Pradinis / Ne didmiesčių gyvenimas / Užpaliečiai savo kraštą pažįsta ne tik per tyrinėjimus, bet ir per žaidimus

Užpaliečiai savo kraštą pažįsta ne tik per tyrinėjimus, bet ir per žaidimus

Artinasi metas, kai atostogaudami stengsimės nuvykti kuo toliau nuo namų. Skubėsime aplankyti nepažintas šalis ir internetinėje erdvėje dalytis nuotraukomis, įspūdžiais iš egzotiškiausių vietovių. Tapsime kitų kraštų žinovais. Pagalvojus nieko blogo daug žinoti apie tolimas šalis, bet kirba mintis, ar nederėtų pirmiau susipažinti su gimtąja šalimi?

Utenos r. Užpalių miestelio gyventojams jau tampa tradicija pasitinkant Sekmines kartu su geografijos mokslo žinovais tyrinėti miestelio kraštovaizdį ir svarbesnius seniūnijos objektus.  Bendradarbiaujant su Lietuvos geografų draugija (LGD), kurios prezidentė užpalietė Genovaitė Kynė, vienas po kito atliekami moksliniai tyrimai, skatinantys domėjimąsi tuo, ką matai, taip sakant, po savo nosimi. Tarkime, užpaliečiui būtų sunku nematyti per miestelį tekančios Šventosios upės, o atlikus tyrimą, deja, buvo patvirtinta prielaida, kad į miestelį įteka švaresnis vanduo, nei išteka. Kitu tyrimu įsitikinta, kad Krokulės šaltinio vanduo išlieka tinkamas vartoti. Be dėmesio neliko ir seniūnijoje esanti Šeimyniškių atodanga su konglomerato uola.

Siekiant išsamiau atlikti geologinio gamtos paveldo objekto tyrimą, įgyvendinant  Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos bei Utenos r. savivaldybės iš dalies finansuojamą projektą „Etninę kultūrą puoselėjančios kultūrinės iniciatyvos Užpalių bendruomenės tradicijose“ suorganizuota papildomos veiklos. Prieš praktinius darbus aiškintasi, kodėl svarbu tirti ir suprasti kraštovaizdį. VU dėstytojai Ričardas Skorupskas ir Laurynas Jukna kartu su Užpalių gimnazijos salėje susirinkusiais užpaliečiais bei Vilniaus Simono Daukanto IA klasės gimnazistais analizavo žmogaus ir gamtos sąveiką. Anot lektorių, naudojantis šiuolaikiniais prietaisais galima pastebėti viską, kas vyksta ant žemės. Tuo įsitikinta praktinio užsiėmimo metu naudojant bepiločius orlaivius, su kurių galimybėmis supažindino aviomodelistai Robertas Kiburtas ir Užpalių klebonas  Jonas Bučelis. Užfiksuoti duomenys plačiau bus analizuojami birželio 3 d. per Sekmines, kurių pramoginei daliai jau aktyviai ruošiamasi kūrybinių dirbtuvių metu gaminantis plaustus.

Sekminių minėjimo renginiai užpaliečiams nėra naujiena, bet Šeštinių tradicijos buvo gerokai primirštos. Kad kalendorinė data įgautų pažintinį atspalvį, suorganizuotas interaktyvus orientacinis žaidimas raiteliams, dviratininkams ir pėstiesiems „Keturios dienos iki Šeštinių“. Žaidimo starto ir finišo vieta – Šeimyniškių atodanga su konglomerato uola. Maršrutai buvo parinkti pagal judėjimo galimybes: atitinkamai iki 15, 12 ir 8 kilometrų. Esame dėkingi visiems Šeimyniškių ir Degėsių kaimų gyventojams, leidusiems 52 žaidimo dalyviams eiti, važiuoti ar joti per privačias valdas. Vienos iš dalyvių aplankytos sodybos šeimininkas Ignas Vaškelis ne tik nurodė tolimesnį kelią, bet ir skirdamas komandai tašką paliko savo autografą, dalijo vandenį. Be stiprios ir vieningos savanorių komandos tokio pobūdžio renginiai tiesiog neįvyktų. Antanas Vaškelis, Eglė Jovaraitė, „Ašvienių fanų“ klubo nariai rūpinosi žirgais ne tik starto vietoje, bet ir žaidimo trasoje. Kavinės „Metų laikai“ pagalba buvo labai aktuali žygio dalyviams finišavus.

Visi įgyvendinome bendrą tikslą – žaidžiant domėtis paveldu ir pažinti gimtąjį kraštą, todėl fiksuojama buvo ne laikas, o pastabumas, smalsumas, fantazija ir originalumas priimant iššūkius. Žaidimo metu atgijo Šeimyniškių piliakalnis su papiliu. Piliakalnio papėdėje visus žaidimo dalyvius pasitiko iš Vilniaus atvykęs Žynys – Gintaras Žalnora – ir priminė Užpalių miesteliui kūrimosi pradžią davusios vietovės faktus ir legendas. Nepatingėję užlipti ant papilio, kuriame šeimininkavo užpalietė pasakotoja Vida Baronienė, minė mįsles, šoko, dainavo ir liaudiškais posakiais šmaikštavo. Nepalyginamai daugiau susikaupimo reikėjo įveikiant Užpalių seniūnijos Kaniūkų kaime gyvenančios ir renginyje savanoriaujančios poetės Reginos Abukauskienės galvosūkius. Remiantis užpaliečio kraštotyrininko tyrinėjimais XIII–XIV a. Kaniūkuose auginami arkliai buvo skirti ant Šeimyniškių piliakalnio pastatytai piliai. Regina žaidimo dalyvius pasitiko vaizdingoje vietovėje, tarp vienas šalia kito stūksančių Lapakalnio ir Barsukalnio piliakalnių.

Kultūrinio gyvenimo tėkmėje šie metai yra paskirti piliakalniams, bet žaidimo metu neliko pamiršti papročiai, būdingi Šeštinių šventei. Žaidimo dalyviai apėjo rugių laukus, aplankė pakelių kryžius papuošdami juos lauko žiedais, trispalvės juostelėmis arba „Artistuko“ kolektyvo vaikų trispalvėmis išpieštais akmenukais.

Buvo užduočių, apie kurias įveikdami maršrutą žaidžiantieji nieko nenumanė. Geranoriškai nusiteikusi Inga Gudelienė visus vaišino arbata ir vandeniu. Po finišo pildant anketos klausimyną ne vienas gailėjosi neparagavęs arbatos, nes reikėjo įvaryti, kokių tai žolelių arbata. Ne ką mažiau nuostabos buvo ir sužinojus, kad maršruto atmintinėje įrašytas linkėjimas būti atidiems įvairaus amžiaus grupėms nebuvo atsitiktinis. Tik pradėję žygį dalyviai praėjo pro žaidžiančius Užpalių kultūros centro „Artistuko“ kolektyvo mažuosius narius. Tereikėjo pašnekinti ar palabinti šiuos vaikus, ir papildomas taškas būtų buvęs garantuotas. Savotišką tolerancijos testą mažai kas išlaikė, bet nedvejodami pasinaudojo galimybe papildyti taškų kraitį smiginio žaidime, kurį koordinavo ne pirmą kartą renginiuose talkinantys Dominykas Šarakauskas ir Gytis Malinauskas. „Artistuko“ duonos krimtusiems paaugliams pirmą kartą talkino Marius Šileikis.

Jaunais žmonėmis papildydami savanorių gretas tampame stipresni puoselėdami vietos savitumą atspindinčias veiklas ir ugdome bendruomeniškumą. Kuo daugiau gimtojo krašto entuziastų įsijungia į veiklas, tuo įdomesni tampame kitiems. Orientaciniame žaidime dalyvavo nemažas būrys vilniečių, kėdainiškiai, rokiškėnai ir, žinoma, Utenos rajono gyventojai, tarp jų ir užpaliečiai.

Užpaliečiams jau tampa garbės reikalu pažintį su pasauliu pradėti nuo savo kiemo, gatvės, miestelio, seniūnijos ribų. Nepažindamas gimtųjų erdvių, negebėdamas jų pristatyti kitiems esi tik statistinis vaikščiotojas po Dievulio paskirtą teritoriją.

Birutė Minutkienė

Nuotraukos iš renginių dalyvių ir savanorių asmeninių archyvų

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top