir anglimi. Patarė, ką įsigyti pirmiems darbams. Rita visko nusipirko ir sudėjo į spintą. Vieną ramų sekmadienį nuobodžiaudama ištraukė lapą, pieštukus, susirado patinkančią žirgo nuotrauką ir pradėjo pagal ją piešti. Rezultatas patiko ir jai, ir vyrui. Vėliau Kalėdoms dovanų iš jo gavo tapybos rinkinį: stovą, drobę, teptukų, aliejinių dažų, ir nuo tada prasidėjo jos meninė veikla.

Rita puikiai suprato, kad nepakanka vien gebėjimo piešti – reikia ir daug žinių, įgūdžių. Tad tapybos meno mokosi iki šiol. „Pirmus metus mokiausi žiūrėdama „YouTube“ pamokas, nes niekad nebuvau tapiusi su aliejiniais dažais, nežinojau nei kaip, nei su kuo juos maišyti. Draugai, giminės ėmė prašyti, kad nutapyčiau tai, kas jiems patinka. Taip iš savo pomėgio pradėjau uždirbti. Vėliau, kai užsakymai tapo sunkesni, ėmiau lankyti dailės pamokas, norėdama išmokti daugiau tapybos technikų, jų subtilybių. Radau nuostabų mokytoją, jau dvejus metus kartą per savaitę lankau jo pamokas. Be galo daug iš jo išmokau. Tačiau tobulėjimui ribų nėra, tad toliau perku kursus pas kitus mokytojus ir iš kiekvieno pasisemiu vis kažko naujo“, – pasakoja kūrėja.

„Mano tėtis negalėjo patikėti, kad pradėjau tapyti“, – šypsosi pašnekovė. Jos tėtis – menininkas Stasys Jančauskas, baigęs Dailės akademiją ir aštuoniolika metų dirbęs kino teatre kaip filmų stendų dailininkas (tais laikais nebuvo didelių spausdintuvų). Vaikystėje per vasaros atostogas Rita jo studijoje praleisdavo daugybę valandų. „Jis duodavo dažų ir popieriaus, kad turėčiau kuo užsiimti ir netrukdyčiau jam dirbti, – prisimena vieną pirmųjų postūmių dailės link. – Būna, paskambinu tėčiui ir klausiu, kaip geriau tapyti, kur padaryti šviesiau, o kur uždėti šešėlį.“

Ritos Jančauskaitės paveikslas

Žirgai ir tapybiniai iššūkiai

R. Jančauskaitės kūryboje vyrauja žirgai. Kurį laiką, tik baigusi tapyti vieną žirgą, iškart imdavo ieškoti kito – kitos spalvos, kitokios kūno padėties. Dailininkei sunku paaiškinti, kodėl būtent žirgai užvaldė jos meninę vaizduotę. „Gyvendama Lietuvoje daug kontaktų su šiais gyvūnais neturėjau, tiesiog lankiau kelias jojimo pamokas. O čia, kad ir kur eičiau, visur matau žirgus. Pavyzdžiui, vesdavau sūnų į futbolo treniruotę. Šalia futbolo aikštės buvo žirgų treniravimo aikštė. Tad sūnus net pykdavo, kad vykstant futbolo varžyboms aš vis nusisukdavau į ristūnus. Analizuodavau jų raumenis, judesius, fotografuodavau. Mano telefone yra daugiau žirgų nuotraukų negu mano vaikų“, – juokiasi.

Žirgai kūrėją žavi savo nuostabiu grožiu, elegancija, stiprybe, gyvybingumu. Dailininkei patinka tapyti judesyje sustingusius gyvūnus, ji stengiasi išgauti tokį efektą, kad atrodytų, jog žirgas tuoj iššoks iš paveikslo.

Ritai taip pat be galo patinka tapybiniai iššūkiai – piešti tai, ko niekada nebuvo piešusi. „Jei koks klientas paklausia, ar galiu nutapyti tą ar aną, nors niekad to nesu tapiusi, nesakau „ne“, nes žinau, kad sugebėsiu, kad mokysiuosi ir darysiu tai tol, kol išeis taip, kaip noriu. Man patinka iššūkiai, jie skatina mokytis, tobulėti“, – teigia pašnekovė.

Ne visada iš karto pavyksta pasiekti norimą rezultatą, tačiau Rita užsispyrusi ir niekada nenuleidžia rankų po pirmų nesėkmingų bandymų. Ieško informacijos internete ar reikiamų kursų (pavyzdžiui, kad kuo tiksliau atkartotų raumenų struktūrą, išklausė kursą apie arklių ir žmogaus anatomiją). Kiekvienam paveikslui ji skiria tiek laiko, kiek reikia, kol gauna visiškai tenkinantį rezultatą. Paprastai vienam paveikslui nutapyti prireikia net keturių–penkių mėnesių kruopštaus darbo.

Be žirgų, Ritai patinka tapyti nuogus moterų kūnus, moteris, vilkinčias romantiško stiliaus suknias. Jos tapybos objektus galima įvardyti vienu žodžiu – „grožis“. „Dabar grožis mene yra primirštas, dažnai galima matyti nutapytus skausmo iškreiptus veidus ar kūnus su nukirstomis, kraujuojančiomis galūnėmis… Tokių darbų aš niekada nekabinčiau ant savo namų sienos. Manau, menu reikia grožėtis. Meno darbai turi suteikti ramybės ir džiaugsmo, o ne atvirkščiai“, – savo požiūrį dėsto pašnekovė.

Įdomiausia ir bene sunkiausia kūrybinio proceso dalis Ritai yra idėjų paieška ir vystymas – tiek galvoje, tiek širdyje. „Pirmiausia turiu sulaukti įkvėpimo ir įsivaizduoti, ką noriu matyti ant drobės. Būna, kad pradedu tapyti viena, bet gaunu visai kitokį rezultatą. Maloniausia matyti, kad mano vizija įgijo formą, kad ant drobės pavyko perteikti savo jausmus. Be galo džiaugiuosi, kai kas pamato mano paveikslą ir sako: „Noriu, čia mano!“ O vėliau labai smagu jį išvysti to žmogaus namuose įrėmintą ir pakabintą“, – pasakoja menininkė ir priduria, kad pagal jos paveikslą vienas klientas netgi pakeitė savo salono interjerą.

Meksikoje iki šiol R. Jančauskaitė yra surengusi penkias parodas. Labai norėtų atidaryti parodą ir Lietuvoje. Tačiau šiuo metu namuose likę vos keli paveikslai, mat žmonės greitai juos nuperka. Be to, ji daugiausia dirba pagal užsakymus.

Paklausta, ką pasirinktų, jeigu reikėtų nutapyti ką nors lietuviško, Rita vos spėja vardyti galvoje užgimusias mintis: „Nutapyčiau šokančius tautiniais rūbais pasipuošusius lietuvaičius, Užgavėnių šventę su kaukėmis prie laužo, Nidos pakrantę, kopas, Trakų ir Gedimino pilis, mūsų nuostabiąją Vilniaus katedros aikštę, be abejo, su mano sugalvotais priedais.“

Begalinis Lietuvos ilgesys

Rita sako, kad bėgant metams jos santykis su Lietuva nesikeičia. Anot jos, ilgesys, noras apkabinti ten gyvenančius tėvus, artimuosius yra begalinis. Tuo labiau kad negali tiesiog sėsti į automobilį ir po poros valandų atsidurti pas juos. Ritą nuo tėvynės ir artimųjų skiria dvidešimt valandų skrydis. „Lietuvos ilgesį visada jaučiu. Tai mano šalis, kurioje gimiau ir augau, kurioje sukaupiau daug nuostabių prisiminimų. Ten – mano šeima. Todėl Lietuva visada mane traukia. Kaskart sugrįžus norisi joje ir pasilikti, nors lietuviškos žiemos šalčiai man nėra malonūs“, – prisipažįsta pašnekovė.

Ji džiaugiasi, kad jos tėvynėje ne mažiau patinka ir abiem vaikams. „Sūnūs vis klausinėja, kada vėl skrisim į Lietuvą. Vienuolikos metų jaunėlis prašo, kad išleisčiau jį metams mokytis ir gyventi pas močiutę. Sako, kad užaugęs nori gyventi Lietuvoje. Pabėgs jis nuo manęs, kai užaugs“, – šypsosi Rita.

Per keliolika metų lietuvė apsiprato prie smalsių meksikiečių žvilgsnių ir visada labai džiaugiasi, kai vietiniai domisi jos šalimi, prašo apie ją papasakoti daugiau. „Dauguma sutiktų žmonių net nežino, kur yra Lietuva, tenka rodyti žemėlapį. Su mielu noru pasakoju  meksikiečiams apie savo šalies grožybes: miškus, ežerus ir upes, kurių be galo pasiilgstu, nes jų čia mažai. Pasakoju, kaip vasaromis dažnai eidavome kepti šašlykų ant ežero ar upės kranto. Kad Lietuvoje vandens telkinių labai daug. Kad eidama iš mokyklos miško taku per penkiolika minučių pasiekdavau ežerą. Pasakoju ir apie Trakų pilį, pastatytą saloje vidury ežero, ir apie Gedimino pilį ant kalno, apie jūrą be viešbučių ir palmių ant kranto ir nuostabias pajūrio kopas“, – nostalgiškai kalba Rita.

Ji prie Lietuvos garsinimo prisideda ir kitaip – kartu su kitomis čia gyvenančiomis lietuvaitėmis dalyvauja kartą per metus Santjago de Keretaro mieste rengiamoje pasaulio šalių mugėje ir pristato savo gimtąją šalį. „Lietuvos stendą papuošiame plakatais su šalies vaizdais ir žemėlapiu, pardavinėjame lietuviškus gėrimus, keptą duoną, „Tinginį“, varškės patiekalus. Neseniai iš siuvėjos pasiėmiau pagal mano užsakymą pasiūtus tautinius drabužius, kuriais ketinau pasipuošti per mugę. Ji turėjo vykti šių metų gegužės 1–5 dienomis, bet dėl koronaviruso buvo perkelta į rugpjūčio pabaigą, – pasakoja Rita ir su šypsena priduria: – Dalyvaujant susibūrimuose su kitomis lietuvaitėmis, iš meksikiečių viengungių dažnai tenka išgirsti, kad mus pažinę jie užsimano važiuoti į Lietuvą ieškoti žmonų.“

Ryšku, aštru ir šilta

Paprašyta papasakoti apie savo gyvenamą vietovę, Rita pirmiausia pamini jai labai patinkantį Santjago de Keretaro miesto centrą, kuris jai šiek tiek primena Vilniaus senamiestį. Jame gausu istorinių pastatų, muziejų. Mieste mažai daugiabučių namų, dauguma žmonių gyvena nuosavuose namuose su sodu – meksikiečiai mėgsta erdvę ir privatumą.

Taip pat vietiniai labai mėgsta ryškias spalvas, netgi interjere bei eksterjere. Kitaip nei Lietuvoje, kur vyrauja ramios pastelinės spalvos, čia namų sienos tiek iš išorės, tiek viduje dažnai dažomos tamsiai mėlyna, oranžine ar ryškiai geltona spalva.

Bene labiausiai Meksikoje Ritai patinka klimatas. „Žiema“ čia trunka vos 2–3 savaites,  tada temperatūra naktimis nukrinta iki 5–10 laipsnių šilumos. Tad nereikia keisti savo garderobo kas sezoną – vasariški drabužiai tinka visus metus.

Rita – tikra meksikietiško maisto gerbėja. Meksikiečių virtuvei būdingi aštrūs skoniai ir gausybė padažų. „Važiuodama į Lietuvą vežuosi padažų, nes daug lietuviško maisto atrodo lyg be skonio. Matyt, gomurys priprato prie aštrių pipirų, nors troškintų raugintų kopūstų ir cepelinų labai pasiilgau“, – šypteli.

Savaime suprantama, Ritos šeima yra išragavusi daugelį lietuviškų patiekalų. Reakcija į kai kuriuos iš jų moterį iki šiol verčia šypsotis. „Rožinė sriubytė“ (šaltibarščiai) juos mažiausiai sužavėjo. Tačiau visiems šeimoje labai patinka miltiniai blynai su varške – juos lietuvė turi gaminti kas savaitę. Lietuviška pikantiška mišrainė taip pat sulaukė šeimos pripažinimo. Pati Rita lietuviškais skoniais lepinasi dažniau: kaskart, kai savaitgalį susitinka su seserimi, virtuvė pakvimpa kiekvieno lietuvio uoslei puikiai pažįstamais kvapais.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Ritos Jančauskaitės asmeninio archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: