Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Vokietijoje Lietuvą garsinanti pianistė Guoda Gedvilaitė-Göhle mini 30 metų kūrybinį jubiliejų

Vokietijoje Lietuvą garsinanti pianistė Guoda Gedvilaitė-Göhle mini 30 metų kūrybinį jubiliejų

Žymus lietuvių kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra pasakęs: „Muzika – tai Dievo pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausių ir geriausių mūsų sielos stygų, raminti širdžių, suvargusių gyvenimo rūpesčiuose, guiti iš jų melų, nedorybių, pavydo, neapykantos.“ Anksti šio meno galią pajutusi Guoda Gedvilaitė-Göhle be didelių dvejonių pasirinko pianistės kelią ir jau kelis dešimtmečius genialiais klasikinės muzikos garsais dalijasi su muzikos mylėtojais, jaunąja karta. Jos dėka muzika tampa tiltu, stiprinančiu tautų draugystę, buriančiu Vokietijoje gyvenančius tautiečius, o talentingų lietuvių kompozitorių kūryba skamba ir už Lietuvos ribų.

Guoda Gedvilaitė-Göhle. Fotografas Dmitrij Matvejev (iš Vilniaus nacionalinės filharmonijos archyvo)

Paskui muzikos šauksmą

Druskininkuose gimusiai Guodai nuo mažens patiko būti muzikos sūkuriuose. Jos tėvai organizuodavo koncertus, kitus kultūrinius miesto renginius. Ji augo koncertų salių užkulisiuose, klausydamasi tikrų profesionalų atliekamų kūrinių. Gimtajame mieste lankė muzikos mokyklą, o dešimties metų pradėjo lankyti Čiurlionio menų gimnaziją Vilniuje, kur vaikai ir jaunimas jau profesionaliai studijuoja muzikos mokslą. Netruko pajusti ir suprasti, kad tai jos aplinka, o muzika – jos pašaukimas.

Būdama dvidešimties ir studijuodama Lietuvos muzikos akademijoje, prof. Veronikos Vitaitės klasėje, trečiajame kurse, Guoda kartu su kitais studentais pasirodė profesoriaus Lev Natochenny meistriškumo kursuose. Vėliau jo kvietimu atvyko studijuoti fortepijono grojimo meno į Frankfurto prie Maino muzikos akademiją. Tuomet net negalvojo čia likti, tačiau būdama dar magistrantė gavo pasiūlymą dėstytojauti Frankfurto muzikos akademijoje. Taip natūraliai iš studentės tapo dėstytoja. Šiandien šiame Vokietijos mieste skaičiuoja jau 25 metus.

Čia ji sutiko mylimąjį Henriką, čia gimė jųdviejų sūnus Aurelijus. Prieš kelerius metus gavusi Frankfurto miesto mero apdovanojimą už kultūros puoselėjimą šiame mieste G. Gedvilaitė-Göhle nusprendė dar labiau prisidėti prie kultūrinio miesto gyvenimo, derindama tai su Lietuvos vardo garsinimu ir lietuvybės puoselėjimu tarp čia gyvenančių lietuvių ir mišrių šeimų.

Misija – jaunimui perduoti meilę muzikai

Guoda pripažįsta, kad iš koncertų muzikantams Vokietijoje pragyventi sunku, tai liudija ir dabartinė siautėjančio viruso situacija. „Jei nesi garantuotas, kad turėsi darbo keleriems metams į priekį, labai sunku planuoti ir egzistuoti. Tačiau iš muzikinės veiklos, kuri gali būti labai plati, pragyventi galima. Labiausiai tarp mūsų, muzikantų, yra paplitusi pedagoginė veikla, kuri suteikia stabilumo ir malonumo muzikaliai auklėjant augančią jaunąją kartą“, – sako pašnekovė, dėstanti Aukštojoje muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje Frankfurte prie Maino.

Drauge su savo studentais G. Gedvilaitė-Göhle muzikoje stengiasi ieškoti klausimų ir atsakymų į juos. Jaunąją kartą moko darbštumo, disciplinos, siekti savo užsibrėžtų tikslų. „Labiau pažengusius studentus treniruoju fiziškai ir kartu ieškome rakto į grojimą be pastangų, kad skambinimas fortepijonu neatrodytų kaip darbas, priešingai – būtų malonumas. Mūsų – klasikinės muzikos pasiuntinių – tikslas yra dalintis genialiais klasikinės muzikos garsais su šio meno mylėtojais ir jaunąja karta. Svarbiausia mano misija – perduoti jiems susižavėjimą muzika ir meilę jai“, – sako pianistė.

Guoda nepraleidžia progos studentų supažindinti ir su lietuvių kompozitorių muzika – į mokymosi programą įtraukia lietuviškų kūrinių. Šiuo metu – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Balio Dvariono, Stasio Vainiūno klasikinius kūrinius ir Adomo Rekašiaus džiazines kompozicijas.

Guoda Gedvilaitė-Göhle. Fotografas Dmitrij Matvejev (iš Vilniaus nacionalinės filharmonijos archyvo)

Pasitikėjimo tramplinas į pasaulinius konkursus

Guoda yra daugybės tarptautinių pianistų konkursų laureatė. Paklausta, kuris iš jų buvo įsimintiniausias, ji mintimis nusikelia 25 metais atgal: „Antrasis tarptautinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas Vilniuje 1995 metais. Tada buvau kukli ir neišsišokanti dvidešimtmetė mergina, tarptautinės žiuri įvertinta pirmąja premija. Sunkiai galėjau patikėti, jog buvau geriausia iš visų. Tai buvo didelė šventė, dešimties metų, praleistų prie fortepijono, muzikinių ieškojimų ir pastangų įvertinimas. Šis konkursas man atvėrė visus langus ir duris Lietuvoje, jis buvo mano pasitikėjimo tramplinas į kitus pasaulinius konkursus. Nors juose taip pat skyniau laurus, tačiau laimėti konkursą savo namuose ir būti įvertintai savų – ypač malonus įvykis.“

Už tai, ką pasiekė, Guoda yra dėkinga savo tėvams ir mokytojai: „Visus savo prizus ir laurus dalijuosi su savo Tėveliais ir mokytoja prof. V. Vitaite. Jie investavo tiek šilumos, palaikymo, darbo ir laisvalaikio valandų mane augindami. Tokie pasiekimai savomis jėgomis neįmanomi.“

Trisdešimt metų scenoje

G. Gedvilaitė-Göhle ne tik ugdo jaunąją muzikų kartą, bet ir iki šiol aktyviai koncertuoja. Dažniausiai jos koncertų galima pasiklausyti Frankfurte, tačiau visas savo programas ji bent porą kartų per metus atveža savo klausytojams, gerbėjams ir muzikos mylėtojams į Lietuvą. „Yra keli miestai Lietuvoje, kuriuose tradiciškai koncertuoju kasmet. Tai mano gimtasis miestas Druskininkai, mano studijų miestas Vilnius, mano mylimas pajūris Klaipėda, Palanga, Nida, Juodkrantė ir ypatinga muzikos ir poilsio erdvė – Paliesiaus dvaras“, – vardija pašnekovė.

Ji ne tik daug bendrauja su kolegomis muzikais Lietuvoje ir Vokietijoje, stengiasi pažinti gimtojoje šalyje išaugusią naująją muzikantų kartą, bet ir kartu ruošia muzikinius projektus, dalijasi jais su Lietuvos bei Vokietijos publika. Pianistė ypač džiaugiasi, kai pavyksta jungtiniai lietuvių ir vokiečių projektai. Lietuvius G. Gedvilaitė-Göhle kviečia koncertuoti į Vokietiją, vokiečius – į Lietuvą. „Naujausias labai įdomus ir gražus bendras projektas „Vasaros naktis miške“ įvyko rugpjūčio mėnesį Druskininkuose, parke, po atviru dangum su broliais Bazarais iš Kauno. Buvo taip gera kartu su jais muzikuoti ir džiazuoti“, – dar visai šviežiais prisiminimais dalijasi Guoda.

Kas nespėjo susitikti su talentingąja pianiste rugpjūtį, galės tai padaryti jau lapkritį. Šiais metais ji švenčia savo asmeninį ir kūrybinį jubiliejų – trisdešimt metų scenoje. Jubiliejiniuose koncertuose G. Gedvilaitė-Göhle pasirodys kaip solistė, kaip aranžuotoja ir kaip kamerinės muzikos atlikėja kartu su Čiurlionio kvartetu lapkričio 25 dieną Vilniaus nacionalinės filharmonijos didžiojoje salėje. Keliomis dienomis anksčiau – lapkričio 20-ąją – klasikinės muzikos gerbėjams koncertuos Klaipėdos koncertų salėje.

Paklausta, pagal ką atsirenka kūrinius, kuriuos atliks, Guoda sako, kad tai priklauso nuo projektų. „Jei tai „Klaros Šuman salonas“, tai turi skambėti XIX amžiaus muzika. Jei man leidžia rinktis, tai pagal savo audringą charakterį mielai renkuosi Leonardo Bernstaino antrąją simfoniją arba Richardo Štrauso „Burleską“. Pagal charakterį man labiau tinka Bethovenas nei Mocartas, artimesnis Prokofjevas nei Bachas. Tačiau be Bacho studijų nebūtų įmanoma atlikti nei Bethoveno, nei Prokofjevo. Viskas muzikoje labai glaudžiai susiję“, – pasakoja pianistė.

Ypač jai patinka atlikti pažįstamų lietuvių kompozitorių muziką, tai leidžia labiau pajausti kūrinių charakterį. „Labai džiaugiuosi naujausiu klaipėdietės Loretos Narvilaitės specialiai man parašytu kūriniu „Garsas prabyla į tylą“. Kūrinio pradžioje pasigirsta lietuvių liaudies dainos „Kitoj pusėj Nemuno“ motyvas. Pasak kompozitorės, nors užaugau prie Nemuno, dabar jau esu „kitoj pusėj“, – sako pašnekovė.

Guoda stengiasi bent kelias valandas per dieną skirti muzikai. „Ryte išleidžiu sūnų į mokyklą ir sėdu prie instrumento. Tai vienintelis mano laikas iki pietų, kai galiu skirti kelias valandas sau, naujų kūrinių mokymuisi, kūrinio atsiradimo, sąsajų tarp kompozitoriaus, to laikmečio, aplinkinio pasaulio studijavimui“, – sako pašnekovė. Kiekvienas kūrinys, kurį tuo metu groja, tampa jos mėgstamiausias.

Ruošdamasi koncertams Guoda visada gilinasi į atliekamo kūrinio atsiradimo istoriją. Anot jos, muzikantui tai yra privalomas ir savaime suprantamas dalykas. „Žinios apie kūrinio atsiradimo aplinkybes nulemia interpretacijos stilių, atlikimą, tempą, nuotaiką ir t. t. To laikmečio laiškai yra tikras lobis, skaityti susirašinėjimą tarp Klaros, Roberto Šumanų ir Johaneso Bramso yra be galo įdomu. Laiškai eidavo apie dvi savaites į vieną pusę, fortepijonai buvo silpnesni ir turėjo lėtesnę mechaniką, XIX a. buvo visai kitas gyvenimo tempas… Ar tai gali turėti įtakos muzikinio kūrinio atlikimo tempui? Žinoma. Taip besigilindama į Klaros Šuman kūrinius sužinojau apie visą XIX amžių, tos epochos muzikus, dailininkus, literatus, žmonių gyvenimo ir bendravimo būdą… Labai įdomu“, – sako Guoda.

Tris dešimtmečius scena, koncertais, bendravimu su publika besimėgaujanti G. Gedvilaitė-Göhle gerai žino, kokių savybių reikalauja pianisto profesija ir kas svarbu norint sėkmingai žengti karjeros keliu. „Reikia būti ištvermingam, kad išsėdėtum daug valandų prie fortepijono… Reikia būti kantriam, užsispyrusiam, – vardija ji. – Svarbu domėtis, skaityti, mokėti klausytis kitų. Būti apsišvietusiam, mandagiam, nepavydžiam, spontaniškam, įdomiam ir įsimylėjusiam. Be to, turi būti labai sportiškas, tvirtas fiziškai ir stiprus dvasiškai, turi mokėti puikiai organizuoti savo darbo ir laisvalaikio laiką, medituoti, kad galva atsimintų daugybę tekstų ir kad joks patiriamas stresas nedarytų įtakos genialios muzikos kūrinių atlikimui. Turi būti geras vadybininkas, kad galėtum pats organizuotis koncertus ir būtum nepriklausomas nuo nieko. Tada belieka tik išmanyti, kaip veikia instrumento ir grojimo fortepijonu technika, šypsotis ir tada gali eiti į sceną.“

Mišri tapatybė ir neatsakyti klausimai

Guoda su šeima. Fotografė Rolana Kunske

Paklausta apie didžiausią muzikinį iššūkį moteris sako tokio dar laukianti. O gyvenime didžiausias iššūkis – suderinti šeimos ir profesinį gyvenimą tarp dviejų šalių, dviejų skirtingų kalbų, kultūrų ir tradicijų. Nors ji džiaugiasi, kad tiek vyro, tiek sūnaus santykis su Lietuva yra itin glaudus, abu kalba lietuviškai ir labai myli Lietuvą, o jai pačiai gera Vokietijoje, tačiau pripažįsta, kad psichologiškai situacija nėra paprasta. „Vis klausiu, kur mano namai: ar ten, ar čia? Kas yra „ten“, o kas yra „čia“? Ar mano sūnus lietuvis, ar vokietis? Tokių mišrių vaikų šiandien turime labai daug, o turėti identitetą yra itin svarbu. Iš kur aš kilęs, kur mano šaknys, kas mano protėviai, kokiai kultūrai aš atstovauju? Aš labai norėčiau, kad mano atžala žinotų viską apie Lietuvą, jaustųsi ir didžiuotųsi būdamas 50 procentų lietuvis, mokėtų lietuvių kalbą ir ją perduotų savo vaikams. Tai įdiegti mišrios šeimos vaikui yra nelengva, todėl nuo pat gimimo stengiuosi jį auginti ir auklėti lietuviškai, kad pusinis lietuviškas identitetas, nors ir gimusiam Vokietijoje, būtų nesvetimas. Mano vyras labai palaiko šį norą ir viziją, esu jam dėkinga už supratingumą, palaikymą, o tai nėra savaime suprantamas dalykas mišriose šeimose. Gavęs dovanų ne tik lietuvę žmoną, bet dar ir šalį, kalbą, kultūrą, kiekvienas turėtų būti dėkingas…“ – mintimis dalijasi pašnekovė.

Ji džiaugiasi, kad minėtą užduotį palengvina Frankfurte įsikūrusi šeštadieninė vaikų mokyklėlė „Ąžuoliukas“, aplink kurią telkiasi nedidelė lietuvių bendruomenė. „Tai labai jauki ir vienintelė vieta, kur reguliariai kartą per savaitę gali susitikti vaikučiai ir tėveliai. Mano sūnus lanko mokyklėlę nuo pat jos atsiradimo, mums patinka čia siūlomos įdomios veiklos, naudingos pamokos. Esame labai dėkingi „Ąžuoliuko“ vadovei Nijolei Balčiūnienei už atsidavimą ir nepailstamą darbą mokyklėlės veiklai palaikyti“, – sako pašnekovė.

Pati Guoda Frankfurte atlieka kultūros atašė misiją – kviečia lietuvius ir ne tik į įvairius renginius. Deja, aktyvi kultūrinė veikla dėl užklupusio viruso šiuo metu yra pristabdyta, tačiau veikli moteris jau turi daug idėjų būsimiems renginiams. „Kai tik situacija stabilizuosis, nebus karantinų ir privalomų testų, kai tik mūsų socialinė sistema vėl veiks kaip anksčiau, o finansinės pasekmės nebus kaskart rizikos faktorius, tuomet vėl kviesime visus į puikius lietuviškus renginius Frankfurte ir visoje Heseno žemėje“, – žada pašnekovė.

Gyvenimas kosmopolitiniame mieste

Paklausta, kuo ypatingas gyvenimas Frankfurte prie Maino, Guoda pirmiausia jį apibūdina dviem žodžiais: kosmopolitinis ir solidarus. „Šiame mieste mes nejaučiam to gąsdinančio rasizmo ar pavojaus būdami užsieniečiais. Kaip tik tokie ir sudaro daugumą Frankfurto gyventojų, kultūrų gausa ir tautų draugystė vienija mūsų miestą. Daugiau nei pusė jo gyventojų yra užsieniečiai, kurių 30 procentų yra atvykėliai iš kitų šalių, tokie kaip aš, ir 23 procentai Vokietijos pilietybę įgiję, savo gimtąjį į vokišką pasą iškeitę emigrantai, – faktais dalijasi pašnekovė. – Praeitų metų pradžioje buvo užregistruoti 179 tautybių žmonės, gyvenantys Frankfurte. Tai įdomus ir nuostabus fenomenas: beveik viso pasaulio tautos – iš viso pasaulyje jų yra 197 – gyvena draugiškai, kiekviena švenčia savo šventes, gieda nacionalinius himnus ant tiltų, piketuoja dėl žmonių teisių savo tautose, kuriose tai yra draudžiama, ir renkasi į bendrą pasaulio tautų šventę prie Maino kiekvieną rugpjūtį.“

Guoda su šeima. Fotografė Rolana Kunske

Prioritetų kaita

Mėgstama veikla, mylinti šeima, galimybė kurti, burtis ir dalytis… Rodos, ko daugiau reikia laimei. Susimąstydama apie tai Guoda prisipažįsta, kad anksčiau jai svarbiausias dalykas buvo karjera, kuo daugiau dirbti: nuolat mokytis naujus tekstus, rašyti scenarijus, burti žmones, koncertuoti… Tačiau vis dažniau sau primena, kad žmogaus gyvenimas šioje žemėje labai laikinas. Todėl stengiasi daugiau laiko leisti su šeima gamtoje, tyloje. Judėti ir sportuoti, o kartais leisti sau nieko neveikti, tiesiog stebėti, kaip noksta vaisiai ir daržovės sode, mėgautis saulės šiluma, skaityti, svajoti… „Jaučiu, kaip dienos ir naktys trumpėja, o laiko su savo mylimais žmonėmis vis per mažai ir per mažai. Todėl džiaukimės tuo, ką turime čia ir dabar, vertinkim tai, kas čia pat, šalia mūsų“, – ragina pašnekovė.

Inga Nanartonytė

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top