Užpaliuose protėvių patirtis nepamiršta

Romėnų rašytojas Tacitas, gyvenęs pirmajame amžiuje po Kristaus, mini gintaru garsėjančią lietuvių tautą. Randamas įrašas, kad imperatoriaus Nerono laikais iš Romos buvo atvykę pirklių ieškoti to brangaus papuošalo. Tacitas gintaro krašto gyventojus vadina estais arba aisčiais ir teigia, kad jų kalba skiriasi nuo vokiečių kalbos, o geležies jie naudoja mažai.

Užpalių krašto vardas minimas 1261 m. Mindaugo dokumente. Gintaro užpaliečiai neturėjo, bet, kad čia stovėjo tvirta Užpalių pilis, iki XVII a. turėjusi savo vėliavą ir kilus karui kviesdavusi bajorus į mūšį, neabejojama. Užpalietis archeologas Antanas Namikas teigia, kad Užpalių pilies ištakos siekia pirmuosius amžius prieš Kristų ar po jo gimimo. Norvegų metraštininkas Vulfstanas, gyvenęs VIII a. pirmojoje pusėje, rašydamas, jog aisčių žemė turi daug miestų su savo karaliais, pastebi, kad vienas iš tų miestų galėjo būti Užpalių pilis.

Istoriko Teodoro Narbuto teigimu, 1233 m. Užpaliuose vyko stiprios kautynės tarp Livonijos ordino ir Rimgaudo kariuomenės. Kautynes laimėjo lietuviai. Užpalėnams į pagalbą atskubėjo Anykščių krašto vyrai. Turėdami, kuo didžiuotis, užpalėnai, įgyvendindami Lietuvos kultūros tarybos ir Utenos apskrities regioninės kultūros tarybos finansuojamą projektą „Stverk Užpalių kultūrines iniciatyvas“ ryžosi atlikti pergalingo mūšio rekonstrukciją. Jai vadovavo iš VšĮ „Vikingų kaimas“ atvykęs Mindaugas Korsakas. Anot svečio, informacijos apie 1233 m. Užpaliuose vykusias kautynes labai mažai, bet, kaip atrodė to laikmečio kariai ir kokios galimai buvo strategijos ginant gimtąjį kraštą, galime sužinoti analizuodami Saulės mūšį ar kitas to laikotarpio kovas. 

Užpalėnams pažintis su karių gyvenimu protėvių žemėje nėra naujovė. Per 2011 m. kraštiečių šventę senovės baltų kovų brolija „Vilkatlakai“ ne tik supažindino su V–XIV a. kario amunicija, bet ir parodė kovų programą. Šiais metais susirinkusieji prie Šeimyniškių atodangos su konglomerato uola tapo ne kovų stebėtojais, o dalyviais. Drąsiausiems jaunuoliams pasimatavus karžygio aprangą prasidėjo praktinis užsiėmimas. Jo metu teko ir pritūpimų padaryti, ir virvės stūmimo rungtį įveikti, ir pasimokyti kardą ar ietį valdyti bei skydu dengtis. Pasiskirsčius į du pulkus aiškintasi apie karybos taktikas ir jos išbandytos, rūpintasi psichologiniu pasiruošimu, analizuota pulko vėliavos reikšmė ir svarba. Daugiausia jaudulio išgyventa atliekant užduotis dvikovose ir per pulkų susidūrimą atliekant ką tik išmoktas karybos taktikas.

Šeimyniškių atodangoje su konglomerato uola jau trečius metus organizuojamos kultūrinės veiklos, į kurias kviečiami netradiciniai renginių lankytojai. 2017 m. įvyko orientacinis žaidimas dviratininkams, raiteliams ir pėstiesiems. Praėjusiais metais žiūrovus sukvietė Vilniaus m. sav. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, kuriam dirigavo gerb. Donatas Katkus (pagrindiniai rėmėjai UAB „Vitula“, vad. Vidmantas Urnavičius). Šiais metais įvyko sambūris, kuriame po edukacinės rekonstrukcijos kautynių tarp Livonijos ordino ir Lietuvos kunigaikščio Rimgaudo kariuomenės koncertinę programą atliko Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centro folkloro ansamblis „Gastauta“ (vad. Nida Lungienė).

Lietuvos šimtmečio dainų šventės „Vardan tos …“ folkloro dienai „Didžių žmonių žemė“ parengta ansamblio programa „Aš užaugau raškožėly“ žiūrovus sužavėjo profesionaliu atlikimu ir temos išskirtinumu. Tai pažintis su Rokiškio krašto šviesuoliu pandėliškiu iš Abelių kaimo Juozu Bagužiu (1915–1998). Dainininko, pasakotojo, smulkiosios tautosakos pateikėjo, gebėjusio pamėgdžioti paukščius, palikimas – lyg priminimas kiekvienam, kad protėvių patirtis nepamirštama, kol gebame ją perteikti vieni kitiems. 

Birutė Minutkienė

Nuotraukų autoriai: Vytautas Juknys, Stanislovas Balčiūnas, Saulius Šližys, Loreta Liaugaudė