Ar kada esate lankęsi Molėtų pašonėje įsikūrusiuose Videniškiuose? Ar bent girdėję apie šį jaukų Lietuvos kampelį? Jeigu purtote galvą, kviečiame susipažinti ne tik su šia garsaus rašytojo Alvydo Šlepiko gimtine, kurią taip pat garsina LDK didikų kunigaikščių Giedraičių giminė, bet ir su svetinga vietos bendruomene.
Gyvena įsikūrimo nuotaikomis
Visuomeninė organizacija „Videniškių bendruomenės centras“ gyventojų iniciatyva buvo įkurtas 2003 m. tikint, kad susivienijus bus lengviau prisidėti prie kaimo gerovės kūrimo. Per daugiau nei penkiolika metų vyko pirmininkų, narių kaita – vieni išvykdavo, jų vietą užimdavo kiti ne mažiau aktyvūs žmonės. Dabar organizaciją sudaro 37 oficialūs nariai, tačiau į veiklą noriai įsitraukia ir daugiau gyventojų. Pasak dabartinės organizacijos pirmininkės Kristinos Pumputienės, jei žmogus aktyvus, imlus naujovėms, jis lengvai prisitaiko prie bendruomenės kolektyvo.
Šiuo metu bendruomenė gyvena įsikūrimo nuotaikomis. Molėtų rajono savivaldybė Europos Sąjungos lėšomis renovuoja buvusį Videniškių pagrindinės mokyklos pastatą. Tikimasi, kad iki šių metų pabaigos šiame pastate įsikurs vietos įstaigos. Čia savo erdvę turės ne tik bendruomenės centras, bet ir biblioteka, seniūnija. Taip pat bus salė kultūriniams renginiams.
Šventės, stiprinančios bendrystę
Kaip vieną svarbiausių bendruomenės darbų K. Pumputienė įvardija Videniškių kapinių sutvarkymą europinėmis lėšomis pagal pačių parengtą projektą. Pagal kitus projektus buvo siuvami tautiniai rūbai, įsigyta sporto inventoriaus, pavėsinė, organizuoti įvairūs renginiai.
Kaip ir turbūt kiekviena aktyvi bendruomenė, videniškiečiai mėgsta susiburti per šventes, minėjimus. Pagrindinis renginys – kasmet birželio mėnesį vykstanti miestelio šventė, sutampanti su Švenčiausios Jėzaus Širdies atlaidais. Į ją tradiciškai susiburia čia tebegyvenantys ir po Lietuvą ar pasaulį išsisklaidę kraštiečiai. Praėjusiais metais šios šventės metu vykęs šventinis koncertas „100 dainų Lietuvai“ buvo skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti. Šiemet minint miestelio įkūrimo metines vyko ir Palaimintojo Mykolo Giedraičio pagerbimo iškilmės. Čia susirinko gausybė vyskupų, kunigų, keli tūkstančiai tikinčiųjų. Anot K. Pumputienės, po šių iškilmių suaktyvėjo piligriminės kelionės į 652 metų jubiliejų šiemet minėjusius Videniškius – tikinčiuosius čia traukia Šv. Lauryno bažnyčia ir Vienuolyno muziejus.
Be didžiosios metų šventės, videniškiečiai rengia ir įvairius koncertus, svarbių datų minėjimus, Valstybės dieną ant Liesėnų piliakalnio renkasi giedoti „Tautiškos giesmės“, organizuoja gyventojams edukacijas, kalėdinę mugę.
Ypatingai Videniškiuose praėjusiais metais paminėtos šimtosios Lietuvos valstybės atkūrimo metinės. Vidurdienį, kaip ir visose Lietuvos bažnyčiose, suskambo Šv. Lauryno bažnyčios varpai, bažnyčios choras giedojo „Lietuva brangi“, gyventojai namus puošė trispalvėmis ir įvairia lietuviška atributika. Videniškių krašto muzikai surengė šventinį koncertą. Pasak K. Pumputienės, tai buvo labai jaukus, širdį virpinantis renginys.
Neužsibrėžia neįgyvendinamų tikslų
Paklausta apie artimiausius bendruomenės planus, pašnekovė teigia, kad pagrindinis tikslas – įsikelti į naujas patalpas, pagerinti materialinę bazę, kuri daug metų nebuvo prioritetas. O tada burtis ir planuoti naujas veiklas. „Kartais gražių idėjų gimsta spontaniškai. Štai prieš metus mezgėme kojinaites ir vežėme į Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namus. Pieš šv. Kalėdas su savo iškeptais gardumynais lankėme vienišus senjorus ir ligonius“, – spontaniškai kilusias iniciatyvas vardija K. Pumputienė.
Pasak pašnekovės, bendruomenė nelinkusi užsibrėžti neįgyvendinamų tikslų, todėl visus sumanymus dažniausiai pavyksta įgyvendinti. „Jeigu norime renginio – susėdame, diskutuojame, pasiskirstome darbus ir veikiame“, – sako ji.
Anot K. Pumputienės, didžiausias iššūkis bendruomeninėje veikloje – finansai. „Norėdami ką nors naudingo nuveikti – surengti šventę, nupirkti priemonių materialinei bazei gerinti – rašome projektus, kad gautume finansavimą. Taip pat ieškome rėmėjų. Žinoma, jų mažai, nes verslininkų ar ūkininkų Videniškiuose yra tik keli, o jų skriausti nuolat prašant paramos nesinori. Tačiau bendromis pastangomis visada pavyksta pasiekti užsibrėžtų tikslų“, – sako pašnekovė.
Vienuose ar kituose darbuose bendruomenės sąjungininkais tampa Videniškių seniūnijos, bibliotekos ir Vienuolyno muziejaus darbuotojai. Gražiai bendradarbiaujama ir su bažnyčios bendruomene, „Caritu“.
Įsitraukia visa šeima
Iš Utenos kilusi ir į Videniškių seniūnijoje esantį Duobužių kaimą atitekėjusi Kristina ne tik pati daug laiko ir širdies skiria bendruomeninei veiklai, bet ir įtraukia į ją visą šeimą. „Vyras ir vaikai nuolat padeda rengiant šventes, aktyviai jose dalyvauja. Džiaugiuosi turėdama šeimos palaikymą, nes visuomenininko darbas neatlygintinas ir nenuspėjamas, daug laiko atima projektų rašymas ir įgyvendinimas. Tačiau jaučiuosi laiminga, nes taip galiu save realizuoti“, – sako K. Pumputienė.
Nepaisant visų darbų ir pareigų, Kristina nesiliauja tobulėti – šiuo metu studijuoja socialinį darbą. Anot jos, ši veikla glaudžiai susijusi su bendruomenine veikla: tenka bendrauti ir su žalingų įpročių turinčiais asmenimis, dėmesio stokojančiais senoliais.
Moteris sako visada mėgusi bendrauti, neskirstydama žmonių nei pagal amžių, nei visuomeninę padėtį. Jai tai – viena maloniausių bendruomeninės veiklos pusių. Kristina itin džiaugiasi matydama švytinčias senjorų akis, kai šie ateina pakviesti į renginį arba kai domimasi jų nuomone tam tikrais klausimais.
K. Pumputienė ryžosi ne tik imtis jai visiškai naujų bendruomenės pirmininkės pareigų, bet ir profesinių pokyčių. Apšilusi kojas bendruomenėje ir supratusi, kad jai įdomu organizuoti, virėjos darbą iškeitė į Molėtų kultūros centro Videniškių renginių organizatorės pareigas.
Išsaugojo vaikų darželio grupę
Videniškiai, kaip ir dauguma Lietuvos miestelių bei kaimų, susiduria su gyventojų emigracijos problema. Nemažai žmonių su šeimomis išvyksta laimės ieškoti į svečias šalis. Todėl jaunimo gyvenvietėje nedaug. Mažėjant vaikų skaičiui, 2013 metais uždaryta pagrindinė mokykla, liko tik Molėtų pradinės mokyklos skyrius. 2018-aisiais ir jo nebeliko. Tačiau aktyvūs tėveliai ir bendruomenės nariai pasiryžo išsaugoti bent jau darželio grupę. Bendruomenė savo patalpas, esančias kultūros namų pastate, skyrė darželio grupės veiklai vykdyti. Nors patys kol kas neturi savo patalpų, bet džiaugiasi mažųjų klegesiu.
K. Pumputienės manymu, Videniškiai – saugi, jauki vieta jaunoms šeimoms auginti atžalas. Nors darbo vietų kaime nėra, tačiau jis įsikūręs vos už devynių kilometrų nuo rajono centro – Molėtų. Tad nemažai vietinių važiuoja dirbti į kitus miestus, rajonus, o savo poilsį leidžia nuosavame kieme Videniškiuose.
Anot pašnekovės, kaimas, žmonių, dirbančių viešuosius darbus, dėka visada švarus ir gražus. Gyventojai čia draugiški, vieni kitus pažįsta, pasitiki, ištikus bėdai visada ištiesia pagalbos ranką. Gražių atsiliepimų sulaukiama ir iš turistų. Juos žavi ne tik balta kaip gulbė Videniškių Šv. Lauryno bažnyčia, Vienuolyno muziejus, bet ir Baltadvario įtvirtintos dvarvietės griuvėsiai, Liesėnų piliakalnis ir Siesarties upės vingis.
Tarp krašto įžymybių – Palaimintasis Mykolas Giedraitis
Videniškiai turi ilgą ir įdomią istoriją. Šis kraštas garsėja kaip LDK didikų kunigaikščių Giedraičių giminės tėvonija. Kunigaikštis Motiejus Giedraitis dvaro centru pasirinko sodybą šalia Liesėnų piliakalnio. Kunigaikštis Martynas Giedraitis 1620 m. Videniškiuose pastatė Šv. Lauryno bažnyčią ir pavedė ją Regulinių atgailos kanauninkams, liaudyje vadintiems baltaisiais augustinais. Ši brolija miestelyje veikė kiek daugiau nei porą šimtų metų. Dabar XVIII a. vid. augustinų vienuolijos vyresniojo (infulato) pastate įsikūręs Vienuolyno muziejus. Muziejaus sienas puošia infulatų portretinės freskos, čia pristatomas šiame vienuolyne sukurtas lietuvių raštijos kultūros paminklas – Mykolo Olševskio pamokslų rinkinys „Broma, atverta ing viečnastį“. Manoma, kad iš šių vietovių kilo 2018 m. lapkričio 7 d. palaimintuoju paskelbtas atgailos kanauninkų vienuolis Mykolas Giedraitis, todėl muziejuje įrengta Palaimintojo Mykolo Giedraičio ekspozicija. Čia taip pat rengiamos edukacinės veiklos: žvakių liejimo, o prieš šv. Kalėdas – kalėdaičių kepimo.
Į Videniškius suvažiuoja Giedraičių giminės palikuonys iš viso pasaulio, kurių yra daug ir garsių. Štai liepą Vienuolyno muziejuje lankėsi Stanislovas Giedraitis ir Aleksandras Ivanovičius Giedraitis iš Ukrainos miesto Charkovo. Pastarasis atgabeno Vienuolyno muziejui dovanų iš savo šeimos kolekcijos – prieš daugiau negu dešimtmetį pažįstamo dailininko aliejiniais dažais nutapytus ir įrėmintus šešis Giedraičių giminės atstovų portretus, taip pat savo prosenelių maldaknygę (spėjama, išleistą XIX a. pradžioje) ir kryžių, kuris tikriausiai prosenelių buvo nešiojamas ant kaklo.
Spaudoje teigiama, kad ateityje Videniškiuose tikimasi turėti muziejų, saugosiantį Giedraičių palikimą, ir įkurti Regiono tarptautinių susitikimų centrą. Norima surinkti kuo daugiau medžiagos apie skirtingas šios garsios giminės atšakas. Pasak vieno iš šios idėjos sumanytojų, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus Alvydo Nikžentaičio, Videniškiai yra unikali vieta – vienas iš dviejų Giedraičių giminės šeimos lizdų (antrasis – Varniai), davęs ne tik Lietuvai, bet ir visam regionui keletą itin ryškių, įvairioms tautoms svarbių asmenybių. Tarp jų – ir minėtasis palaimintasis Mykolas Giedraitis, ir žinomas intelektualas, padėjęs atkurti Lenkijos ir regiono šalių tarpusavio santykius po komunizmo žlugimo, Jerzy Giedroycas, kuris lenkams teigė, kad reikia pamiršti teritorines pretenzijas į Vilnių, Lvovą ir Gardiną, nes tai Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos dalys, o laisvos Lenkijos nebus be laisvos Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš bendruomenės archyvo
