Pradinis / Lietuviai svetur / VOKIETIJA. Repuojantis energijos užtaisas

VOKIETIJA. Repuojantis energijos užtaisas

Banku kvartalas (Frankfurtas)

„Žmonės, jei Jums kažkas sekasi gerai ir be didelių pastangų, o kitiems tai atrodo utopija, galbūt tai ir yra Jūsų gyvenimo tikslas. Tik nebijokite būti savimi ir tikėti tuo, ką darote“, – būtent ši pačios Gintarės Jocaitės mintis geriausiai apibūdina ir ją pačią. Tikriausiai kiekvienas dainininkės bendraamžis žino jos kūrybos dainas, ir net gi moka jas mintinai. Dainos „Jis ir ji“, „Vaikiškos dienos“ skambėjo tikrai ne vieno galvoje. Turbūt daugeliui bus labai smagu skaitant šį straipsnį klausytis jau kiek primirštų dainų, prisiminti savo paauglystę ir sužinoti, kaip sekasi mylimai reperei. O jai sekasi tikrai pavydėtinai gerai. Ir tai tik dėl užsispyrimo ir žinojimo, ko nori
iš gyvenimo.

Papasakokite, kaip tapote hiphopo dainininke?

Nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų rėkiau kaip pasiutus… Visi aplinkui tėvams sakė, kad būsiu dainininkė. Pasirodo, tai buvo tiesa. Vos tik gimusi lavinau balsą. (O kam eikvoti laiką veltui?) Būdama antroje klasėje pradėjau mokytis fortepijono specialybės Šiaulių 2-ojoje muzikos mokykloje. Groti man patiko labiau tik sau. Visai kas kita buvo dainavimas. Pasirodymai su choru „Dainų šventėse“ patiko, bet dainavimas chore – ne man, nes norėjau, kad visos akys būtų nukreiptos tik į mane. Dar trečioje klasėje besimokydama pradėjau rašyti dainas. Žaisdavome kieme su draugėmis muzikinę grupę (panašiai kaip „Spice Girls“). 1999 metais beprotiškai susidomėjau hiphopo kultūra bei muzika. Tuo metu gauti įrašai būdavo kažkas stebuklingo, nes interneto namie dar beveik pas nieką nebuvo. Per draugų pažįstamuosius į mano rankas papuolė vienos mėgstamiausios repo dainos instrumentinė versija. Kažkokiu momentu tiesiog toptelėjo idėja, kad reikėtų parašyti lietuvišką dainos versiją. Sėdau ir parašiau. Be didelių pastangų. Daviau paklausyti metais jaunesniam broliui. Jis liko sužavėtas ir pasiūlė pabandyti ją įrašyti į magnetinę kasetę. Kad įsirašytų kuo mažiau pašalinio triukšmo, lindom po stalu… Ir prasidėjo pirmieji bandymai.

Lietuvoje dar visai neseniai buvote tikrai populiari. Ar ilgas kelias į pripažinimą?

Po kelerių metų praktikavimosi, interneto išpopuliarėjimo atsirado nemažai bendraminčių. Prasidėjo koncertai mokyklose, diskotekose, miesto renginiuose. 2005 metais užsidegiau dideliu noru suorganizuoti hiphopo renginį pati. Gavau pedagogės Giedrės Paliulienės („Mūsų laikas“), kuri porą kartų buvo Šiauliuose organizavusi Nacionalinį hiphopo festivalį „Laikas“ (viename iš jų pati dalyvavau), kontaktus. Susitikome, aptarėme idėją ir ji pasisiūlė trečiąjį festivalį organizuoti kartu.

Pradėjusi organizuoti renginius taip visada ir tęsėte tą veiklą…

Hiphopo renginio organizavimas buvo nuostabi patirtis, todėl ir nebesustojau. Kasmet sekė bent po vieną muzikinį renginį. 2006 metais susipažinau su šou menu, renginių organizatoriumi bei muzikantu Remigijumi Ruokiu (grupių „Gin‘Gas“ ir „DaLyvIs“ bei VšĮ „ReAkcija“ vadovas). Bendradarbiaujant su juo, 2006 ir 2007 metais teko prisidėti prie „Šiauliai Jazz“ ir tarptautinio alternatyviosios muzikos festivalio „Rumshk“ rengimo. Taip pat patirties įgijau per BB1 ir BB2 bei „Penktąjį mušamųjų“ festivalius.

Tikriausiai tokiai veikliai asmenybei Lietuvoje buvo per maža vietos save realizuoji.

2009 metais laimėjau Vokietijos akademinių reikalų tarnybos mėnesio stažuotę Johanneso Gutenbergo universitete Maince, Vokietijoje. Iš ten parsivežiau vokiečių-anglų kalbų vertimo raštu ir žodžiu sertifikatą bei pamačiau nemažą dalį nuostabiosios pietų Vokietijos. Grįžusi iš kursų tuoj pat puoliau pildyti dokumentus ERASMUS stipendijai gauti… Po pusės metų jau laksčiau milžiniškais Rūro universiteto Bochume (Vokietija) koridoriais, o į Vilniaus universitetą grįžau po semestro. Vos tik grįžusi gavau pasakišką pasiūlymą – dainuoti gyvo garso grupėje „Meilės fontanai“. Dainavimas kuku fanko muzikos grupėje, kurios sudėtis išaugo net iki 9 narių, buvo nepamirštama patirtis. Iki dabar prisimenu kiekvieną koncertą su linksmu palaikymu, repeticijas ir puikią kompaniją. Metai prabėgo labai greitai. Parašiau bakalauro darbą apie vokiškas ir lietuviškas alaus reklamas ir išdūmiau gyventi į Frankfurtą. Išsikraustymas į Vokietiją buvo planuotas. Žinojau nuo pat vaikystės, kad noriu gyventi užsienyje, todėl baigusi studijas tiesiog tą ir padariau.

Kodėl pasirinkote būtent Frankfurtą?

Ne aš Frankfurtą pasirinkau, o jis mane. Turėjau ten vieną pažįstamą hiphopo šokių muzikos vakarų vedėją vokietį, kuris ir pasiūlė pagelbėti pačioje pradžioje (beje, su juo susipažinome 2006 metais internetu, ir susitikome būtent tada, kai vykau namo iš stažuotės Maince per Frankfurto oro uostą). Įsikurti Vokietijoje buvo sunku… Net ir mokant kalbą… Tiesa, Frankfurtas man kažkuo primena padidintą Vilnių… Tikriausiai dėl upės, tekančios per miesto centrą… Ypatingas jis dar ir tuo, kad čia yra Frankfurto tarptautinis oro uostas, kuris yra trečias pagal grafiko užimtumą Europoje ir pirmas Vokietijoje. Frankfurtas yra ir visos Europos finansų centras, kurio simboliu jau yra tapęs bankų kvartalas su dangoraižių vaizdu. Vokiečiai jį vadina „Multi-kulti“, kadangi čia susimaišiusios įvairiausios kultūros. Beje, Frankfurte yra įsikūrusi didžiausia visoje Vokietijoje lietuvių bendruomenė. Taigi miestas tikrai pamėgtas mūsų tautiečių.

O kokių keistumų pastebėjai, sunkumų patyrei?

Vokiška sistema, kol jos neperpranti, žmogų tiesiog praryja… Patys žmonės čia, palyginus su kitais Vokietijos miestais, yra šaltesni ir uždaresni, tačiau jei sugebi surasti būdą, kaip prie jų prieiti, jie tampa draugiški ir svetingi. Lietuviams, negyvenusiems ar nebuvusiems Vokietijoje, turėtų atrodyti nesuprantama, kad vokiečiai sekmadieniais nedirba (net prekybos centrai yra uždaryti, dirba tik kai kurios kavinės), todėl sekmadieniais gatvės apytuštės. Paprastomis dienomis dauguma parduotuvių ir prekybos centrų dirba tik iki 20 valandos… O sunkumai prasidėjo, kai reikėjo išsinuomoti butą. Beje, Vokietijoje dauguma butų nuomojami be jokių baldų. Jei pasiseka – butas būna jau suremontuotas. Gavau butą, ieškojau baldų… Tik po viso tūkstančio vargų buvo galima pradėti ieškoti darbo. Darbo paieškos buvo ne ką lengvesnės. Vokiečiai labai vertina universitetinį išsilavinimą ir kalbos mokėjimą (tai man nepasirodė kaip minusas, tačiau juo tapo). Kandidatuodama į rimtas pareigas pagal specialybę konkuravau ne su kuo kitu, o su kitais vokiečiais (tokiu atveju, aišku, darbą gauna vokietis). Jei ieškai prastesnio darbo – gauni atsakymą, kad tu per daug kvalifikuotas… Bet didžiausias ir svarbiausias veiksnys, kurio reikšmės supratimas man atvėrė akis prieš maždaug metus, reikia žinoti, ko nori iš gyvenimo, ką nori pasiekti, ir į kurią pusę judėsi. Kol šito nesupratau, ir nenusistačiau savo gyvenimo tikslo, viskas ir sekėsi ne taip puikiai.

Kaip suprantu, tuo nepasitenkinote…

Viską perdėliojau savo galvoje ir nusprendžiau nebeapsimetinėti tuo, kas nesu, ir siekti tokio gyvenimo, apie kurį svajoja visi – dirbti mylimą darbą, kad nereikėtų dirbti nei vienos sekundės savo gyvenime. Kai tik tai supratau, viskas pradėjo sektis, dariausi laimingesnė kiekvieną dieną, kūryba liejosi per kraštus.

Kokius kelius jums atvėrė kūryba?

Pradėjau kurti angliškas dainas ir per pusę metų praplėčiau savo gerbėjų ratą nuo Lietuvos iki Australijos. Šiandien galiu pasigirti tuo, jog esu oficiali dainininkė, pasirašiusi sutartį su Amerikos muzikos kompanija „True Black Starr Music Publishing“, turiu savo asmeninį vadybininką, kuris rūpinasi mano ateities koncertais, muzikiniais albumais bei kitais reikalais. Vasario pabaigoje skridau į Londoną įrašinėti savo pirmojo oficialaus angliško albumo su lietuvių elektroninės muzikos prodiuseriu Vytautu Franukevičiumi (WTK). Dar laukia Niujorkas (JAV), kuriame bus vykdomi kiti muzikiniai projektai. Beje, kovo 8 dieną Frankfurte suorganizavau muzikinį renginį Pasaulinei moters dienai paminėti. Renginys „Dama prie mikrofono“ („Lady on the MIC“) buvo skirtas muzikuojančioms moterims iš viso pasaulio. Jį organizavo mano nepriklausoma muzikos reklamos studija „Chekeraut Promo“.

Tikriausiai tokiai veikliai ir kūrybingai merginai kiekviena diena yra kaip pasaka.

Kiekvieną rytą pabundu turėdama tikslą padaryti dieną geresnę nei ji buvo vakar. Tai yra mano motyvacija keltis. Beje, keliuosi penktą arba šeštą valandą ryto – tai pats geriausias metas apmąstyti, suplanuoti prasidedančią dieną, pamedituoti. Pirmoje dienos pusėje dirbu biure vadovo pavaduotoja, antroje – privačiai mokau vokiečių kalbos, o vakare sėdu rašyti ir įrašinėti muzikos. Kiekvieną iš savo veiklų labai mėgstu.

O su Lietuva ar vis dar sieja kokie nors ryšiai?

Na, mano išvykimas gyventi svetur nėra tipinis. Kaip jau minėjau, nuo pat vaikystės jaučiau didelį troškimą gyventi užsienyje. Ryšį su Lietuva palaikau kasdien. Palikau ten savo šeimą, daugybę draugų ir pažįstamųjų bei muzikos gerbėjų. Kasdien pabendraujame internetu. Nors ir pradėjau dainuoti angliškai, kūrybos lietuvių kalba tikrai nenutrauksiu. Ko pasiilgstu čia, Vokietijoje? Tai tos šaunios hiphopo šeimos, kuri yra likusi Lietuvoje. Vokietijoje visi susiskaldę į grupeles… Draugų ir pažįstamųjų Frankfurte turiu tikrai daug, tačiau tas ryšys, koks buvo ir vis dar yra su lietuviais, nepalyginamas. Visi šie veiksniai ir traukia atgal į Lietuvą. Kad žmonės norėtų likti savo šalyje, reikia sudaryti jiems sąlygas gyventi, o ne egzistuoti nuo algos iki algos. Lietuviai gauna panašias sumas litais, kiek vokiečiai eurais, o kainos tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje visiškai vienodos. Pinigų perkamoji galia Lietuvoje yra tris su puse karto mažesnė. Vokietijoje už 10 – 15 eurų vienas žmogus gali nusipirkti maisto visai savaitei, o ar išeitų Lietuvoje tą patį padaryti už 10 –15 litų? Abejoju… Ką jau kalbėti apie visą kitą…

Ar kartais nekyla baimė, jog Lietuva apskritai išnyks?

Gyvename globalizacijos laikais. Pasaulis maišosi ir nematau čia nieko blogo. Svarbiausia, kad nepamirštume, iš kur esame kilę, ir nenustotume aistringai ir su pasididžiavimu pasakoti savo tautos istorijos kitiems.

Kalbėjosi Ieva Ąžuolaitytė

2 Komentarai

  1. Šaunuolė! Geriausios kloties tau! Linkėjimai iš Sun City 😉

  2. Beautiful story… 🙂

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: