Pradinis / Žmonės / Živilė Kasparavičiūtė: „Kiekvienas liksime gyvuoti savo darbuose, todėl juos geriau daryti prasmingus ir iš širdies“

Živilė Kasparavičiūtė: „Kiekvienas liksime gyvuoti savo darbuose, todėl juos geriau daryti prasmingus ir iš širdies“

Kas sieja ekonomikos mokslus ir fotografo darbą? Kas bendra tarp filologijos ir tapybos? Daugybei žmonių panašių klausimų nebekyla, nes jie savo laiką dalija kelioms skirtingoms sritims. Neretai nutinka, kad tik gerokai paėję pasirinktu keliu suprantame, kur iš tiesų norime pasukti.

Iš Alytaus kilusi Živilė Kasparavičiūtė į tapybą pasuko prieš ketverius metus, baigusi lietuvių filologijos studijas ir apsigyvenusi Londone. Jaunajai lietuvei ši veikla kol kas nėra pagrindinė. Tai – kur kas daugiau. „Tai yra mano esybės dalis – nebegaliu savęs įsivaizduoti kitaip. Kartais neturiu galimybės atsiremti į tam tikrus žmones, o štai tapyba visada yra mano ramstis. Kuriant apima jausmas, kad diena gyvenama ne veltui, kad jei manęs šioje Žemėje staiga nebeliktų, vis tiek gyvenčiau savo drobėse. Juk išties kiekvienas žmogus lieka gyvuoti savo darbuose, todėl juos geriau daryti prasmingus ir iš širdies“, – teigia Živilė, lapkričio 3 dieną Vilniuje (verslo centre „3 burės“) atidarysianti antrąją savo darbų parodą. Nemažas susidomėjimas pirmąja jos asmenine paroda Londone paskatino į meno pasaulį neseniai įžengusią merginą pasidalyti savo kūryba ir su meno mėgėjais Lietuvoje.  

Dažnas baigia mokyklą, vėliau – studijas, ima ieškoti darbo ir staiga suvokia – taip ir neatrado savęs, nežino, ką iš tiesų nori daryti. Papasakok, kaip Tau sekėsi ieškoti tikrojo savo kelio.

Žinojimas, kokiu keliu nori eiti, ir tvirtas tikėjimas savo gyvenimo vizija yra milžiniškas pasisekimas. Tačiau bėgant laikui, įgyjant įvairesnės patirties tos vizijos keičiasi ir kartais žmogų gali palikti aklavietėje. Būtent taip man nutiko bebaigiant lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete. Kai bakalauro diplomas buvo beveik ranka pasiekiamas, tada ir prasidėjo tikrosios paieškos, asmeninių ir profesinių tikslų performulavimas. Praleidusi keletą studentiškų, nuotykingų mėnesių Estijoje ir Ispanijoje, supratau, kad Lietuvoje apsistoti dar ne laikas, ir susikrovusi lagaminus atsidūriau Londone – mieste, apie kurį anksčiau nė nesvajojau. Pamaniau sau: tapysiu ir duosiu sau laiko, kad suprasčiau, ką toliau noriu veikti gyvenime, nes tuo metu ateities vaizdas buvo tikrai miglotas.

Vos įsikūrusi Londone, pasidaviau šio metropolio ritmui: dirbau turizmo srityje ir lietuvių žiniasklaidoje, įsitraukiau į visuomeninę veiklą, keliavau, o panorėjusi pabūti tik su savimi čiupdavau teptukus ir tapydavau… Nors šiandien tapyba nėra mano pagrindinė veikla, ji užima ypatingą vietą mano gyvenime: būtent ji padeda išlaikyti vidinę pusiausvyrą, neprarasti tikėjimo gyvenimu, į kurį žmonės ateina ir iš kurio išeina, kuriame keičiasi vietos ir veikla.

Šiemet ruošiesi surengti antrąją asmeninę paveikslų parodą. Turint omeny, kad rimčiau kurti pradėjai vos prieš ketverius metus, rodos, sparčiai skiniesi kelią į meno pasaulį. Kaip apskritai gimė idėja (ar galbūt drąsa) parodyti savo darbus visuomenei?

Viešinti savo kūrinius panorau tikrai ne iš karto. Tapydavau sau, kol kaimynai pradėjo mano darbus rodyti svečiams, kol draugai ėmė klausinėti, kada pagaliau galės apsilankyti mano parodoje. Aplinkinių susidomėjimas mano kūryba privertė mane į ją pažvelgti iš kitokios perspektyvos.

Man glosto širdį, kai pastebiu, jog vienas ar kitas mano darbas įkvepia aplinkinius ar bent priverčia akimirkai stabtelėti, įsižiūrėti. Tik pagalvokite, jie savo brangias, lėkte lekiančias akimirkas skiria mano drobėms… Argi tai – ne paskatinimas kurti ir dalytis?

Kokių įspūdžių paliko pirmoji paroda, kuri buvo surengta Lietuvos Respublikos ambasadoje Londone?

Įspūdžiai iš parodos atidarymo liko patys geriausi! Labai džiaugiausi parodos atidarymo vakarą sulaukusi tiek daug norinčių mano kūrybą išvysti žmonių, išgirdau daug malonių atsiliepimų, įdomių interpretacijų. Kai kurie darbai po parodos iškeliavo į naujus namus.

Tavo antroji paroda vyks Vilniuje. Kokia bus jos tema?

Meno galerijos „Meno alėja“ organizuojama paroda bus atidaryta neįprastoje vietoje – verslo centro „3 burės“ Didžiojoje burėje. Ją bus galima apžiūrėti lapkričio 3 – gruodžio 1 dienomis. Tai bus mano pirmosios parodos tęsinys, todėl ir tema lieka ta pati – „Žmonės kaip mes“. Eksponuojamose drobėse lankytojai ir vėl išvys spalvingas žmogiškų emocijų gamas, galės pažvelgti ir į harmoningai gyvenantį, ir į vis dar klajojantį ar likimo nublokštą žmogų, kartais liekantį tik su savimi, kartais būnantį tarp žmonių, o kartais ir su žmonėmis.

Kas Tau yra tapymas?

Tai yra mano esybės dalis – nebegaliu savęs įsivaizduoti kitaip. Kartais neturiu galimybės atsiremti į tam tikrus žmones, o štai tapyba visada yra mano ramstis. Kuriant apima jausmas, kad diena gyvenama ne veltui, kad jei manęs šioje Žemėje staiga nebeliktų, vis tiek gyvenčiau savo drobėse. Juk išties kiekvienas žmogus lieka gyvuoti savo darbuose, todėl juos geriau daryti prasmingus ir iš širdies. Ilgai maniau, kad mano darbai turi reikšmę tik man pačiai, bet meno mėgėjai vis dažniau maloniai nustebina juose rasdami ką nors artimo sau.

Galbūt dabar pagalvoji, kad verčiau būtum pasirinkusi meno studijas?

Tikrai nesigailiu dėl savo sprendimų, o studijuoti menus niekada nėra vėlu.

Kaip gimsta Tavo paveikslų idėjos?

Idėjos gimsta įvairiai: kartais gerokai anksčiau prieš paimant į rankas teptukus, o kartais pradedu lieti dažus dar nežinodama, kuo visa tai pasibaigs. Mėgstu improvizuoti, pasiduoti akimirkos nuotaikai. Tematiką padiktuoja pats gyvenimas – ir asmeninis, ir visuomeninis, ir fikcinis.

Kaip atrodo Tavo kūrybos procesas?

Kai noriu kurti, renkuosi vienatvę, nemėgstu pašalinių akių. Kūrybos procesas yra labai asmeninis laikas, kai pamirštu viską aplinkui ir pasineriu į savo vidinį pasaulį. Esant įkvėpimui, darbą galiu pabaigti tą pačią dieną. Tačiau kartais rezultatas netenkina ir po kelių prisėdimų, o kartais ir po metų, pažvelgusi į paveikslą, suvokiu, kad man jis nebepatinka, ir imuosi koreguoti pagal apėmusią nuotaiką. Kol drobės kabo ant mano namų sienų, joms vis gresia pokyčiai, t. y. švieži dažų sluoksniai. Todėl kartais vaizdas, kurį mato priešais paveikslą stovintis žmogus, yra transformuotas, turi tam tikrą priešistorę.

Kas Tau yra svarbiausia tapant? Galbūt perteikti emocijas?

Svarbiausia nenusistatyti ribų ir nebijoti klysti, nesusikurti galvoje tobulybės vaizdinio ir leisti idėjoms lietis laisvai. Jei tai būtų galima palyginti su kalba, mano tapybos procesas prilygtų kalbėjimui, kas ant liežuvio galo. Mano darbuose – visos žmogiškos emocijos: nuo pozityvumo iki liūdesio. Esu stebėtoja ir analizuotoja. Ir savo vidinio pasaulio, ir aplinkos. Atrodo, nereikšmingos detalės gali įžiebti idėją mano galvoje, kuri tuoj pat atsidurs ant drobės ir privers aplinkinius ieškoti sąsajų su mano asmeniniu gyvenimu. Šiuo aspektu tapyba man yra žaidimas. Dažnai žmonės neįspėja, o kartais ir pričiumpa atviraujant. Kad ir kaip būtų, kur kas labiau džiaugiuosi, kai žmogus, vertindamas mano kūrinius, žvelgia per savo patirties prizmę.

Kokie meno gerbėjų žodžiai itin įstrigo į atmintį?

Esu išgirdusi, jog vienam žmogui, pirmąkart išvydus mano pernai tapytą „Mergaitę su degtukais“, širdis pradėjo virpėti. Manau, to siekia kiekvienas menininkas – pasiekti meno mėgėjų širdis.

Ar pastebi tarp menininkų (tiek profesionalų, tiek savamokslių) konkurenciją?

Konkurencija, be abejo, egzistuoja, na bent jau meno konkursuose. Tačiau, būdama naujokė meno pasaulyje, visur kitur aš jos nejaučiu. Gal dėl to, kad nesistengiu įžvelgti. Manau, menininkai turi draugauti ir bendradarbiauti – šitaip galima nuveikti kur kas daugiau. Kuo labiau menininko kūriniuose išryškėja jo individualybė, kuo nuoširdžiau kuriama, tuo mažiau aktuali yra konkurencijos sąvoka. Juk nepradėsi dirbtinai varžytis dėl meno mėgėjų palankumo! Vis dėlto konkurenciją gali paskatinti visuomenė, sugretindama menininkus, juos lygindama, nagrinėdama jų kūrybą iš tematinės, stilistinės ir kt. perspektyvų.

Kokie didžiausi Tavo pomėgiai, be tapybos?

Mėgstu keliauti ir klaidžioti. Kelionės į užsienį ar bent kitą miestą, nepažintą gamtos kampelį įkvepia kurti. Vaikštinėjimas žinomomis ir dar neatrastomis Londono gatvėmis bei parkais padeda atsikratyti nereikalingų minčių, pozityviai nuteikia. Kai norisi pajudinti klubus, čiumpu šokių batelius ir lekiu į salsos barą.

Iš meno pasaulio grįžkime prie gyvenimo Londone temos. Kas lėmė sprendimą išvykti iš Lietuvos ir apsigyventi šiame mieste?

Sprendimas išvažiuoti buvo gana spontaniškas, nes emigrante savęs mintyse niekada nepiešiau. Išvykau dar studijuodama universitete, kai po Estijoje ir Ispanijoje praleistų studijų ir praktikos mėnesių Kauno gyvenimas pasirodė per ramus. Panorau išeiti iš savo komforto zonos, patirti nuotykių, pažinti naujas kultūras. Juk žinojau, kad galiu bet kada grįžti… Vis dėlto principai susikrauti lagaminų ir grįžti neleido, nors pradžia nebuvo lengva. Man atrodė, jog turiu prisijaukinti Londoną, kad į Lietuvą parsivežčiau pozityvios patirties, grįžčiau laiminga. Taip ir nutiko pernai rugsėjį: parsikrausčiau į Lietuvą su visomis savo drobėmis, nes degiau noru įsikurti Vilniuje. Deja, deja! Pritrūko Londono šurmulio, dinamikos, suabejojau savo pasirinkimu grįžti, todėl vasarį vėl atsidūriau Londone. Išties kažkada norėčiau gyventi tarp Londono ir Lietuvos, mat negaliu ilgai išbūti nei be vieno, nei be kito.

Nors ir margas, daugialypis, Londonas man suteikia saugumo jausmą ir kartu galimybę patirti vis naujų nuotykių. Vertinu kultūrų įvairovę, skirtingų tautų draugystę. Tai – vienas iš būdų pažinti pasaulį ir įvertinti savo ir savo tautos vietą jame.

Ar dažnai tenka pristatyti savo šalį nieko apie ją nežinantiems kitataučiams? 

Retai kas beklausia, kur ta Lietuva ir koks gyvenimas joje. Dažniau nutinka taip, kad pradeda vardyti draugus ir kolegas iš mano gimtosios šalies, vis dažniau išgiria Vilniaus senamiestį.

Ar Lietuva vis dar yra Tavo planuose? Kas paskatintų vėl grįžti?

Kadangi pernai jau pabandžiau apsigyventi Lietuvoje, greitu metu to tikrai neplanuoju. Vėl grįžti paskatintų įsitikinimas, jog nuolat gyvendama savo šalyje galiu save realizuoti geriau nei kur kitur. Jokiu būdu nesakau, kad tai nėra įmanoma ir dabar. Kaip sakoma, kas ieško, tas randa. Tačiau dabar yra tas laikas, kai geriau jaučiuosi Londone.

Ar kaip nors keitėsi Tavo santykis su Lietuva per tuos gyvenimo svetur metus?

Ryšių su Lietuva niekada nebuvau nutraukusi. Nuo pirmųjų gyvenimo Londone dienų panirau į šio metropolio džiaugsmus ir vargus, bet neatsiribojau nuo Lietuvos. Baigusi studijas pradėjau dirbti lietuviškoje žiniasklaidoje, kurį laiką buvau Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjungos nare.  Tai leido išvysti, kaip lietuviai tvarkosi čia, Londone, bei įvertinti, koks Lietuvos požiūris į išvykusiuosius.

Ką apskritai manai apie emigraciją, pačių mūsų, lietuvių, požiūrį į save ir savo šalį?

Gyvendama Londone lankiausi ne viename šia tema organizuotame renginyje, išgirdau įvairių žmonių nuomonę ir istorijų. Man liūdna žiūrėti į ekonominius emigrantus, kurie, nematydami kitos išeities, nebetikėdami Lietuvos valdžia, dažnai pamynę savo orumą, traukte traukia į svečias šalis, nors jose ir nepritampa, tiesiog egzistuoja. Daugelis tokių žmonių tik ir tesvajoja, kada galės vėl įsikurti Lietuvoje, nebijodami, jog valdžia jiems paskutines kelnes numaus. Gaila, kad tokiems žmonėms trūksta sąmoningumo dalyvauti politiniame šalies gyvenime, jie nesijaučia galį  ką nors pakeisti.

Visai kas kita yra naujos patirties ieškotojai, paliekantys Lietuvą ne dėl prasto gyvenimo, o dėl noro įgyti naujos patirties įvairiose srityse, siekti aukštojo mokslo, patirti nuotykių ar iš naujo ieškoti gyvenimo prasmės. Tokiu atveju esu už emigraciją ir sugrįžimą. Žinoma, ne visi po pasaulį išsibarstę lietuviai svajoja vėl apsistoti gimtinėje, bet nemanau, kad dėl to juos reikia kaltinti išdavyste, kaip kad mėgsta daryti šiandieninė žiniasklaida. Keistas fenomenas: beveik kiekvieną Lietuvos šeimą yra palietusi emigracija, tačiau skaitant tradicinę ir socialinę žiniasklaidą susidaro įspūdis, kad Lietuvoje likę lietuviai ir emigravę tautiečiai yra skirtingose barikados pusėse lyg visiškai svetimi žmonės. Menka iš to nauda! Turėtų būti atvirkščiai – visada verta ieškoti bendros kalbos ir, kaip gerb. A. Kaušpėdas kažkada yra pasakęs, statyti tiltus tarp pasaulio lietuvių ir Lietuvos. Manau, šiuo metu svarbiau ir realiau yra skatinti svetur gyvenančius lietuvius dalyvauti Lietuvos kultūriniame, politiniame ir ekonominiame gyvenime, susikurti kuo tvirtesnius ryšius su gimtąja šalimi, kad galbūt kažkada būtų padarytas sprendimas grįžti gyventi parsivežant platesnę pasaulėžiūrą ir ryžtą kurti gražesnį, prasmingesnį gyvenimą Lietuvoje.

Dėkoju už pokalbį.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš asmeninio Živilės Kasparavičiūtės archyvo

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top