Šaltasis metų laikas 2025m. tapo ypatingas Vokietijos lietuviams Osnabriuke. Spalio
26 dieną čia įvyko dešimtosios lituanistinės mokyklos atidarymas – reikšmingas ir
džiugus įvykis visai lietuvių bendruomenei ir 26 lituanistinės mokyklos mokiniams.
Gamta tą dieną tarsi pati kvietė švęsti: pasipuošusi karališkais rudens rūbais, ji kūrė
iškilmingą, jaukią ir prasmingą nuotaiką.
Krentantys medžių lapai priminė karališkos
puotos žvakes, lietus žėrėjo lyg sidabrinis vynas, o rudens vaisiai ir daržovės tapo
dosniomis žemės dovanomis ant vaišių stalo. Šioje rudens karalystėje kiekvienas
turėjo savo vietą ir vaidmenį, ypač lietuvių tautoje, kur karaliai gyvena ne tik
pasakose ar istorijos puslapiuose, bet ir kasdienybėje – kalboje, gamtoje, kultūroje
bei maiste.
Neatsitiktinai ir Osnabriuko puotoje karaliavo duona – šventa ir nuo seno gerbiama
lietuvių stalo karalienė. Greta jos – cepelinai, pelnytai vadinami bulvių patiekalų
karaliais, senoviški meduoliniai rankų darbo grybukai. Puotoje minimos vaišės
neapsiribojo vien bendru stalu, bet tapo gyvu pasakojimu apie tautos tapatybę,
šaknis bei tradicijas. Būtent šioje karališkoje aplinkoje įvyko lituanistinės mokyklos
inauguracija. Renginio metu priminta, kad lietuvių kalboje žodžiai karalius ir karalienė
dažnai vartojami norint pabrėžti tai, kas ypatinga ir brangu. Tėvus vadiname savo
širdies karaliais, krepšinį – sporto karaliumi, o gimtąją kalbą – didžiausiu tautos turtu.
Juk tai ne valdžios simboliai, o meilės, pagarbos ir pasididžiavimo ženklai. Mūsų
lietuvių kalba – viena seniausių pasaulyje, išsaugojusi protėvių išmintį, švelnumą ir
unikalumą. Ji išskirtinė savo skambesiu, gramatika ir net raidėmis – juk tik lietuvių
kalboje gyvuoja savita „karalienė“ raidė – ė, sauganti mūsų tapatybę. Karališka
dvasia gyva ir gamtoje: lietuvos ąžuolas – miškų karalius, baravykas – grybų
valdovas, briedis – miško didžiūnas, ramunė – pievų karalienė, o rugiai ir javai –
derliaus karaliai. Lietuvių tautosakoje karaliauja saulė ir mėnulis, bitė vadinama
darbo karaliene, o pasakose gyvena: Eglė – žalčių karalienė, Jūratė – jūrų karalienė.
Visa Lietuva – tarsi gyva karalystė, kur kiekvienas akmuo, medis ar upelis turi savo
istoriją ir prasmę. Lietuvių tikrieji turtai slypi ne rūmuose ar karūnose, bet kalboje,
istorijoje, atmintyje ir širdyse.
Šventės metu vaikai kūrė savo karūnas ir šeimų
herbus, mokėsi didžiuotis savo kilme, kalba ir istorija. Dideliame ekrane buvo
pristatyti Lietuvos valdovai: kunigaiščiai ir kunigaištienės, karalius, o vaikai
simboliškai „karūnavosi“ pagal savo šeimų kilmės regionus. Mokyklėlę užliejo juokas,
šurmulys ir džiaugsmas – tarsi visi būtų tapę vienos didelės karalystės dalimi.
Inauguracija baigėsi lietuvių liaudies šokiais, rateliais, padėkomis ir stipriu lietuvybės
jausmu.
Pirmasis šventinis laikotarpis mokyklėlėje tuo nesibaigė. Gruodžio 6-ąją
Lietuvybės židinys Osnabriuke vėl subūrė bendruomenę – šįkart šventinės eglutės
įžiebimui. Jauki atmosfera, šypsenos ir šilti pokalbiai pasitiko kiekvieną atvykusią
šeimą. Vaikai puošė eglutę – ant eglutės kabino savo rankomis kurtus žaisliukus,
kurie prieš tai buvo įamžinti fotografijoje. Tėvai buvo kviečiami pabūti kartu ir pajusti
artėjančių švenčių dvasią. Austa staltiese nutiestas, 12 patiekalų Kūčių stalas –
simbolizavo ramybę ir šventumą, pranašavo stebuklus. Įžiebiant šventinę eglę, buvo
prisiminta jos legenda, simbolika ir kad senovėje – eglutė buvo puošiama ne
blizgučiais, o prasmingais simboliais – riešutais, obuoliais, šiaudų darbeliais.
Kai pagaliau sužibo eglės šviesos, salę užliejo plojimai ir džiaugsmas. Skambėjo
choro giesmės, gilinomės į Kūčių prasmę, traukėme burtus, kalbėjome apie laukimą
ir tylą prieš džiaugsmą. Netrukus pasirodė ir ilgai lauktas svečias – Kalėda. Jis
atvyko su žaidimais, dovanomis ir sveikinimais šventų Kalėdų proga, vaikai
deklamavo eilėraščius. O Kalėdos arklys Šyvis pasidalino žinia, kad artėjantys metai
bus arklio metai – stiprybės, drąsos ir laisvės metai. Šventės pabaigoje visi dalyvavo
senovinėje apeigoje – bluko vilkime ir deginime, simbolizuojančiame senų metų
paleidimą ir naujos, šviesios pradžios sutikimą. Ugnis tapo apsivalymo ženklu, o
bendras blukio vilkimas – bendruomenes bendryste – stiprybės šaltiniu. Ši šventė
dar kartą parodė, kad lietuvybė gyva ten, kur yra žmonių, norinčių ją puoselėti.
Osnabriuko lietuvių bendruomenė įrodė, kad tradicijos gyvos tada, kai jos kuriamos
kartu.
Su meile, pagarba, atvira širdimi ir visi kartu žengiame į 2026 metus.
Teksto autorė Lietuvybės Židinys Osnabriuke mokytoja: Samanta Matuškaitė
Nuotraukų autorius: Zbigniew Dudko
