Nuo pirmųjų akordų namuose Alytuje iki koncertų pasaulio scenose. Pianistei Rasai Vitkauskaitei šis kelias nebuvo lengvas, tačiau nuoširdus atsidavimas muzikai, šeimos palaikymas leido juo žengti nuosekliai ir užtikrintai. Daugybės respublikinių bei tarptautinių konkursų laureatė, kurios koncertų turų maršrutai driekiasi nuo Portugalijos iki Japonijos, nuo Argentinos iki Vengrijos, o mokiniais tampa garsių JAV universitetų studentai, sako, kad svarbiausia – nenuleisti rankų, kai sunku. Kai pandemija nutildė salių šurmulį ir sujaukė pasirodymų planus, Rasa rado kitą būdą dalytis genialia klasikų muzika su pasauliu. 2020-ųjų pabaiga lietuvei buvo džiaugsminga ne tik dėl naujojo muzikos albumo, išleisto su orkestru, bet ir dėl tarptautinio pripažinimo – gauto prestižinio „Steinway Artist“ vardo.
Kas augino Jūsų meilę muzikai?
Mano pažintis su muzikos pasauliu prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje. Koncertavau nuo pat penkerių metų! Kadangi mama taip pat yra muzikė, nuo mažumės šeimoje dainavome, mokėmės groti fortepijonu, lankydavomės koncertuose ir buvome apsupti muzikos.
Kiek vėliau meilę muzikai sustiprino ir būrys pedagogų. Pirmiausia Alytaus muzikos mokykla. Joje mokiausi Jūratės Preskienytės fortepijono klasėje. Čia įgijau puikius muzikinius pagrindus. Būdama dešimties, išvykau iš gimtojo Alytaus į Vilnių mokytis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Ši atvedė į profesionalaus muziko kelią. Mokytoja Jūratė Karosaitė mane paruošė ir lydėjo į daugybę tarptautinių pianistų konkursų, o buvimas tarp geriausių šalies jaunųjų muzikų įkvėpė siekti muzikos aukštumų.
Kada Jūsų profesinėse svajonėse atsirado pasaulio scenos?
Dar pirmoje ar antroje klasėje pirmą kartą tapau Balio Dvariono respublikinio pianistų konkurso laureate. Laimėjus teko garbė groti Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Pasirodymas tokioje scenoje buvo tikra šventė ir įkvėpė toliau stropiai mokytis.
Į pirmą tarptautinį konkursą išvykau būdama vienuolikos metų. Jame laimėjau ir buvau pakviesta į dideles iškilmes Lietuvos prezidentūroje – tuometis prezidentas Valdas Adamkus ir pirmoji ponia man įteikė padėkos ir sveikinimo raštus. Man, vaikui, tai padarė didelį įspūdį ir buvo reikšmingas įvertinimas.
Ruoštis konkursams padėdavo ir aistra kelionėms. Jau nuo paauglystės nepaprastai patiko keliauti. Galimybė išvažiuoti į dar nelankytą šalį tikriausiai būdavo didesnė motyvacija negu pats konkursas! Mėgau nagrinėti žemėlapius, domėtis lankytinais objektais. Deja, dažnai jų taip ir nepamatydavau, nes pasirodymai konkursuose ar koncertuose pareikalaudavo daug laiko, jėgų.
Iki šiol puikiai jaučiuosi lėktuvuose, viešbučiuose ir šiaip naujose vietose. Nors per koncertų turus kiekviename mieste apsistojame tik kelioms dienoms. 2018 metų vasarą praleidau Budapešte. Ten su įrašų kompanija „Ongaku Records“ įrašėme kelias kompaktines plokšteles. Vieną jų – „Rasa Vitkauskaite Plays Mozart & Beethoven Piano Concertos“ – pristatėme Bethoveno 250-ųjų gimimo metinių dieną – 2020 metų gruodžio 16-ąją. Dar vieną išleisime ateinantį sezoną. Joje skambės Mendelsono dvigubas koncertas smuikui ir fortepijonui, kurį įrašėme su tarptautinių Čaikovskio, Paganinio ir Sibelijaus smuikininkų konkursų pirmųjų vietų laimėtoju, Klivlando muzikos instituto dėstytoju Ilya Kaleriu, bei „Briliantinis kapričio, Op. 22“ fortepijonui solo su orkestru.
Kas svarbu renkantis muzikanto kelią? Kas Jus įkvėpė, sustiprino?
Manau, svarbiausia yra šeimos parama. Ne kiekvienas gali suprasti, kaip galima metų metus valandų valandas leisti prie instrumento. Tam reikia didelės ištvermės, optimizmo ir užsispyrimo. Bet kai mėgsti tai, ką darai, visas darbas ir paaukotas laikas atsiperka su kaupu! Šiuo metu labiausiai įkvepia nauji muzikiniai iššūkiai – ar tai būtų naujas sudėtingas kūrinys, ar artėjantis svarbus pasirodymas.
Dalyvaudama konkursuose lankėtės daugybėje šalių. Kodėl nusprendėte pasilikti Bostone? Kuo ypatingas šis miestas?
Į šį miestą atvažiavau laimėjusi stipendiją studijuoti Bostono konservatorijoje. Joje baigiau bakalauro ir magistrantūros studijas. Nuo pat atvykimo Bostonas tapo nepaprastai mielas širdžiai. Čia graži gamta, daug jaunimo, verda aktyvus kultūrinis gyvenimas, o vien jau ko vertas pasaulinio lygio universitetų skaičius! Baigus mokslus, nesinorėjo niekur iš Bostono išvažiuoti. Čia jau turėjau nemažai pažįstamų, pasiūlymų koncertuoti ir mokytojauti, todėl nekilo noras pradėti viską nuo nulio kitoje vietoje.
Dažnai Bostonas apibūdinamas kaip vienas europietiškiausių Amerikos miestų. Nežinau, ar taip yra iš tiesų, bet man čia visuomet labai malonu sugrįžti po koncertinių kelionių ar kitų išvykų. Netoliese vandenynas, taip pat arti Naujojo Hampšyro valstijos kalnai. Visa Naujoji Anglija mane žavi savo istoriniu ir kultūriniu palikimu.
Ar sunku būti vien muzikos atlikėju tokioje valstybėje kaip JAV?
Manau, visur sunku būti vien muzikos atlikėju. Galbūt JAV net lengviau, nes tai labai didelė ir įvairi šalis, atverianti daug galimybių. Jei turi kokią iniciatyvą, nėra didelių biurokratinių kliūčių ją įgyvendinti. Čia gilios filantropijos tradicijos ir menas yra dažniau remiamas privačių asmenų ar įmonių nei valstybės institucijų.
Kokios patirtys padarė didžiausią įtaką Jums, kaip pianistei ir asmenybei?
Didžiausias lūžis mano gyvenime buvo išvykimas į Italiją laimėjus stipendiją mokytis United World College of the Adriatic (Adrijos jūros jungtinis pasaulio koledžas – red. past.). Iki tol Vilniuje gyvenau daugiausia meno pasaulyje. Nors Italijoje man buvo skirta muzikos stipendija ir sudarytos sąlygos tęsti muzikos studijas su puikiais pedagogais, koledže mokėsi gabus jaunimas iš aštuoniasdešimt pasaulio šalių ir dauguma jų nebuvo muzikantai. Kiekvienas studentas buvo perėjęs savo šalies nacionalinio komiteto atranką ir kažkuo ypatingas. Būti tarp jų buvo neįkainojama patirtis. Iki šiol visi esame lyg viena didelė šeima. Koledže ne tik labai patobulinau anglų bei italų kalbų įgūdžius, bet ir išmokau rasti bendrą kalbą su skirtingų religijų, kultūrų atstovais, atstovauti savo šaliai įvairiuose renginiuose, diskutuoti politikos, pasaulio įvykių, socialinėmis ar kitomis aktualiomis temomis.
Kurių šalių publika Jus sutinka šilčiausiai?
Prieš atvykdama į Bostoną porą metų gyvenau Italijoje. Koncertai ten visuomet pasibaigdavo emocijų proveržiu! Pripratus prie gana santūrios Lietuvos publikos tai buvo kiek neįprasta.
Nors visur publika sutinka panašiai šiltai, pastebėjau, kad vengrų publika yra viena santūriausių. Dažnai po koncertų sulaukiame klausytojų dėmesio užkulisiuose, ypač Kinijoje, kur visi nori nusifotografuoti ar prašo autografo, bet Vengrijoje vyrauja nuomonė, kad nereikia trikdyti atlikėjo privatumo, ir žmonės paprastai drovisi užeiti susipažinti po pasirodymo.
Kuris koncertas įsimintiniausias?
Įsimintiniausias koncertas tikriausiai buvo solo rečitalis Dame Myra Hess koncertų cikle Čikagos kultūros centre 2019 metais. Jis vyko po didžiausio pasaulyje „Tiffany“ stiklo kupolo skliautais – marmuru puoštoje Preston Bradley salėje. Koncertas sulaukė per 500 klausytojų ir buvo transliuojamas daugelyje Amerikos radijo stočių, taip pat socialiniame tinkle „Facebook“. Tai vienas ilgiausiai gyvuojančių koncertų ciklų Čikagoje, pavadintas garsios anglų pianistės Myros Hess vardu. Ši moteris Londono nacionalinėje galerijoje Antrojo pasaulinio karo metais suorganizavo daugiau nei tūkstantį nemokamų koncertų vietos klausytojų širdims atgaivinti.
Kaip jau užsiminėte, neseniai pasirodė Budapešte įrašytas muzikos albumas, skirtas Bethoveno 250-osioms gimimo metinėms. Ko prireikė įgyvendinti šiam projektui?
Išleisti įrašą kaip solistui su orkestru yra kiekvieno muzikanto svajonė. Esu nepaprastai laiminga, kad man pasitaikė puiki galimybė bendradarbiauti su nuostabiais Vengrijos muzikantais – Franzo Liszto ir „Anima Musicae“ kameriniais orkestrais. Taip pat esu dėkinga savo kolegai klarnetininkui ir dirigentui Jonathanui Cohleriui, kuris taip įkvepiančiai vadovavo abiem orkestrams, bei prodiuseriui Bradui Micheliui, kuris paaukojo savo vasarą, kad su mumis vyktų į Budapeštą ir vadovautų įrašymo procesui.
Išleisti panašaus pobūdžio plokštelę užtrunka nepaprastai ilgai. Pirmiausia reikia gerai paruošti kūrinius, paskui juos surepetuoti su orkestru, tada praleisti daug valandų įrašų studijoje, viską perklausyti šimtus kartų ir atrinkti geriausiai pavykusias dalis, jas sumontuoti. Kai muzikinė dalis baigta, rašomas bukletas. Šį kartą jis 28 puslapių! Stengiausi jame pateikti kuo įdomesnių faktų apie įrašytus kūrinius, apžvelgti kompozitorių gyvenimo etapus rašant šiuos du koncertus ir padėti kiekvienam klausytojui atrasti kažką artimo. Parengus tokį bukletą, galiausiai kuriamas plokštelės dizainas ir atliekami kiti baigiamieji darbai.
Kuo šių kompozitorių muzika Jums artima?
Mocarto koncertą d-moll pirmą kartą grojau su orkestru dar būdama Bostono konservatorijos studentė. Nuo pat pradžių jis man buvo labai artimas. Tai pirmasis Mocarto koncertas minorinėje tonacijoje, jame yra daugiau dramatiškumo nei ankstyvesnėje kompozitoriaus kūryboje. Tai vienas dažniausiai atliekamų ir brandžiausių šio muzikos genijaus kūrinių. Jis buvo nepaprastai mėgstamas ir dažnai atliekamas Bethoveno, todėl šio kompozitoriaus koncertas c-moll, taip pat jam pirmas minorinėje tonacijoje, natūraliai atsidūrė toje pačioje plokštelėje.
Nors šiedu kūrėjai greičiausiai buvo susitikę tik kartą, kai Bethovenui buvo vos šešiolika, Mocarto įtaka jį lydėjo visą gyvenimą. Sugretinant šiuos du koncertus, matoma sparti fortepijoninės muzikos evoliucija. Mocarto koncertas parašytas 1785 metais, Bethoveno – užbaigtas 1803 metais. Nors juos skiria mažiau nei dvidešimt metų, aiškiai matomos didėjančios instrumento dinamikos ir diapazono galimybės. Klavišiniai instrumentai tuo laikotarpiu Vienoje buvo nepaprastai populiarūs. Mieste buvo bent 6000 klavišinių instrumentų – dabartinio koncertinio fortepijono prototipų.
Kaip dažnai istorijoje nutinka, šių dviejų kompozitorių genialumas greičiausiai nebuvo iki galo suvoktas jų gyvenimo metais. Turėjo praeiti keli dešimtmečiai, kad pasaulis įvertintų, koks svarbus jų indėlis į muzikos istoriją ir kiek nežmoniškai daug jie spėjo nuveikti per savo trumpą gyvenimą. Žaviuosi jų atsidavimu muzikos menui, energija ir įdėtu milžinišku darbu.
Gal galite atskleisti keletą įdomių detalių, susijusių su šiais kūriniais?
Vieni iš man įdomiausių istorinių faktų apie kūrinius, kuriuos įrašiau, susiję su jų premjeromis. Prieš Bethovenui pirmą sykį publikai pristatant savo Trečiąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui, buvo įvykusi viena vienintelė repeticija koncerto dieną! Tame pačiame koncerte skambėjo ir Antrosios simfonijos bei oratorijos „Kristus Alyvų kalne“ premjeros, taip pat prieš metus pristatyta Pirmoji simfonija. Tai be galo ilga ir sudėtinga programa, kurią šių dienų orkestrai greičiausiai repetuotų apie porą savaičių. Premjeros dieną Bethovenas dar penktą ryto baiginėjo orkestro partijas, taip pat neturėjo laiko pabaigti Trečiojo koncerto fortepijono solo partijos. Tais laikais pianistai grodavo iš natų, todėl koncerto vakarą jis išėjo ant scenos, nusilenkė ir ant fortepijono pasidėjo „natas“. Natų vartytojas, sėdintis šalia, neteko amo pamatęs, kad natose vos vieni kiti hieroglifai, suprantami tik Bethovenui. Visą koncertą jis grojo mintinai, greičiausiai vietomis papildydamas solisto partiją improvizacijomis ir retkarčiais linksėdamas natų vartytojui, kad jau laikas kitam puslapiui.
Panaši situacija buvo ir Mocarto koncerto d-moll premjeros dieną. Mocartas kūrinius rašė nepaprastai greitai. Koncertą d-moll jis pradėjo rašyti trečiąją sausio savaitę, o vasario 10 dieną jau vyko jo premjera. Koncerto rytą jis taip pat dar baiginėjo orkestro partijas, o trečiosios koncerto dalies taip ir nespėjo pergroti repeticijoje su orkestru!
Kas apskritai formavo Jūsų muzikinį skonį? Galbūt ir pati esate parašiusi kūrinių?
Rašyti kūrinių tiesiog nelieka laiko! Man labiau patinka gilintis į žymių kompozitorių opusus ir jų sielos gelmes. Savo muzikiniame kelyje teko garbė dirbti su keliais garsiais muzikais, jie tikriausiai labiausiai ir prisidėjo prie muzikinio skonio formavimo. Tai jau minėti klarnetininkas Jonathanas Cohleris ir smuikininkas Ilya Kaleris, „Metropolitan“ operos orkestro violončelininkė Julia Bruskin, ilgametis Lincolno centro smuikininkas Jamesas Buswellas.
Muzikos kūrinių atlikimą vertinu atsižvelgdama į istoriškai pagrįstas interpretacijas, kurios pirmiausia paremtos kompozitoriaus intencijomis ir notacijos principais, o ne vien tik atlikėjo intuicija.
Praėjusių metų gruodį Jums buvo suteiktas prestižinis „Steinway Artist“ vardas. Ką Jums tai reiškia?
Šis vardas suteikiamas aktyviausiems, ypač nusipelniusiems pianistams. Jį skiria tarptautinė „Steinway“ komisija. Nors pastaraisiais metais konkurencija didėja, „Steinway“ išlieka geriausiu fortepijonų gamintoju pasaulyje. Groti geru šios firmos instrumentu – tai lyg vairuoti „Rolls-Royce“. Visi iki šiol išleisti mano įrašai įgroti būtent „Steinway“ koncertiniu fortepijonu. Pastaraisiais metais džiaugiuosi galėdama mėgautis tokiu fortepijonu ir namuose.
Per ilgus metus, praleistus mokantis fortepijono meno, teko klausytis nemažai žymių atlikėjų koncertų. Jų biografijose dažnai būdavo įrašas „Steinway Artist“. Tai – tarptautinis prestižo ir pripažinimo ženklas. Man didelė garbė, kad mano vardas atsidūrė greta tokių vardų kaip Sergejus Rachmaninovas, Martha Argerich ar Yuja Wang.
Galbūt esate pirmoji šiuo apdovanojimu įvertina lietuvė?
Kiek žinau, iš lietuvių šį vardą turi pianistė Mūza Rubackytė, pas kurią teko mokytis Prancūzijoje ir kuri man visuomet buvo idealas, įkvėpėja.
Kultūros atstovams pastarieji metai buvo vieni sunkiausių… Kaip jie paveikė Jūsų planus, emocinę savijautą?
2020-ųjų kovą turėjau skristi į koncertinį turą po Kiniją. Pirmasis pasirodymas buvo suplanuotas Uhane, viruso epicentre! Žinoma, kelionę teko atšaukti. Taip pat buvau į koncertines programas ką tik įtraukusi Rachmaninovo sonatą violončelei ir fortepijonui. Kadangi Rachmaninovas buvo tikras virtuozas, fortepijono partija šiame kūrinyje yra nepaprastai sudėtinga. Buvo gaila atidėti keletą suplanuotų koncertų.
Kita vertus, atsirado daugiau laisvo laiko. Tai leido užbaigti kompaktinę plokštelę ir iš naujo atrasti Naujosios Anglijos grožį. Apsilankiau Akadijos nacionaliniame parke Meino valstijoje, kopiau į Naujojo Hampšyro kalnus ir vasarą mėgavausi Atlanto vandenyno bangomis.
Sunkiausia, kad išlieka keliavimo ribojimai ir nėra galimybės aplankyti artimųjų Lietuvoje. Šiuo metu sunku ką prognozuoti ar planuoti didesnius pasirodymus, nes situacija labai greitai keičiasi. Atlikėjai visame pasaulyje yra viena labiausiai pandemijos paveiktų visuomenės grupių, o koncertų salės ir teatrai bus vieni paskutinių, atversiančių duris. Labai tikėtina, kad dalis kultūrinių organizacijų po tokios didelės pertraukos tiesiog neišgyvens.
Prasidėjus pandemijai, daugiau laiko liko pedagoginiam darbui. Nors jis persikėlė į virtualiąją erdvę, atsirado galimybė dirbti su studentais iš viso pasaulio ir tobulinti žinias neišeinant iš namų.
LR generalinio konsulato Čikagoje nuotrauka Ericos Derrickson nuotrauka
Kalbant apie emocinę savijautą, kokia muzika geriausiai padeda nurimti, susigrąžinti vidinę pusiausvyrą?
Nors muzikos mylėtojai tikriausiai rinktųsi Mocarto ar Bacho kūrinius, man, kaip muzikantei, sunku visiškai atsipalaiduoti klausant klasikinės muzikos! Aš iš karto girdžiu, kokioje tonacijoje kūrinys parašytas, pradedu analizuoti jo struktūrą ir girdžiu daugybę kitų dalykų, kuriuos paprastas klausytojas priimtų kaip kūrinio visumą. Galbūt dėl to, kad muzika užima tokią svarbią vietą mano gyvenime, susigrąžinti vidinę pusiausvyrą man labiau padeda paprasčiausias pasivaikščiojimas gamtoje ar treniruotė sporto klube.
Labai daug vaikų lanko meno mokyklas ir galbūt svajoja ateityje gyventi su muzika ir iš muzikos. Dažnai jie turi kelrodes žvaigždes: mokytojus, patinkančius atlikėjus. Jūs taip pat turite savo mokinių ir kažkam galbūt esate ta kelrodė žvaigždė. Kokį supratimą, patyrimą norite jiems perteikti?
Prieš kelerius metus įkūriau privačią studiją ir sulaukiu studentų iš netoliese esančių prestižinių universitetų: Harvardo, Masačusetso technologijų, Northeastern, Bostono ir kitų. Dažnai diskutuojame apie muzikanto kelyje iškylančius sunkumus, dalijuosi patarimais, kas man padėjo tam tikrame etape ar kaip įgyvendinti vieną ar kitą muzikinį sumanymą.
Visada stengiuosi pabrėžti, kad labai svarbu ne vien domėtis muzika, muzikinio pasaulio naujienomis, bet ir plėsti akiratį, gyventi kuo įvairesnį gyvenimą. Geras muzikantas turi būti įvairiapusė, išsilavinusi asmenybė. Dažnai esu kviečiama tapti Naujosios Anglijos regiono pianistų konkursų vertinimo komisijos nare. Išgirstu daug talentingų jaunosios kartos atlikėjų. Dalis jų konkurso repertuaro techninį atlikimą šlifuoja daug mėnesių ar net metų ir tame procese pamiršta tiesiog džiaugtis pačia muzika, jos suteikiamomis emocijomis.
Kas svarbu norint sulaukti profesinės sėkmės?
Svarbu nenuleisti rankų, kai sunku. Nors gali būti be galo darbštus ir talentingas atlikėjas, to dažnai neužtenka. Reikia stiprinti socialinius ryšius, mokėti save pristatyti virtualiojoje erdvėje ir greitai prisitaikyti prie bet kokios situacijos. Manau, jau pasiekus tam tikrą profesinę brandą, tolesnius profesinius pasiekimus dažnai lemia ir atsitiktinumas.
Kaip vertinate sąlygas siekti muzikinio išsilavinimo Lietuvoje ir JAV? Kokie ryškiausi skirtumai?
Kadangi man neteko mokytis aukštojoje mokykloje Lietuvoje ir Europoje, sunkoka objektyviai palyginti. Mokslas Europoje yra kur kas pigesnis ir finansuojamas valstybės. JAV mokslo institucijos man pasirodė gerai organizuotos ir pritaikytos studentams iš užsienio. Taip pat daugiau dėmesio skiriama praktikai. Kolegos, kurie mokėsi Europoje, dažniausiai skundžiasi užimtumo ir dėstytojų dėmesio stoka. Mokslo metai JAV yra trumpesni, gal todėl studentiškas gyvenimas čia nežmoniškai įtemptas.
Kaip manote, klasikinė muzika ir šiuolaikinė jutubo, instagramo, spotifajaus karta – suderinami dalykai? Galbūt klasikinės muzikos atlikėjai vis dažniau keliasi į virtualias erdves?
Tikrai taip. Pasitelkus socialines medijas, naujas muzikos platformas, pasaulinio garso klasikinės muzikos atlikėjų įrašai tapo prieinami plačiajai visuomenei. Dėl pasaulyje siaučiančios pandemijos ir mano naujausios kompaktinės plokštelės pristatymą teko perkelti į virtualiąją erdvę. Jos galima pasiklausyti „Amazon Music“ (bit.ly/RasaCD1), „Apple Music“ (bit.ly/RasaCD2), „Spotify“ (bit.ly/RasaCD3), „YouTube“ (bit.ly/RasaCD4) ir kitose platformose. Norintys įsigyti ir pačią plokštelę su bukletėliu ją gali rasti „Amazon“ ir „Ongaku Records“ interneto svetainėse. Greitai ji bus pristatyta ir JAV radijo stotims. Masačusetso „Steinway“ muzikos asociacija internetu transliuos koncertą, kuriame skambės muzika iš plokštelės. Kadangi orkestrų veikla greičiausiai dar bus sustabdyta, orkestrą pakeis antras fortepijonas. Įrašai netgi labiau nei gyvi koncertai padeda plėsti gerbėjų ratą ir leidžia savo darbu dalytis su didesniu būriu muzikos mylėtojų visame pasaulyje.
Ką, Jūsų nuomone, jaunam (ir ne tik) žmogui duoda klasikinė muzika?
Tie, kurie mokosi muzikos meno, pirmiausia lavina loginį mąstymą, kūrybingumą ir gebėjimą susikaupti. Šiais laikais, vis didėjant informacijos srautui, prastėja gebėjimas išlaikyti sukauptą dėmesį. Ypač dėl to kenčia jaunoji karta. Šių dienų filmų ar reklamų tempas yra daug greitesnis nei prieš penkiolika–dvidešimt metų.
Tiems, kas tiesiog mėgsta nueiti į koncertą, klasikinė muzika – tai savotiška meditacija, kai galima nuošaly palikti gausybę mus supančių technologijų ir pasinerti į muzikos garsų pasaulį.
Koks Jūsų santykis su gimtąja šalimi, jos kultūros bendruomene?
Dažniausiai į Lietuvą vykstu per atostogas. Norisi nors trumpam atsipalaiduoti po įtempto koncertų sezono ir tiesiog paatostogauti. Šis laikotarpis man taip pat puiki proga ruoštis naujai programai.
Džiaugiuosi ypač glaudžiu ryšiu su Amerikos lietuvių bendruomene. Mano koncertas Čikagos kultūros centre sulaukė didelio vietos lietuvių susidomėjimo, o po koncerto viešėjau Lietuvos konsulate. Tų pačių metų vasarą surengiau koncertą Meino pranciškonų vienuolyne – vyko „Lietuvos kultūros savaitė“. Rudenį koncertavau Lietuvos konsulate Niujorke, Sent Pitersbergo lietuvių bendruomenėje Floridoje. Pastarasis koncertas buvo skirtas rinkti lėšoms Lietuvos dukterų draugijos labdaros veiklai Lietuvoje paremti. Taip pat grojau Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo 100-mečio minėjimo koncerte Bostone.
Stengiuosi supažindinti JAV publiką ir su lietuvių kompozitorių kūriniais. Į koncertines programas dažnai įtraukiu Mikalojaus Konstantino Čiurlionio opusus ir kartu pristatau jo paveikslus. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga su gerbėjais pasidalijau trimis Čiurlionio preliudais. Šiuos vaizdo įrašus galima rasti mano „YouTube“ paskyroje (youtube.com/Rasapiano). Taip pat mielai groju Balio Dvariono, Stasio Vainiūno, Zitos Bružaitės kūrinius.
Inga Nanartonytė
Interviu publikuotas el. žurnale „Lietuvė“ (Nr. 11)
Daugiau žurnalo istorijų: https://issuu.com/lietuve/docs/zurnalaslietuve2021