BERGENAS (NORVEGIJA). Trykštanti meilės energija

Norvegija. Toli tai ar arti? Žiūrint, kokiais matais matuosi. Mūsų straipsnio herojei Kristinai Vincaitei ši šalis pasirodė nepaprastai tolima, nes ten į gyvenimą kabinosi jos tikroji gyvenimo meilė. Būtent šis jausmas Kristiną ir atvedė į atšiauriąją Norvegiją, kuri tapo jai lemtinga šalis. Čia ji rado viską, ko taip ilgai ieškojo. Juk kai myli, visas pasaulis eina kartu su tavimi… Pasiklausykit istorijos apie meilę, kaip filmuose.

ISTORIJOS PRADŽIA

Su mylimuoju Kęstučiu susipažinome tada, kai jis ėjo su manimi susitikti kaip su patyrusia fotografe, o vėliau mus sujungė bendri pomėgiai. Tiek jis, tiek aš jau buvome bandę nesėkmingai sukurti darnią šeimą ir abu turėjome po porą vaikučių: aš – dukrytę ir pora metų jaunesnį sūnų, jis – sūnų ir vieneriais metais jaunesnę dukrytę. Užsiplieskė labai atvira ir nuoširdi draugystė. Dabar prisiminusi stebiuosi, kad tokia meilė būna tik romanuose, tai kažkoks stebuklas. Sakoma, kai tiki, gyvenimas nestokoja tų stebuklų. Dar prieš susipažindama su Kęstučiu, vienam draugui pasakojau, kad vaikinas, su kuriuo norėčiau praleisti visą savo gyvenimą, turėtų būti paprastas ir kartu labai nepaprastas. Į pasimatymą jis mane pakvietė po fotografų forumo, kuriame abu dalyvavom, nes norėjo šiek tiek daugiau sužinoti apie fotografavimą. Mane sužavėjo jo atvirumas ir tai, kad jis jau kuris laikas visai nevartojo alkoholio ir nerūkė. Neslėpė jis tada nuo manęs, kad oficialiai jis dar neišsiskyręs. Tiesa, niekada negirdėjau sakant jokio blogo žodžio apie jo buvusią žmoną, nors tikrai, mano manymu, būta dėl ko netylėti. Tiesiog tada pagalvojau, kad jis geras žmogus.

MEILĖ, KAIP ROMANUOSE

Na ir… įsimylėjom. Aistra rusena iki šiol, nors jau ketverius metus esame drauge. Pirmą kartą gyvenime noriu su šiuo žmogumi drauge pasenti, ir ta ateitis bei būsima senatvė visiškai negąsdina, o net žavi ir jos laukiu. Tas įsimylėjimas buvo visai kitoks. Jei galima būtų pavadinti meilę paukščiu, o vieną jos sparną visišku romantizmu, kitą – visišku realizmu, tai mūsų meilė gražiai plaka abiem sparnais ir skrenda į priekį. Tiek man, tiek jam šita draugystė atnešė tai, apie ką tik nedrąsiai svajodavom. Meilė kuo puikiausiai atlaikė visus išbandymus: atstumą (jis dirbdavo Norvegijoje 12 dienų, o 9 dienas būdavo Vilniuje), buitį (kartais ir su keturiais vaikais), buvimą drauge (jis ilgą laiką turėjo praleisti namie dėl nedidelės traumos darbe). Kartą atostogavome Latvijos pajūryje su visais keturiais vaikučiais ir susilaukėme daug dėmesio. Praeiviai atsisukdavo, klausdavo ar čia trynukai ar dvynukai, bandydavo suprasti, kodėl tie keturi vaikučiai panašaus amžiaus, o viskas pasirodo buvo paprasčiau – du jo, du mano.

KUO DAUGIAU DUOTI VIENAS KITAM

Mūsų abiejų gyvenimas pasikeitė dėl begalinio noro kuo daugiau duoti vienas kitam. Net ir MA-URI atsirado būtent dėl to. Kartą pas Kęstučio vaikystės ir pankavimo laikų draugę, kuri turi parduotuvėlę bei dirba Tibeto rėmimo centre Vilniaus senamiestyje, pamatėm lankstinuką apie kažkokį mistinį šokio MA-URI masažą ir nusprendėm išbandyti. Pirmiausia užregistravom Kęstutį, nes jo darbas fizinis ir už poros dienų jis turėjo vėl išvykti į darbą. Kadangi visą laiką stengdavomės būti drauge, paprašiau leisti man tyliai stebėti masažą. Ir tai, ką pamačiau, užbūrė mane. Masažuotoja šoko ir visas masažas atrodė toks sakralus ir trykštantis meilės energija. Po masažo Kęstutis buvo tiesiog pakylėtas… Pamaniau, aš turiu išmokti šio masažo meno…

MAU-RI – ŠOKIO MASAŽAS

Kai po dviejų dienų mylimasis buvo darbe, aš nedrąsiai stovėjau priešais mokytoją su kitais studentais, pradedančiais mokytis MA-URI masažo. Kol įgijau licenciją, teko keturis kartus po savaitę nuo ryto iki vakaro studijuoti Vilniuje, o po to dar visą mėnesį Naujoje Zelandijoje, nes masažas kilęs iš ten. Ir labai apsidžiaugiau, kai MA-URI masažo techniką pradėjo studijuoti ir mylimasis. Mokytoja net suderino studijų grafiką su jo darbų grafiku. Tapome MA-URI masažuotojų pora.

VISI KELIAI VEDA Į NORVEGIJĄ

Į Norvegiją Kęstutis išvyko bėgdamas iš Mažeikių krašto, nes norėjo pakeisti aplinką, kadangi tuo metu mirė vienas geriausių jo draugų, o jo mergina paliko jį dėl kito geriausio draugo. Pasiskolino tada jis 100 dolerių ir išvyko autostopu į šiaurę. Kuprinėje turėjo porą kojinių, dantų šepetuką, pastos, knygą… Buvo dienų, kai tekdavo miegoti bet kur, įlindus į kokį apleistą namą ar daržinę. Tokiomis akimirkomis pabusdavo išgyvenimo instinktai ir suvokimas, kad jei sėdėsi ir gailėsi savęs, tai mažų mažiausiai sutems ir turėsi nakvoti ten, kur sėdi ir gaili savęs, užuot ieškojęs nakvynės. Dirbdavo Kęstutis bet kokį nedidelį darbelį ir, aišku, tik nelegalų. Sunkiai jam sekėsi kalbėti angliškai, o tuo labiau nekalbėjo norvegiškai. Tačiau buvo ir gerų dienų. Kartą pavėžėję norvegai pasakė „Dievas tave myli“ ir įdavė 1 000 kronų. Taip keliaudamas autostopu jis rasdavo vis kokį darbelį: tai namą nudažydavo, tai statybose padėdavo, tai ūkyje, tai stogus velėnomis dengdavo… Draugai norvegai sakydavo, kad jis gali uždirbti daug daugiau… Tie žodžiai privertė susimąstyti, kad reikia specialybės, tačiau nenorėjo daug mokytis. Pagalvojo jis ir apie legendomis apipintą darbą naftos platformose, ir apie pramoninį alpinizmą, ir apie suvirinimą…

SĖKMĖ ATEINA IEŠKANT

Iš visokių darbelių Kęstutis susitaupė šiek tiek pinigų ir grįžo į Lietuvą, kad įgytų pramoninio alpinisto bei suvirintojo profesijas. Po to išsivertęs CV ir sertifikatus vėl patraukė į Norvegiją, nes gavo pasiūlymą dirbti pramoniniu alpinistu kalnų griūčių vietose, kalnuose šalia kelių, geležinkelių, gyvenviečių ar namų. Bandė jis mokytis norvegų kalbos kalbų kursuose, tačiau buvo programa derinama prie kitų imigrantų, kurių pagrindinis tikslas būdavo išmokti užpildyti formas ir gauti valstybės pašalpas, todėl šiuos kursus metė… Vėliau mano mylimasis sutiko žmoną ir bandė sukurti šeimą. Paliko Norvegiją… Tačiau neilgam… Vėl grįžęs į Norvegiją darbą gavo po kelių dienų. Šį kartą įsidarbino firmoje, kurioje dirbo vien tik norvegai, o jis buvo vienintelis lietuvis. Kalbėdavosi daugiausia angliškai, nes visi kolegos puikiai mokėjo anglų kalbą. Vieną dieną įmonėje pradėjo dirbti naujas kolega, kuris angliškai nekalbėjo ir tuomet jau Kęstutis pabandė su juo kalbėti norvegiškai. Kiti kolegos išgirdo, jog jis bando kalbėti, ir kad jam tai pavyksta, todėl tą dieną nustojo visiškai su juo kalbėti angliškai. Iš pradžių buvo pikta… Tačiau jis greitai išmoko kalbą natūraliai, savaime ir pats nepajuto, kad sklandžiai kalba ir skaito norvegišką spaudą. Darbas jam patiko, ypač jei geras oras. Laikas kalnuose, kai kada vyriški žaidimai su dinamitu (reikėdavo išsprogdinti uolienas, kurios gali nukristi), keliavimas nuo šiaurės iki pietų… ir tada – nelaimingas atsitikimas darbe… Šiaurėje, kur tuo metu buvo baltosios naktys, nuovargis padarė savo. Nepastebėjo užkliuvusio už uolos lifto… Lūžo ranka, įskilo klubas… Greitoji medicinos pagalba atskrido su malūnsparniu ir išgabeno į ligoninę. Pradėjęs sveikti Kęstutis leido laiką su šeima. Deja, pykčiai vieną dieną pasiekė tokį lygį, kad buvo nebeįmanoma likti šeima…

ATSISVEIKINIMAS IR NAUJA PRADŽIA

Kęstutis susirinko daiktus ir išsikraustė. Jiedu su žmona atsisveikino tokiais žodžiais, kurie dažniausiai uždaro duris amžiams. Taigi mūsų draugystė turėjo iškęsti jo karštų skyrybų periodą… Be to, vieną dieną jo darbdavys nutarė daugiau nebepadengti išlaidų, kurios pagal sutartį buvo numatytos, už kelionę namo į Lietuvą, kadangi Kęstutis jau buvo deklaravęs gyvenamąją vietą Norvegijoje. Tai buvo paskata į Norvegiją kraustytis mums abiems. Aš Lietuvoje krizės nejaučiau, todėl jaudinausi dėl to, kaip bus ten, kur viskas nauja… Norvegų kalbą pradėjau studijuoti savarankiškai Lietuvoje, tačiau per tokį trumpą laiką nedaug teišmokau. Bergeną išsirinkom dėl to, kad tai buvo pirmasis mūsų drauge aplankytas miestas Norvegijoje. Jis mums patiko, nes mažiau kamščių, o ir geromis sąlygomis išsinuomojom namo dalį. Kol kas mano vaikučiai vis dar Vilniuje su mano buvusiuoju. Lankau juos taip dažnai, kaip galiu. Kartą per mėnesį ar du praleidžiu savaitę Vilniuje. Norisi, kad vaikai susiformuotų stiprius lietuvių kalbos pagrindus, o tada pasvarstysime apie galimybę vaikus atsivežti čia ir leisti į Norvegišką mokyklą.

ATIDARYTI SAVO ĮMONĘ TRUNKA KELIAS MINUTES

Iš pradžių galvojau, kad dirbsiu Norvegijoje bet kokį darbą, kaip ir daugelis tautiečių, tačiau nusprendžiau pradėti savo fotografijos ir MA-URI masažų verslą. Savo įmonę įkūriau pati, nors yra lietuvių, kurie siūlosi tai padaryti už 1 000 kronų… Tiesa, užsispyrimas pasidaryti viską pačiai, net ir nemokant kalbos, padidėjo. Aišku, visada galėjau prašyti mylimojo pagalbos: jis mane palydėdavo į visas valstybines įstaigas tvarkyti dokumentų. Kadangi turiu buhalterinį išsilavinimą, nebijau pati tvarkyti buhalterijos. Be to, mokesčių inspekcijoje nuolat rengiami kursai norvegų, anglų ir rusų kalbomis tiems, kurie patys tvarko buhalteriją. Kadangi dalį laiko praleisdavau viena namuose, tai toliau gilinau norvegų kalbos žinias. Dabar jau galiu pažiūrėti norvegišką filmą be žodyno, susikalbu norvegiškai telefonu ir su klientais.

KAIP PILDOSI SVAJONĖS

Kuo toliau, tuo labiau pradėjom galvoti apie seną Kęstučio svajonę – darbą naftos platformose. Ir pats likimas viską sudėliojo taip: kažką neteisingai keldamas Kęstutis pasitempė ir gavo stuburo išvaržą. Naftos platformose dirbama 2 savaites, o 3–4 savaites būnama namie, todėl norinčių dirbti jose ypač daug. Jis surizikavo ir pats sumokėjo už nepigius saugaus darbo kursus, tačiau po jų gavo darbo pasiūlymų iš daugiau nei penkių įmonių, kurios dirba naftos platformose. Galvojame, kad tai tik laikina stotelė. Planuojame statyti prie Bergeno molinį-šiaudinį namą, kadangi tokie namai yra ir ekologiški, ir ekonomiški. Kol jį statysim, darbas platformose yra labai patogus, nes bus mažiau nuovargio ir daugiau laiko skiriama statyboms.

SAVANORYSTĖ MALŠINA LIETUVOS ILGESĮ

Lietuva… Pasiilgstu žmonių, kartais tam tikrų vietų, bet jau sakau, kad namai čia. Patinka čia esantis švarus ir minkštas vanduo iš čiaupo, ramus vairavimas gatvėse, galimybės dirbti sau… Kartais pasiilgstu kokio patiekalo, ypač tikros kaimiškos varškės, kurios čia visai nėra, nebent sugalvočiau pati ją gamintis. Tačiau čia yra didelis šviežių jūros gėrybių pasirinkimas. Labiausiai pasiilgstu kultūrinio gyvenimo: muzikos, knygų, teatro. Kuo daugiau norvegų kalbos išmokstu, tuo labiau į mano gyvenimą įsilieja ir norvegų kultūra. Norvegiški kino filmai visai kitokie nei aš įpratusi matyti. Toks vos apčiuopiamas skandinaviškas braižas. Mane vis dar maloniai stebina, kaip norvegai myli savo tautą, vertina tautiškumą: kiekvienas jų turi tautinį kostiumą… Tai man primena, kad reikia puoselėti tai, iš kur esi kilęs. Būtent dėl to aš ir nusprendžiau savanoriauti Bergeno lietuvių bendruomenėje nuo pat jos susikūrimo pradžios: sukūriau interneto svetainę ir ją administruoju, fotografuoju be užmokesčio renginius, taip pat maketuoju skelbimus, kartais rašau straipsnius. Bendruomenėje savanoriauja ir Kęstutis. Jis yra meno ir kultūrinių renginių organizatorius. Bendruomenė taip pat pamažu auga: kartais skeptiškai vertinama kitų tautiečių, kartais džiugiai palaikoma. Čia veikia mokyklėlė, moterų klubas, fotografų būrelis, turime mėgėjų krepšininkų komandą, kuri gana stipri ir vis laimi prizines vietas varžybose, taip pat šiokį tokį nedidelį kino klubą, kartais tautinius šokius sušokame, rengiame įvairių renginukų, koncertų, spektaklių, organizuojame susitikimus su valstybinių įstaigų (muitinė, mokesčių inspekcija, darbo inspekcija, profsąjungos) atstovais. Vis dar turime entuziazmo eiti į priekį.