Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Vokietijoje gyvenanti Ieva – apie trikalbį šeimos gyvenimą, lietuviškus penktadienius ir virtualią bendruomenę

Vokietijoje gyvenanti Ieva – apie trikalbį šeimos gyvenimą, lietuviškus penktadienius ir virtualią bendruomenę

„Jeigu mokyklos laikais man kas būtų pasakęs, kad gyvensiu Vokietijoje, būčiau tik nusijuokusi. O jei dar būtų pridūręs, kad joje gyvensiu ne su vokiečiu, o su škotu, – būtų nuskambėję dar absurdiškiau. Bet dabar tai – faktas. Aš – lietuvė, mano vyras – škotas, o gyvename Hamburge, Vokietijoje“, – su jai būdingu linksmumu pasakoja tinklaraščio „Namuose svetur“ autorė, Hamburgo lietuvių bendruomenės valdybos narė Ieva Gilytė-Robertson. Pozityvumu spinduliuojanti veikli moteris ne tik prisideda prie vietos lietuvių bendruomeninio gyvenimo aktyvinimo, bet ir kone kasdien socialiniame tinkle dalijasi istorijomis iš savo gyvenimo svetur, patirtimi, idėjomis ir apmąstymais, įtraukdama į diskusijas tautiečius iš viso pasaulio. 

Nelengva pradžia

Ieva Vokietijoje skaičiuoja devynioliktus metus. Išvyko dar būdama verslo vadybos magistrantūros studentė, susižavėjusi galimybe padirbėti svetur, pamatyti pasaulio, įgyti išskirtinės patirties. „Deja, ta mintis man atėjo šiek tiek per vėlai. Tuo metu Europoje dar nebuvo įvestas bevizis režimas. Nebūčiau spėjusi pasidaryti vizos, todėl agentūra atkrito. Tačiau noras išvykti nedingo. Mama prisiminė turinti pažįstamą, kurios sesuo gyvena Vokietijoje. Puiku, pagalvojau, važiuosiu į Vokietiją!“ – pasakoja Ieva. Kiek nusivylė gavusi vienintelį pasiūlymą – metus dirbti aukle. Po ilgų svarstymų, ar verta dėl to nutraukti studijas, nusprendė vykti ir išmokti vokiečių kalbą.

„Du seni tėvų lagaminai, autobusas, išvežantis tave ten, kur, visų manymu, yra labai gerai, ir para kelionės iki naujojo gyvenimo. Važiavau ir žvelgdama pro langą vis savęs klausiau, ką jaučiu. Savo nuostabai, nejaučiau nieko! Kirtusi Lenkijos ir Vokietijos sieną, vėl bandžiau kažką pajausti, bet… Nieko!“ – prisimena Ieva.

Pradėjus dirbti, netrukus atsirado tas autobuse taip ieškotas jausmas. Tik jis nebuvo teigiamas – apėmė nusivylimas,  norėjosi bėgti namo. „Nesupratau nieko! Darbdaviai man kalbėdavo, o aš negalėjau atskirti žodžių sakinyje, girdėdavau tik ilgą raidžių kratinį. Pirmosiomis savaitėmis bendravome taip: jie klausia, o aš pasirenku atsakymą, kuris man atrodo tinkamas. Arba „taip“, arba „ne“, – šie prisiminimai Ievai dabar kelia šypseną.

Netrukus ji pradėjo lankyti kalbos kursus. Ilgainiui ėmė suprasti, ką žmonės kalba. Gyvenimas darėsi lengvesnis, nebe toks liūdnas. „Kalbėti sekėsi sunkiau. Gal tik po kokių aštuonių mėnesių pajutau, kad ne tik suprantu, bet ir galiu kalbėti nebeapgalvodama kiekvieno žodžio“, – dalijasi patirtimi.

Ieva pastebi iki šiol daranti klaidų, tačiau bendrauti ir dirbti jai tai netrukdo. „Keturiasdešimt žmonių kolektyve esu vienintelė svetimtautė. Man nėra nejauku, priešingai – jaučiu kolegų pagarbą už tai, kad kalbu jų kalba. Neretai juokiamės iš mano ne taip ištartų žodžių, padarytų klaidų. Tai daro ne tik mano, bet ir jų gyvenimą spalvingesnį“, – šypsosi pašnekovė, dirbanti vieno iš fizikos institutų personalo skyriuje.

Žongliravimas trimis kalbomis

Iš pradžių priežastimi ilgiau pasilikti Hamburge Ievai tapo atsiradusi galimybė atlikti praktiką „Shell“ koncerne. Vieną praktiką keitė kita. Neilgai trukus jos gyvenime pasirodė būsimas vyras Neilas. Iš Škotijos į Vokietiją jis taip pat buvo atvykęs laikinai – atlikti aštuonių mėnesių praktikos lėktuvų gamybos įmonėje „Airbus“. Pamilę vienas kitą ir Hamburgo miestą, nusprendė, kad čia geriausia vieta kurti šeimą. Dabar juodu skaičiuoja penkioliktus santuokos metus ir augina dvi atžalas: trylikametę Gretą bei devynmetį Magną.

Kuria kalba visi bendrauja tarpusavyje: vokiečių, anglų ar lietuvių? „Mūsų šeimos kalbos nėra – vyrauja visos trys, – sako Ieva. – Nuo pat pažinties su Neilu bendraujame vokiškai. Aš su vaikais kalbu tik lietuviškai, o mano vyras – tik angliškai.“

Sunkiausia šiame kalbų trikampyje, pašnekovės manymu, Neilui, nemokančiam lietuvių kalbos. „Kartą jis prisipažino, kad nesuprasti mūsų iš pradžių buvo labai sunku – jautėsi lyg atskirtasis. Atvirai pasikalbėję priėjome prie išvados, jog vaikai turėtų mokėti tiek lietuvių, tiek anglų kalbą, kad galėtų susikalbėti su seneliais. Todėl mano užduotis – stengtis svarbius dalykus išversti. Būna, kad pamirštu, bet klausiamas vyro žvilgsnis man tai primena. Taip ir vertėjauju“, – bendravimo šeimoje subtilybes atskleidžia pašnekovė.

„Mums tai – visiškai normalu, tačiau žongliruodami trimis kalbomis viešose vietose smalsių žvilgsnių sulaukiame nemažai. Ypač būname stebimi viešajame transporte, kai kiekvienas su vaikais kalbame sava kalba ir staiga vienas su kitu pradedam bendrauti vokiškai“, – šypsosi.  

Ieva sako sulaukusi skirtingų nuomonių dėl sprendimo su atžalomis bendrauti lietuvių ir anglų kalbomis. „Gretos lopšelio auklėtoja bandė mus įtikinti kalbėti su vaikais vokiškai. Pasak jos, susikoncentravus į vieną kalbą, adaptacija darželyje būtų daug lengvesnė, – pasakoja ji. – Tokiems patarimams visada turėjau vieną atsakymą: abu su vyru kalbėsime tik savo kalbomis, o jei vokiečių kalba vaikams nesiseks – ieškosime pagalbos. Bet Gretai jokios pagalbos neprireikė. Ji būdama dvejų jau galėjo kalbėti visomis trimis kalbomis. Įsitikinome, kad elgiamės tinkamai.“

Sūnui buvo kitaip. Jam iš tiesų prireikė pagalbos. Keturmečio vokiškasis žodynėlis nebuvo pakankamai platus. Su juo apsilankiusi pas logopedę Ieva išgirdo, kad sprendimas likti prie gimtųjų kalbų buvęs tinkamas. Mat specialistui daug lengviau vaikus mokyti kalbos nei taisyti jau įsitvirtinusias tėvų kalbos klaidas.

Lietuvės ir škoto vaikai tarpusavyje bendrauja lietuviškai. Pasak Ievos, nemažai šeimų domisi, kaip jiems pavyksta išlaikyti lietuvių kalbą. „Nežinome atsakymo. Galbūt todėl, kad vos gimus Magnui Gretos paprašėme su mažuoju broliuku kalbėti lietuviškai? – svarsto ji. – Kodėl ne anglų ar vokiečių kalba? Nes abu su vyru esame įsitikinę, kad vokiečių kalba kažkada pradės vyrauti vaikų gyvenime savaime, o anglų kalbos mokoma mokykloje, todėl lietuvių, kaip mažiausiai vartojama, turi būti skatinama.“

Dėl kalbos šeima atskirai leidžia vasaros atostogas. „Aš su vaikais porai savaičių keliauju į Lietuvą, o vyras – į Škotiją. Taip jie gauna intensyvius kalbos kursus, – šypsosi pašnekovė. – Kitas pliusas – mums nereikia sukti galvos, kaip užimti vaikus likusį atostogų laiką. Ir ne tik tai! Dvi ar daugiau savaičių aš taip pat turiu atostogų! Tai laikas tik sau, kurio, gyvenant toli nuo artimųjų ir su nuolat keliaujančiu vyru, man labai trūksta.“

Namai ten, kur šeima

Paklausta, kur jos širdies namai – Lietuvoje ar Vokietijoje, Ieva sako, kad dabar tai – Hamburgas, nes čia – jos šeima. „Hamburgas, kaip sako vietiniai, yra gražiausias pasaulio miestas, – šypsosi ji. – Iš tiesų pamilti jį nebuvo sunku. Galbūt todėl, kad mėgstu vandenį. Čia jo tiek daug, kad prireikė pastatyti daugiau nei pustrečio tūkstančio tiltų! Bet likome čia ne dėl miesto žavesio, o todėl, kad jau buvome jame susikūrę savo gyvenimą. Susituokę pagalvojome, kad Hamburgas tiek pat toli iki Škotijos, kiek ir iki Lietuvos. Taigi apsistojome viduriuke.“

Prakalbus apie vokiečių gyvenimo būdo, mentaliteto bruožus, kuriuos per daugybę metų Ieva spėjo neblogai pažinti, ji teigia labai vertinanti sąžiningumą. „Man labai patinka, kad vokiečiai yra sąžiningi. Ne kartą esame skynęsi gėlių kažkur vidury lauko. Žmonės prisodina gėlių, pastato dėžutę, į kurią reikia įmesti pinigų, ir tiek. Ir niekam net nekyla minties nueiti nesusimokėjus. Bent jau man taip atrodo“, – pateikia pavyzdį. Lietuvei taip pat patinka, kad vokiečiai remia savo šalies gamintojus: net jei vokiška prekė kainuoja brangiau nei įvežtinė, jie pirks būtent ją.

Ieva sako ir pati šį tą perėmusi iš vokiečių: „Man prigijo įprotis planuoti savo laiką. Pavyzdžiui, jau gruodį darbe turime pasakyti, kada kitąmet ketiname atostogauti. Tad norime ar nenorime, susiplanuojame atostogas metams į priekį.“

Lietuvių bendruomenė

Ieva neslepia – pasiilgsta lietuvių kalbos, dainų, šokių. Šį ilgesį malšina tautiečių bendruomenės renginiuose. Iš dažnai organizuojamų švenčių, koncertų, susitikimų visada grįžta pasikrovusi gerų emocijų.

Hamburgo lietuvių bendruomenė yra viena aktyviausių Vokietijoje. Pasak Ievos, tai mato ne tik patys bendruomenės nariai, bet ir žmonės, atvykstantys iš aplinkinių miestų. Tiek prieš dvidešimt metų, tiek dabar tautiečių susitikimai vyksta kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį. „Tas pastovumas rodo, kad žmonėms to reikia. Vis atsiranda savanorių, norinčių imtis šios veiklos. Aišku, publika keičiasi: vieni ateina, kiti išeina, o treti atranda mūsų bendruomenę iš naujo, – pasakoja pašnekovė. – Tam, be abejo, įtakos turi ir organizuojami renginiai. Nors sakoma, kad visiems įtikti negalima, bet mes to ir siekiame – pritraukti įvairią publiką.“

Šiemet Hamburge gyvenantys lietuviai galėjo pasidžiaugti L. Mažylio, R. Valatkos, istoriko N. Černiausko, tautodailininkės J. Imbrasienės, H. Šumilaitės vadovaujamo mėgėjų teatro „Siena“ apsilankymu. O daugiausia tautiečių dėmesio sulaukė A. Mamontovo koncertas – jis pritraukė net svečių iš Danijos ir Olandijos.

Naujas vaidmuo

Daug metų Ieva buvo bendruomenės narė ir daugiausia laikydavosi renginių dalyvių pusėje. Šiemet ėmėsi naujo vaidmens – tapo viena iš trijų šios Hamburgo lietuvius vienijančios organizacijos valdybos narių. Paklausta, kaip viskas atrodo iš kitos – ne dalyvių, o iniciatorių – pusės, moteris turi kuo pasidalinti: „Dabar, pabuvusi abiejose pusėse, galiu pasakyti, kad renginių dalyviai sunkiai įsivaizduoja, kiek darbo vyksta užkulisiuose ir kad visi mes dirbame savanorystės pagrindu. Išties daug savo laisvalaikio mes, valdybos narės, atiduodame vieno ar kito renginio organizavimui. Vienas pavyzdys: ieškant salės Vasario 16-osios šventei daugiau nei savaitę teko naršyti internete ir išsiųsti daugiau nei pusšimtį elektroninių laiškų, kol radau salę, atitinkančią mūsų reikalavimus. Pajuokaujame, jog bendruomenei pasisekė, kad, susilaužiusi koją, turėjau tam laiko. Kitaip būtų tekę arba atsisakyti šventės, arba išsinuomoti gana brangią salę ir išlaidas padalyti dalyviams, o to niekas nenori.“

Hamburgo lietuvių bendruomenė – niekieno neremiama ne pelno siekianti organizacija. Jos valdybai tenka ieškoti, kaip įgyvendinti renginių idėjas prieinamiausia kaina. „Aš pati anksčiau maniau, kad bendruomenėms suteikiama tam tikra parama, – prisipažįsta Ieva. – O iš tiesų kiekvieną eurą turime uždirbti patys. Už kiekvieną renginį turime imti bent simbolinį mokestį, kad padengtume svečio skrydžio ir nakvynės išlaidas. Deja, pastebime, kad į renginius, kurie mokami, žmonių ateina daug mažiau. Sunku pasakyti, ar jie sau negali leisti, ar tiesiog mano, kad mes tuos pinigus susirenkame ir pasidalijame, ar jiems tiesiog neįdomu.“

Pašnekovė atvira: nors bendruomenės veikla nenutrūksta daugybę metų, pritraukti žmones į renginius yra gana sunku, o rasti tų, kurie sutiktų padėti juose, – dar sunkiau. Dažniausiai tiek renginiuose, tiek padėjėjų gretose būna lietuviai, kurie jau dešimtmečius gyvena Vokietijoje. Naujų veidų, deja, matoma mažai. „Su istoriku Norbertu Černiausku, kuris lankėsi pas mus Hamburge, diskutavome: ar įmanoma išlaikyti tradicinę bendruomenę ne bendruomenių amžiuje? Atsakymas buvo – sunkiai. Jaunesnės kartos lietuviai dėl šiuolaikinių technologijų suteikiamų galimybių nesijaučia labai nutolę nuo Lietuvos. Dabar viskas kitaip nei 2000-aisiais, kai į Vokietiją atvykau aš. Tuomet pasikalbėti su namiškiais galėjau vos dvidešimt minučių per savaitę. Svetima aplinka, kalba pastūmėjo mane ir ne vieną tautietį ieškotis bendruomenės“, – savo ir jaunesnės kartos lietuvių motyvaciją įsitraukti į bendruomeninę veiklą lygina Ieva.

Neretai į didesnius bendruomenės renginius, tokius kaip Vasario 16-osios minėjimas, ateina ir užsieniečių, sukūrusių šeimas su lietuviais. Būna, vokiečius čia atveda ir kitos priežastys. Anot Ievos, vienas iš naujausio renginio svečių buvo vokietis, ilgus metus dirbęs Lietuvoje. „Jis važiavo šimtą kilometrų vien tam, kad pasiklausytų mūsų kalbos, kurios jam labai trūksta. Teko užduoti sau klausimą: ar to netrūksta lietuviams, kurie gimė ir užaugo Lietuvoje? Deja, skaičiai rodo, kad turbūt ne. Bet mes nenuleidžiame rankų“, – šypteli pašnekovė.

Ievai noro dalyvauti bendruomeninėje veikloje tikrai netrūksta – dėl lūžusios kojos jau antrą mėnesį namuose leidžianti moteris nusprendė nepraleisti kalėdinio bendruomenės renginio. „Koja sugriovė ne vieną mano prieškalėdinį planą. Teko atsisakyti ne vieno renginio, bet į kalėdinį renginį ir susitikimą su tautodailininke, popieriaus karpytoja Joana Imbrasiene labai norėjau, todėl nudžiugau, kai netoliese gyvenanti draugė paprašė savo vyro nuvežti mus automobiliu. Manau, puikus vakaras padės greičiau gyti ir mano kojai. Gera pabūti tarp žmonių“, – sako pašnekovė.

Minėto renginio metu vietos lietuviai ne tik turėjo progą pasimokyti karpinių meno, bet ir dalyvavo kalėdinėje mugėje, kurioje buvo pardavinėjami Anykščių neįgaliųjų draugijos rankdarbiai. Ieva tikisi, kad bendradarbiavimas su šia draugija taps gražia bendruomenės tradicija.

Hamburgo lietuviai dažniausiai pašnekesių kviečiasi svečius iš Lietuvos, o į didesnes šventes – lietuvių dainų ar šokių kolektyvus iš kitų valstybių.

Nesvetima ir škotų bendruomenė

Lietuvė su šeima noriai dalyvauja ir Hamburge gyvenančių škotų renginiuose. Ši bendruomenė nėra tokia aktyvi kaip lietuvių. Paprastai susirenka paminėti savo šalies nacionalinės dienos ir pagerbti žymaus poeto Burnso atminimo. „Škotiškas poemas ir eilėraščius suprasti man sunku, tačiau visada džiaugiuosi antrąja vakaro dalimi – šokiais. Jų esu išmokusi ne vieną. Yra kur pasipuošti vyro dovanotu škotišku sijonu“, – šypsosi ji.

Virtuali bendruomenė, arba gyvenimo svetur akcentai tinklaraštyje

Savotišką lietuvių telkimo, bendravimo skatinimo funkciją atlieka Ievos prieš porą metų pradėtas rašyti tinklaraštis „Namuose svetur“. Šiame „Facebook’o“ puslapyje ji dalijasi gyvenimo Hamburge istorijomis, įžvalgomis, įtraukia žmones į diskusijas įvairiomis temomis.

Nuo ko viskas prasidėjo? „Turbūt tą vakarą buvau prastos nuotaikos: skaičiau įžymių žmonių „Facebook’o“ puslapius ir susierzinau pamačiusi, kad pora arbūzo riekelių gali susilaukti tiek nykščių. Tik todėl, kad jų pasipjaustė televizijos žvaigždė!? Pagalvojau, kad mes, paprastos moterys, irgi turime ką papasakoti. Sėdau ir pradėjau rašyti“, – atvirauja pašnekovė, kurios įrašus jau seka apie tūkstantį žmonių. 

Ieva pasakoja, kad iš pradžių neturėjo jokio plano, koks turėtų būti jos tinklaraštis. „Žinojau tik tiek, kad mano puslapis turi parodyti visoms moterims, kurios, kaip ir aš, eina į darbą, rūpinasi vaikais ir namais, kaip svarbu yra nepamiršti savęs, kad patys pasirenkame, keliomis spalvomis spalvinsime savo gyvenimą“, – paaiškina. Taip jau nutiko, kad pavadinimas „Namuose svetur“ pritraukė daugiau moterų, gyvenančių užsienyje. Tai iš dalies padiktavo ir temas: kaipgi lietuviams sekasi prisitaikyti prie taisyklių svečiose šalyse, kaip sunku neturėti artimųjų šalia, kaip greitai pavyko išmokti svetimą kalbą ir pan.

Anot Ievos, jos tinklaraščio skaitytojams aktualiausia tema yra kalba ir jos (ne)perdavimas vaikams. Moteris prisipažįsta, kad jai labai sunku suprasti lietuvius tėvus, kurie su vaikais pasirenka kalbėti svetima kalba. Bet ji vadovaujasi viena svarbia taisykle – neprimesti savo nuomonės skaitytojams ir komentatoriams.

Kitas įrašų temas Ievai diktuoja jos kasdienybė. Ji džiaugiasi, kad kasdieniškos temos bendrauti suburia moteris iš viso pasaulio.

Perskaičius bent kelis „Namuose svetur“ įrašus galima susidaryti itin pozityvaus žmogaus įspūdį. Ieva tikina, kad nesistengia kurti kokio nors įvaizdžio – tiesiog yra savimi. „Nesumeluosiu, jei pasakysiu, kad esu lygiai tokia pati tikrovėje, kaip ir socialiniuose tinkluose: viena iš daugelio, gal su kiek didesne pozityvumo doze, kurią esu paveldėjusi iš mamos. Bendrauju su žmonėmis be jokių kaukių. Manau, kad tai ir yra ta paslaptis, kodėl turiu savo sekėjų būrelį“, – atvirauja „Namuose svetur“ autorė, kuri neseniai ėmėsi ir naujo projekto – sukūrė savo tinklalaidę „Su Ieva: apie viską ir apie nieką“.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš asmeninio Ievos archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: