Per Lietuvą Žolinės šventė nusirito dvyliktą kartą stabtelėdama Užpaliuose (Utenos r.). Nemenkas iššūkis išlaikyti pamėgtas, tradicines veiklas ir apipinti jas naujai. Darnus organizatorių trio – Užpalių kultūros namai, klubas „Ašvienių fanai“ ir Užpalių seniūnija – šiais metais pakvietė žiūrovus žvilgtelėti į vietos identitetą.
XVI a. Joanai Teodorai Naruševičiūtei ištekėjus už Jono Jackaus Oginskio, Užpalių dvaras, kurio erdvėse vyksta Žolinės šventė, kaip kraitis perėjo Oginskių giminei. Erdvė padiktavo temą – lietuviškas kraitis.
Anot šventėje dalyvavusio prof. dr. L. Klimkos, kraitis yra viskas, ką jauna šeima gaudavo iš tėvelių, o šiandien kraitis – tai visas mūsų tautos paveldas. Kraičio sąvoka pirmiausia sietina su vestuvėmis. Nepamiršta ši asociacija ir užpaliečių Žolinės šventėje. Sulig neįgaliųjų raitelių startų pabaiga pasirodė kraitvežių vežimas. Kraitvežio oraciją papildė Utenos kultūros centro jaunimo teatro merginos (vad. V. Kubilius) ir R. Lukošiūnaitės sąmojai apie materialaus kraičio kaitą į žinių kraitį. Rokiškio r. Pandėlio folkloro ansamblis „Sadulala“ (vad. J. Bagužienė) ir muzikinis klubas „Auštarietis“ (vad. A. Rinkevičienė) grąžino į primirštas vestuvių tradicijas: sutartines, pasižodžiavimą, į jaunojo pusę atvežtos kraičio skrynios atidavimą kartu su kraitvežių „pavogtais“ daiktais – žarstekliu, keptuve ar pan. Žiūrovai ragavo karvojų, svečiavosi Gutautų šeimos kiemelyje ir sužinojo keptinio alaus gamybos paslaptis. Žinių kraitį pildėme edukacinėse veiklose su žolininke A. Stasytiene, šiaudinių sodų rišėja R. Stankute-Dubakiene, vilnos vėlimo meistrais D. ir N. Bakėjais, Utenos r. Pačkėnų krašto bendruomenės raganiškų burtų apsuptyje ir praktikuodamiesi patariant dizainerei J. Rimkutei.
Pasak prof. L. Klimkos, gražiausias ir spalvingiausias mūsų senoviškos trobos baldas kuparas arba Aukštaitijai būdinga kraičio skrynia. Šių baldų puošyba yra iškalbinga ne tik ornamentika, bet ir gamybos procesu, kurį išbandyti buvo galima dizainerei J. Rimkutei patariant. Edukacijos dalyviai, pasižvalgę po kraičių skrynių parodą, naudodami išpjaustytą morką ar kitą siūlomą technologiją, galėjo ant drobinių maišelių užsidėti patikusį skrynios ornamentą.
Edukacines veiklas tradiciškai papildė įvairūs žaidimai, tarp kurių EWA rėmėjų iniciatyva vykstančios traktorių ir balansinių dviračių lenktynės. Su nauju traktoriumi iš Žolinės šventės išvyko praėjusių metų antrosios vietos laimėtojas, šiemet niekam nenusileidęs, pirmaklasio suolą užimsiantis Gasparas. Kitų žaidimų ir startų su žirgais dalyviai namo išvyko su rėmėjų (AB „Rokiškio sūris“, UAB „Biovela – Utenos mėsa“, ŽŪB „Sveika uoga“, UAB „SV Technika“, „Vitula“, „Giedna“, „Hegvita Agro“, IĮ „Pauleta“, „Kvapų namai“, „Aromama“, „Kmyninė“ ir kt.) dovanomis. Kai atminimo dovanas papildo vietos verslininkai ar ūkininkai (D. ir A. Vaškeliai, L. Žukaitė, N. Ubavičienė ir kt.), organizatoriai jaučia grįžtamojo ryšio svarbą. Pagrindinių šventės rėmėjų, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Utenos r. savivaldybės, dėka šventės žiūrovai galėjo mėgautis ne tik kūrybinėmis veiklomis, bet ir meninėmis programomis. Jų atlikėjams buvo įteikta UAB „Lašų duona“ produkcijos.
Ruošiantis šventei, kūrybinių patarimų ir įžvalgų negailėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojai. Dėl to visos šventės metu nepasiklydo lietuviško kraičio idėja. Atlikėjas R. Rančys supažindindamas su muzikos instrumentais akcentavo mūsų bendrystę su gamta ir kartu su žiūrovais kūrė muziką, kurioje skambėjo mūsų augintinių (vištų, kiaulių, ančių ir kt.) balsai. „Labaiteatras“ parodė muzikinį spektaklį vaikams ir visai šeimai, kuriame priminė, jog nuo senų senovės žmonės švenčia šventes, o dvyliktą kartą vykstanti Žolinės šventė Užpaliuose yra tiesioginis lietuviško identiteto įrodymas bei tęstinumas. Meninė programa dalyvaujant žirgui ir pasivažinėjimas su L. Rinkevičiaus vadeliojamu kinkiniu atkartojo lietuvio bendrystę su žirgu. Utenos kamerinio teatro „damos“ Banguola ir Jazmina strategavo eiseną šventės žiūrovų, kurie lyg išreikšdami pagarbą savo tėvams ar seneliams pasipuošė kokia nors detale iš simbolinės palėpės spintos.
Dar organizacinių šventės veiklų metu „Facebook“ paskyroje buvo paprašyta atsakyti į klausimus: ką norėtumėte rasti arba įdėti į kraičio skrynią. Atsakymuose rasta labai nuoširdžių, sentimentalių pamąstymų apie neįvertintą laiką gyvenant su tėvais, apie prabėgusią vaikystę, atmintyje užsilikusią knygą ir daug kitų daiktų, tarp kurių pirmavo drobės gaminiai (staltiesės, patalynė, abrūsai, divonai). Nemažai atsakiusiųjų minėjo nuotraukas, žinias, pagarbą praeičiai ir pinigus. Jūratė į kraičio skrynią įdėtų paveldėtą tautinį kostiumą ir „užrašus apie šeimos istoriją, protėvius – kas mes, jei nežinome apie savo šaknis?!“.
Apie iš praeities iki šiandien atkeliavusias, kažkiek kitame kontekste tebesančias, mus vienijančias vertybes ir norėta pasamprotauti 2024 m. užpaliečių Žolinės šventėje, kuri baigėsi K. Šileikai grojant išskirtinai lietuvišku instrumentu – skrabalais. Šių metų šventės tradicijos ir atradimai jau atgulė į kraičio skrynią, kuri saugo mūsų pagarbą praeičiai puoselėjant tęstinumą.
Nuotraukos Adolfo Sinkevičiaus