Lietuvoje galime pamatyti nemažai išlikusių technikos paminklų: tiltų, geležinkelių, gamybos pastatų, gynybinių objektų, aerodromų. Leidykla „Terra Publica“, visai neseniai išleidusi žinyną „Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai“, kviečia susipažinti su maža dalimi to, ką išsaugojome iki šių dienų.
Žaliakalnio funikulierius
Funikulierius – tai patogi, statiems šlaitams skirta bėginė transporto priemonė. Dažniausiai pasitaikančios kelios funikulierių konstrukcijos: vieni bėgiai dviem vagonams su prasilenkimu trasos viduryje ir dvi paralelinės linijos. Abu Kauno funikulieriai priklauso klasikiniam keltuvų tipui: du vienu lynu kontrasvorio principu sujungti vagonai valdomi iš viršutinės stotelės.
Pagrindinė priežastis, kodėl keltuvai atsirado Kaune, – atsikūrus Nepriklausomai Lietuvai Kaunas iš Rusijos imperijos periferinio miesto tapo laikinąja Lietuvos sostine. Tai lėmė staigų miesto vystymąsi, didelį gyventojų prieaugį. Įrengus Kauno funikulierius, jų paslaugų populiarumas buvo didelis: miestiečių pamėgtos transporto priemonės keldavo vidutiniškai po 1–2 mln. keleivių kasmet. Didžiausias skaičius buvo pasiektas 1950–1970 m. – tuo laiku kasmet buvo perkeliama apie 5 mln. keleivių.
Pirmasis funikulierius Kaune atsirado Žaliakalnyje. Iš pradžių transporto priemonės vagonas turėjo atvirą konduktoriui skirtą apatinę vagono dalį ir trejas duris kiekvienoje vagono pusėje. Nesitikint didelio dėmesio, antrojo vagono važiuoklė buvo naudojama kaip balastinių akmenų prikrautas kontrasvoris.
1931 m. rugpjūčio 6 d. funikulierius buvo oficialiai atidarytas. Paslauga suaugusiajam kainavo 10 ct keltis ir 5 ct leistis. Jau tą patį rudenį buvo nutarta kontrasvorį vagoną perdaryti į keleivinį; jis pradėtas naudoti 1932 m. sausį.
2003 m. pavasarį merdintį statinį nusipirko UAB „Kauno liftai“. Bendradarbiaujant su Leipcigo firma „Liudwig“ ir talkinant visam bendrovės darbuotojų kolektyvui, atnaujinta techninė funikulieriaus įranga. 2003 m. lapkričio 3 d. funikulierius vėl pradėjo veikti. Atkurtas originalus jo vaizdas.
Žaliakalnio funikulieriaus stotis yra Aušros g. 6, Kaune. Veikiančiu funikulieriumi pakylama iš V. Putvinskio gatvės į Aušros gatvę prie Kristaus Prisikėlimo bažnyčios.
Aleksoto funikulierius
Nuo pat Žaliakalnio funikulieriaus pastatymo Kauno mieste buvo planuojami statyti ir projektuojami dar trys funikulieriai į Žaliąjį kalną: iš Savanorių prospekto (ties Ožeškienės g. laiptais) į A. Mackevičiaus gatvę, iš Lydos gatvės ties biblioteka į Radastų gatvę ir iš K. Būgos gatvės į J. Tumo-Vaižganto gatvę. Tačiau skatinant Linksmadvario (Aleksoto) plėtrą buvo pasirinkta keltuvo kairiajame Nemuno krante statyba.
Statybos ir montavimo darbai pradėti 1935 m. liepą, baigti lapkričio pabaigoje, bandymai atlikti gruodžio 2–3 dienomis. Keltuvas oficialiai atidarytas 1935 m. gruodžio 6 d.
Per visą eksploatacijos laikotarpį Aleksoto keltuvo pastatai ir vagonai iš esmės nesikeitė. Tam įtakos turėjo geras projektas ir gana nedidelis keleivių srautas.
Aleksoto funikulieriaus stotis yra Amerikos Lietuvių g. 6, Kaune. Veikiančiu funikulieriumi pakylama iš Veiverių gatvės į Amerikos Lietuvių gatvę. Viršuje įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria Kauno miesto vaizdas.
Žaliasis geležinkelio tiltas per Nemuną Kaune
Pirmieji tiltai Lietuvoje pastatyti XIX a. septintojo dešimtmečio pradžioje, pradėjus tiesti pirmąsias geležinkelio linijas. Tiesiant Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį 1858–1862 m., buvo pastatytas vienas didžiausių Lietuvos tiltų – Žaliasis tiltas per Nemuną Kaune (1861 m.). Žaliasis geležinkelio tiltas yra Lentvario–Kauno–Virbalio geležinkelyje (Kaišiadorių–Kybartų geležinkelio ruože, 37,3 km).
1859–1862 m. ties Žemutine Freda pastatytas Vilniaus–Eitkūnų geležinkelio tiltas buvo nudažytas žaliai ir pavadintas Žaliuoju tiltu. Pirmas garvežys tiltu pravažiavo 1862 m. vasario 27 d. Žaliasis tiltas kerta Nemuno upės ašį 68’ 41’ kampu, todėl vietoj 275 m tiltas yra 327 m ilgio.
Po Pirmojo pasaulinio karo atstačius tiltą, tarp bėgių buvo padarytas medinis paklotas, juo eidavo pėstieji ir važiuodavo vežimai. Artėjant traukiniui budėtojas duodavo signalą – eismas buvo sustabdomas tol, kol pravažiuodavo traukinys. Pastačius M. K. Čiurlionio tiltą, pėsčiųjų eismas geležinkelio tiltu buvo uždraustas. Tiltu, kaip ir anksčiau, nutiestos dvi geležinkelio linijos.
Vytauto Didžiojo tiltas Kaune
Nutiestas tiltas per Nemuną jungia Kauno Senamiestį su kita miesto dalimi – Aleksotu. Vienoje tilto pusėje, krantinėje, driekiasi Karaliaus Mindaugo prospektas, kitoje – Veiverių gatvė.
Iki 1914 m. nuolatinio tilto per Nemuną ties Kauno Senamiesčiu nebuvo. Vasarą ties Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia būdavo įtaisomas laikinas plaustinis 245 m ilgio ir 2,3 m pločio tiltas. Pavasarį ir rudenį veikė keltas – dviejų laivų pontonas ant ilgo lyno. Susidarius ižui, būdavo keliamasi irkline valtimi, žiemą – važiuojama ledu.
1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, rusų kariuomenė apie 200 m aukščiau Vytauto Didžiojo bažnyčios pastatė medinį tiltą. Tačiau pasitraukdama iš Kauno, jį sudegino.
1926 m. sugriuvus dviem mediniams tiltams, teko skubiai statyti naują tiltą per Nemuną. Naujas arkinis plieninis tiltas pastatytas iš keturių didelių angų po 52,25 m ir 20 m varstomos dalies viduryje. Bendras jo ilgis – 245,6 m. Varstomoji dalis – su trimis elektromotorais. Potvynio metu ja buvo praleidžiami laivai, vasarą – žemsemės, buvo naudojama ir kaip saugumo priemonė. Tiltas iškilmingai atidarytas Vytauto Didžiojo metais – 1930 m. sausio 11 d. – ir pavadintas Vytauto Didžiojo vardu, pagerbiant šį iškilų Lietuvos valdovą.
Antrojo pasaulinio karo metu tiltas buvo susprogdintas kartu su besitraukiančiais rusų kariškiais. Nors greitai atstatytas, tačiau 1944 m. sugriautas besitraukiančių vokiečių. Tuoj po karo buvo pastatytas laikinas medinis tiltas. Šis 1946 m. potvynio ledonešio buvo nuneštas. 1948 m. atstačius senas atramas, buvo pastatytas naujas sijinis plieninis nekarpytasis tiltas. Jo ilgis – 256,6 m. Tiltas turi penkias angas. Vidurinė pakeliamoji – 29,37 m pločio, pakeliama elektrinėmis gervėmis. Anga perdengta dviem metalinėmis sijomis, tarp kurių yra 13,7 m plotis. Kitos keturios angos – po 52,6 m. Pagrindinės sijos – kniedytos. Važiuojamoji tilto dalis siekia 11,6 m, šaligatviai – po 1,8 m.
Vilniaus pilys
Pilies (Gedimino) kalne Vilniaus Aukštutinė pilis buvo įkurta sunkiai įveikiamoje kalvoje, o Žemutinė pilis stovėjo pelkėtoje Vilnios ir Neries santakoje.
Archeologai nesutaria dėl tikslesnio medinės Vilniaus Aukštutinės pilies pastatymo laikotarpio. Tai galėjo būti XIII a. pabaigoje, maždaug Traidenio valdymo laikais, gal net prieš Gedimino gimimą. Tačiau didysis kunigaikštis Gediminas sustiprino pilį. Iškasus perkasą kalnas iš visų pusių buvo apsuptas vandens – taip atsirado naujoji Vilnios vaga, juosianti kalną iš rytų pusės. Šaltiniuose Vilniaus Aukštutinė pilis pirmą kartą paminėta 1323 m.
XIV a. Žemutinės pilies teritorijoje būta reprezentacinės paskirties mūrinių pastatų, mūrinės gynybinės sienos, bokštų, vartų. Žemutinę pilį juosė ne tik gynybinės sienos, bet ir Neris, Vilnelė, vandens pripildomi gynybiniai grioviai su tiltais. Ant gretimos kalvos, dabar vadinamos Trijų Kryžių kalnu, stovėjo medinė Kreivoji pilis. XIV a. pabaigoje ji sudeginta kryžiuočių.
Medinė Aukštutinė pilis sudegė per 1419 m. gaisrą, todėl tikėtina, kad mūrinė pilis pastatyta XV a. pradžioje. Jai statyti naudoti neskaldyti akmenys ir brauktinės plytos. Naujoji pilis buvo gotikos stiliaus, mūrinė, su trimis bokštais, reprezentaciniais rūmais ir ūkiniais pastatais. Vakarinis iki mūsų laikų išlikęs bokštas buvo keturių aukštų. Apačioje – keturkampis, aukščiau – aštuonkampis.
Po 1831 m. sukilimo Vilniaus pilių teritorijoje nuspręsta įkurti tvirtovę. Vakarinis bokštas buvo rekonstruotas, 1838 m. jame įrengtas optinis telegrafas. Šios rekonstrukcijos gerokai apgadino viduramžių laikų mūrus. 1901–1911 m. čia veikė kavinė.
1948–1950 m. restauruotas Aukštutinės pilies vakarinis bokštas, įrengtas pilies muziejus, po 1995 m. atlikta bokšto rekonstrukcija, sutvirtintas šlaitas, vėliau įrengtas liftas. 2013 m. kalno papėdėje atstatytoje Žemutinės pilies kunigaikščių rezidencijoje atidarytas nacionalinis muziejus – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai.

