Pradinis / Ne didmiesčių gyvenimas / Užpaliečių šventėje „Paprasčiausiai pasiilgau arklio…“ dera tradicijos ir naujovės

Užpaliečių šventėje „Paprasčiausiai pasiilgau arklio…“ dera tradicijos ir naujovės

Kiekvienam yra tekę pakeiksnoti gyvenimo rutiną. Norėdami užsimiršti ar pabėgti nuo rutinos žvalgomės naujų įspūdžių. Ieškodami naujovių patenkame į užburtą ratą, nes pasigendame to, kas išbandyta, pažįstama ir artima. Ryškiausiai praeities ir dabarties samplaika juntama etninės kultūros renginiuose. Utenos rajono Užpalių gyventojus kalbėti, mąstyti apie praeitį ir dabartį nuo gegužės mėnesio kvietė „Ašvienių fanų“ jojimo klubo vykdomi projektai, kuriuos rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Utenos rajono savivaldybė bei gausus būrys bičiulių, pritariančių klubo veiklai. Skaičiuojant užpaliečių iniciatyvas ne tik darbais, bet ir pildant prizinį fondą, tektų įvardyti ne mažiau nei aštuoniasdešimt vardų su pavardėmis.

Didžiausias bendruomenės sutelktumas juntamas organizuojant šventę „Paprasčiausiai pasiilgau arklio…“. Prieš daugiau nei 35 metus Užpaliuose buvo pradėtos organizuoti šventės, kuriose daug dėmesio skirta žemdirbio pagalbininkui arkliui. Miestelio istorijos vingiuose ši tradicija buvo nutrūkusi, bet prieš ketverius metus sėkmingai atgaivinta. Šįmet, prisimenant tradiciją ir pagerbiant pirmąją šalies moterį vadeliotoją V. Jovarienę, apvažiuodamas du garbės ratus šventės pradžią akcentavo ilgametis daugelio ristūnų žirgų lenktynių dalyvis užpalietis A. Vaškelis. Dalyvauti šventės lenktynėse buvo užregistruota 30 žirgų.

Šventės idėja – per tradicijas puoselėjančią kultūrinę veiklą stiprinti bendruomeniškumą, o ne siekti aukštų sportinių rezultatų, todėl galvota ir apie žiūrovus. Vadeliotojų rungtyje matėme dvikinkę, raitelių estafetėje nestokota žaismingumo jojant gyvatuku ar aštuoniuke, įveikiant vartus, žaislinį arkliuką metant į balaninę. Beje, šis estafetės inventorius sukėlė žaismingą žiūrovų diskusiją prisimenat krašto savitumą atspindinčias tarmes: balaninė, skalinė, šieninė, krepšys, pintinė – taip tą patį daiktą įvardijo iš skirtingų Lietuvos vietovių atvykę žiūrovai.

Šventei populiarėjant padidėjo ne tik žiūrovų, bet ir rėmėjų būrys. Ištikimiausių, nuo pirmosios šventės „Paprasčiausiai pasiilgau arklio…“ rėmėjais buvusių R. ir A. Šliogerių, D. ir V. Gražių, B. ir R. Sabalių, A. ir R. Milių, R. ir A. Latvėnų, Š. ir N. Šmatavičių gretas papildė V. ir L. Jurkos, V. ir G. Abukauskai, E. Šukytė. Pomidorai, agurkai, žirniai, bulvės, medus išdalyti ne tik žirgų savininkams, bet ir save išbandžiusiems virvės traukimo, akmens metimo rungtyse ir kūrusiems šventinę nuotaiką už hipodromo ribų. Utenos kultūros centro istorinio šokio kolektyvas (vad. D. Šeduikienė) kartu su Utenos krašto žmonių su negalia kapela „Ukvačiai“ (vad. G. Kaušyla) linksmino vaikštinėjančius po individualų V. Jovarienės arklio muziejų, besižvalgančius į J. Levčenkienės, R. Sakalauskienės, R. Baniulio meninius darbus ar besibūriuojančius prie šeimininkių J. Vaškelienės ir R. Žemaitienės.

Kitoje hipodromo pusėje kartu su žiūrovais šurmuliavo Rokiškio r. Kriaunų seniūnijos šeimininkės ir muzikantai. Kiek atokiau nuo žirgų būriavosi Utenos lankininkų klubo nariai, sudarydami sąlygas kiekvienam panorusiam išbandyti judesių tikslumą bei koordinaciją. Džiugių emocijų netrūko ir vaikų žaidimų aikštelėje, kurioje vadovaujami mokytojo S. Šlyžio žaidimus vedė G. Malinauskas ir D. Šarakauskas. Vaikai už pasiekimus kiekvienais metais apdovanojami IĮ „Pauleta“ šeimininkų P. ir V. Tarvydų bei D. Vaškelienės saldžiais prizais. Mažųjų dėmesio sulaukė ir rankų darbo lėlės, kurias žaismingai, lyg spektaklį, pristatė jų autorė V. Janėnaitė.

Siekiant, kad atsiminimo dovanas ar prizus išsivežtų kuo daugiau šventės dalyvių, konkūro rungtis buvo suskirstyta į tris etapus. Daugiausia dalyvių startavo rungtyje UAB „Motorbrike“ įsteigtai konkūro taurei laimėti. Čia kartelės aukštis buvo iki 60 cm. Tokį patį aukštį atskiru konkūru įveikinėjo ir ponių klasės žirgai. „Ašvienių fanų“ klubo taurės konkūro rungties kartelės aukštis siekė 80 cm. Visi pirmųjų vietų nugalėtojai žirgai buvo papuošti vainikais ir apdovanoti Užpalių ūkininkų išaugintomis avižomis, kurių maišus į žirgininkams pageidaujamą vietą nešė Š. Bučinskas. Rozetėmis ir medaliais, menančiais prizines vietas, pasirūpino A. Jancevičiūtė. Originalias konkūro rungčių taures pagamino ir pats įteikė kalvis B. Rūkas. Rankų darbo šienmaišius dovanojo A. Gaidelytė, o S. Kazlausko dar laukia atsakingas darbas pagal paties dovanotus žirgo kaustymo paslaugos kuponus.

Į dovanų krepšius keliavo ir UAB „Ramidonas“, AB „Lytagra“, UAB „Scandagra“, UAB „Giedna“, UAB „Dotnuvos projektai“ prizai ir „Santa Maria“ prieskoniai.

Puoselėjant jau tik vyresniosios kartos menamų švenčių, kurių pagrindinė iniciatorė buvo V. Jovarienė, tradicijas, įgyvendinamos ir naujos idėjos. Šventės metu paminėta ir žirgų terapija. Ši terapija taikoma turintiems įvairių sveikatos problemų – fizinių (judėjimo), emocinių, pažintinės raidos ar bendravimo sunkumų. Užpaliečių šventėje „Paprasčiausiai pasiilgau arklio…“ dalyvavo du žirgų terapija susidomėję raiteliai. Gydomojo jojimo ir psichoterapijos su žirgais specialistė V. Palubeckienė vedė cerebriniu paralyžiumi nuo mažens sergantį raitelį Ernestą. Raitelio drąsa, atkaklumas, džiaugsmas dalyvaujant šventėje ne tik jaudino, bet ir skatino gyvenimišką optimizmą. Ne ką mažiau teigiamų emocijų išspinduliavo ir pradžiamokslį pažinties su žirgu jau praėjusi mažoji raitelė Emilija, kurią vedė A. Jancevičiūtė. Vaikai per bendravimą ir veiklas su žirgais mokosi pažinti pasaulį ir save – teigia vaikų ir paauglių gydytoja psichiatrė, „Ašvienių fanų“ klubo narė V. Palubeckienė.

Įgyvendinant klubo idėjas, svarbi ir savanorių pagalba. Kartu su mokytoja B. Masoniene šventėje kruopščiai dirbo R. Vasliulytė, O. Jasiulionytė, N. Bučiūtė, D. Laurinėnaitė, A. Pivoriūnas. Konkūro rungtyje atsakingai teisėjavo A. Smalstys, o komentavo ir lenktynių istoriją priminė žirgų trenerė D. Mikalopienė. Organizaciniuose darbuose labai svari buvo Š. Šmatavičiūtės, U. Jankauskaitės, G. Tarnauskaitės, Tiškų šeimynos su draugais ir kitų geranoriškai nusiteikusių bičiulių pagalba.

UAB „Vitula“ parūpino medienos medžiagų ruošiant erdves, kuriose saugiai jautėsi raiteliai ir žiūrovai. Neįprastai Jovarų sodybos kiemą panaudojo Rokiškio r. Salų bendruomenės teatralai, vadovaujami režisierės N. Danienės, visus pakvietę į interaktyvų spektaklį „Katės namai“ (pagal. S. Maršaką). Režisierės sumanymu, pasipūtusią katę kartu su kiemsargiu žiūrovai lydėjo į kiekvienus namus.

Pamokančia istorija apie gebėjimą dalytis tuo, ką turi, atsisveikinta iki penktosios „Paprasčiausiai pasiilgau arklio…“ Žolinių šventės. Išdalytos ir paskutinės šventės dovanos: UAB „Lašų duona“ produkcija, N. Kardamavičienės bei I. Gaigalaitės kepiniai bei R. Sakalauskienės sukurtas paveikslas.

Užpalėnų renginiai, kuriuose sau įdomių veiklų randa kiekvienas, nusprendęs pailsėti nuo rutinos, aktyvina bendruomeniškumą ir skatina ieškant naujovių nebijoti būti savimi.

Birutė Minutkienė

Nuotraukos Gabrielės Tarnauskaitės ir Gintaro Žalnoros

 

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top