Pradinis / Knygos / „Vongo ežero“ autorė Jana Vagner: „Aš nepranašavau pandemijos!“

„Vongo ežero“ autorė Jana Vagner: „Aš nepranašavau pandemijos!“

Tai, kas vyksta rašytojų galvose, dažnai stebina. Tarsi išties jų ranką kažkas vedžiotų ir dėstytų mintis, kurias mums, paprastiems mirtingiesiems, lemta išgirsti, o suprasti – tik po kurio laiko. Rodos, taip nutiko ir su leidyklos „Alma littera“ šiais metais iš naujo perleistu lietuviškų šaknų turinčios rusų rašytojos Janos Vagner romanu „Vongo ežeras“. Romanas pasakoja apie Rusiją ir visą pasaulį apėmusią gripo pandemiją. Kaip niekada laiku, argi ne?

Rusų rašytoja Jana Vagner gimė 1973 metų spalio 8 dieną Maskvoje. Jos mama – čekė, į Maskvą atvykusi studijuoti rusų kalbos ir literatūros. Rašytoja nešioja mamos pavardę ir prasitaria, kad jos prosenelis iš tėvo pusės buvo lietuvis – Juozapas Ambražiūnas. Štai kodėl jos ryšys su Lietuva – itin asmeninis. „Man svarbu, kad visi trys romanai yra išversti į lietuvių kalbą“, – sako Jana Vagner, šiuo metu rašanti savo ketvirtąją knygą.

Su rašytoja kalbasi jos knygų vertėja Zita Marienė.

Romaną „Vongo ežeras“ parašėte ramesniu laiku, kai apie realią pandemijos grėsmę mes net neįtarėme.  Šiandien jūsų knyga tampa itin aktuali. Kas paskatino imtis būtent tokios temos?

Dabar esu dažnai klausinėjama: „Iš kur žinojote, kaip pavyko taip tiksliai nuspėti?“ Rusijoje net nustojau duoti interviu šia tema. „Vongo ežeras“ – jokiu būdu ne pranašystė ir ne prognozė, o viso labo romanas apie pasaulio pabaigą. Fantastinis romanas, nereikia pamiršti. Panašių istorijų parašyta nemažai, labai mėgstu šį žanrą ir žinau, kad geriausiose tokio pobūdžio knygose katastrofa nėra svarbiausia, ji tėra ryški dekoracija, metafora. Pirmame plane visada atsiduria žmonės, jų baimės, poelgiai ir sprendimai. Man norėjosi parašyti romaną apie mūsų įprasto pasaulio trapumą ir tai, kaip sunku išlikti geru žmogumi, jei aplinkybės nepakeliamos. Dekoraciją galėjau rinktis bet kokią – epidemiją, karą, gamtos kataklizmą, aš pasirinkau epidemiją – atsitiktinai. Žodžiu, virusas mano romane tikrai nėra svarbiausia, nors dabar tai įrodyti ne taip jau paprasta. Šiuo atžvilgiu aš solidarizuojuosi su Stivenu Kingu, kuris už romaną „The Stand“ susilaukė nepalyginti daugiau dėmesio negu aš ir kuris neseniai savo „Twitter“ paskyroje parašė: „NE, aš nieko neišpranašavau, ir ne – šis virusas ne TOKS!“

Pastaraisiais mėnesiais, kai įsijungdavome žinių laidas, rodėsi, tarsi matytume scenas iš „Vongo ežero“. Ar jus tai baugina?

Žinoma, baugina. Nors mano gyvenime beveik niekas nepasikeitė, sėdžiu namie ir rašau. Mes su vyru dar prieš dešimtmetį išsikėlėme į kaimą, turime sodą, už langų miškas, patys kepame duoną, verdame alų ir seniai išmokome apsipirkti kartą per savaitę. Tik dabar į artimiausią parduotuvę reikia ruoštis kaip į atvirą kosmosą – su kauke, respiratoriumi ir pirštinėmis. Bet Maskvoje karantine liko mano mama, ji ilgai nėjo iš namų ir, jaučiu, pradeda depresuoti, kad ir kaip stengiuosi telefonu ją pralinksminti. Mano sūnus tebevaikšto į darbą, ne visų profesijų atstovai gali daryti pauzę. Daugelis draugų išvis neteko darbo, daugelis sunkiai ištveria saviizoliaciją. Žmoniją daugiausia sudaro aktyvūs ekstravertai, ne visi tokie atsiskyrėliai kaip aš. Laimė, nė vienas iš tų, kuriuos myliu, dar nesusirgo ir, gal Dievas duos, nesusirgs. Nerimauju dėl artimųjų, draugų ir labai noriu, kad šis sunkus metas kuo greičiau baigtųsi.

Svarbiausia yra prisiminti, jog tai – ne pasaulio pabaiga. Žmonijos istorijoje pandemijų būta daug, o  ispaniškasis gripas – viso labo prieš šimtą metų. Vėliau gyvenimas tęsėsi ir dabar būtinai tęsis, reikia tik protingai elgtis ir saugoti vieniems kitus.

Užsidarę namuose, žmonės turi galimybę keliauti knygose. Kas jums padeda išlaikyti karantino nepatogumus?

Vargu ar esu originali. Kaip ir visiems, prasiblaškyti padeda paprasti džiaugsmai, pavyzdžiui, gardus valgis ir vynas. Būdami namie visi puolė kurti įmantrius patiekalus, kasdien pietūs kaip šventė. Ir gerai, apie kalorijas pagalvos vėliau. Labai guodžia pokalbiai su mylimais žmonėmis. Svečiuotis vieniems pas kitus negalima, tačiau kitais būdais kalbamės gal net dažniau negu prieš karantiną. Mums labai pasisekė, kad šiandien turime tokias technologijas. Jei taip būtų atsitikę prieš 30 metų, būtume jautęsi daug vienišesni. Be to, yra knygos, muzika ir filmai, o tiems, kuriems labiausiai pasisekė, – mėgstamas darbas, kurį galima dirbti namie. Niekas taip neatitraukia nuo sunkių minčių, kaip darbas, kuris jums įdomus.

Ką manote apie tai, jog šiuolaikinėse knygose aprašyti dalykai anksčiau ar vėliau pildosi? Koks yra santykis tarp literatūros ir tikrovės?

Ne viską, kas aprašyta knygose, reikia suprasti paraidžiui, bet, pažvelgus plačiau, matyti, kad visa, kas aprašyta, kada nors jau buvo ir dar kartosis ne kartą. Literatūros nepriešinu su tikrove, knygos – tai dar vienas gyvenimo tikrovės atspindys, vienas iš daugybės būdų kalbėti apie ją.

Ar rašydama savo galvoje turite konkrečią auditoriją?

Man atrodo, rašytojai gana greitai supranta, jog stengtis įtikti skaitytojui, juolab atspėti, ko jis tikisi iš knygos, ir kaip nors patenkinti tuos lūkesčius – beprasmiškas užsiėmimas. Užtenka sulaukti pirmojo šimto atsiliepimų ir įsitikini, kad neturėjai supratimo, kas skaitys tavo knygą. Jeigu pasiseka ir ji pastebima, ją perskaito tūkstančiai skirtingiausių žmonių, vieni ima jos nekęsti, kitiems ji patinka, treti lieka abejingi, ir tai normalu. Kiekvienas skaitytojas tarsi tampa bendraautoriu: ima iš tavęs tik tai, kas jam prieinama, suprantama ir artima, o kitką atmeta, kai ką prideda ir nuo savęs. Taigi vienintelis sąžiningas būdas – rašyti apie tai, kas tau pačiai svarbu, ir taip, kad nebūtų gėda, gal net viršijant savo galimybes. Dažniausiai jų neužtenka, bet ir tai normalu.

Ar galėtumėte įvardyti savo knygų populiarumo priežastis? Kuo gi žmones taip traukia pandemijos tema?

Norisi tikėtis, kad priežastis nėra žanro populiarumas. Manęs negalima vadinti fantaste, nors parašiau dvi knygas apie pasaulio pabaigą: „Vongo ežerą“ ir „Likę gyvi“. Trečiasis romanas „Viešbutis“ – jau hermetiškas detektyvas, bet juk dėl to netapau detektyvininke. Ketvirtoji knyga bus katastrofų žanro, o penktą kol kas atsargiai planuoju, bet atrodo, jog tai gali būti šeimos drama. Nors… Galiu ir apsigalvoti. Dabar įprasta žanrinę literatūrą laikyti lengva pramoga, bet aš kategoriškai nesutinku, man ji labai patinka, todėl tyčia rašau žanrinius romanus ir stengiuosi tai daryti kuo rimčiau. Ir dar nepamiršti, kad kiekvienoje istorijoje svarbiausia žmonės – ne ryškios dekoracijos, o žmonės. Jie turi būti gyvi, antraip net įdomiausias siužetas nieko nelaimės.

Koks yra jūsų mėgstamiausias „Vongo ežero“ epizodas?

Jau sunku pasakyti, knygą parašiau prieš dešimt metų. Viena vertus, man labai pasisekė, romanui likimas itin palankus. Rusijoje jį perskaitė daugmaž visi šio žanro mėgėjai, sukurtas serialas, romanas išverstas į 12 kalbų, net nupirktas opcionas jį ekranizuoti Amerikoje. „Vongo ežerui“ pirmiausia turiu dėkoti, kad dabar galiu sėdėti kaime ir nesiblaškydama daryti tai, kas patinka. Ir vis dėlto,  tai – debiutinis romanas, turiu jam priekaištų, šiandien rašyčiau kiek kitaip. Kai matau žmogų su „Vongo ežeru“ rankose, knieti pribėgti, ištraukti knygą ir pasakyti: „Palaukite, neskaitykite, greit viską perrašysiu!“ Gaila, bet neįmanoma.

Skaitytojai klausia apie „Vongo ežero“ tęsinį „Likę gyvi“. Ar galėtų būti dar vienas tolesnis tęsinys?

Dar vieno tęsinio tikrai nebus. Dažnai tenka aiškinti, kodėl nerašau trečios dalies. Matote, man pačiai „Vongo ežeras“ ir „Likę gyvi“ ne tik nėra serija – nėra net ir tikra dilogija. Iš tikrųjų tai vienas romanas, viena istorija, skilusi į dvi knygas visai atsitiktinai: tiesiog buvo pirmas kartas, ir aš per anksti padėjau tašką. Taigi jokio „Vongo ežero“ pasaulio nėra, aš tikrai papasakojau viską, ką norėjau.

Ką šiuo metu rašote?

Sugalvojau naują istoriją, vėl baisoką. Joje nebus jokių fantastinių aplinkybių kaip „Vongo ežere“ ir „Likę gyvi“ – tai ne detektyvas kaip „Viešbutis“. Ir vis tiek ketvirtoje knygoje vėl įmečiau paprastus žmones į nepakeliamas sąlygas ir priverčiau ryžtis sunkiems sprendimams; ši tema mane tiesiog keri. Tik dabar veikėjų bus daugiau, o laiko jie turės mažiau, visa istorija sutilps maždaug į vieną parą. Ir viskas linksta link to, kad ir pagal šią knygą bus filmas.  Tačiau apie nebaigtą darbą visada sunku kalbėti, be to, esu prietaringa, todėl daugiau nepasakosiu.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: