Kai kalbame apie akademinius pasiekimus, dažnai įsivaizduojame vieną susikaupusį, kryptingai tikslo siekiantį žmogų. Vis dėlto ne visos sėkmės istorijos gimsta vienumoje – kartais geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai atsiranda bendraminčių, kurie motyvuoja ir padeda išlaikyti kryptį ne skambiomis frazėmis, o kartu kopdami į iššūkius.
Būtent tokią „nerašytą taisyklę“ patvirtina du ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto trečiakursiai – Martynas Radzevičius ir Julius Leonavičius, studijuojantys ekonomiką ir duomenų analitiką. Jie kartu dirbo prie projektų, ruošėsi egzaminams, o dabar abu buvo pripažinti ir vienais geriausių studentų Lietuvoje – tapo Prezidento Algirdo Brazausko stipendijos laureatais.
„Toks įvertinimas stipriai motyvuoja, nebesinori sau nuleisti kartelės. O dar labiau nesinori, kai įkvepia ir žmonės šalia“, – šypsosi Julius.
Visur ėjo kaip komanda
Šių metų birželį įteiktos Prezidento Algirdo Brazausko stipendijos – svarbus pripažinimas studentams, kurie išsiskiria ne tik puikiais akademiniais rezultatais, bet ir lyderyste, aktyvumu, atsidavimu bendruomenei. Tokio įvertinimo sulaukė ir M. Radzevičius bei J. Leonavičius. Kaip sako Martynas, nors paskirta stipendija nebuvo staigmena, nes ji buvo ilgalaikio darbo rezultatas, ji vis vien tapo svarbiu ženklu, patvirtinusiu, kad nuolatinės pastangos yra matomos ir vertinamos.
„Niekas neįvyksta per naktį – rezultatai ateina tada, kai pastangos tampa įpročiu, tad man tai yra įrodymas, kad tai, ką darai kasdien, turi prasmę“, – sako Martynas.
Tiesa, čia jis priduria, kad gerų pažymių niekad nesiekė tik dėl stipendijos ar įvertinimų – toks požiūris į mokslą formavosi dar mokykloje, kur atsakomybės jausmą padėjo ugdyti pedagogais dirbę tėvai. „Niekada nejaučiau spaudimo. Tiesiog visada žinojau, kad jei ėmeisi, tai padaryk viską kaip tik įmanoma geriausiai“, – šypsosi M. Radzevičius.
Prezidentų vardines stipendijas pelnę Martynas ir Julius pažįstami nuo pirmo kurso – juos suvedė bendri projektai, komandiniai darbai ir pasiruošimas egzaminams. Martynas juokiasi, kad iš pradžių Julius pasirodė itin rimtai siekiantis tikslo, bet greitai paaiškėjo, jog už viso to slepiasi daug ironijos ir netikėtų juokelių.
„Tikrai nebuvo taip, kad tik mokėmės ir labai rimtai žiūrėjome į viską. Buvo visko – ir iššūkių, ir nesklandumų, bet sutelki dėmesį į tikslą ir jį pasieki. Šiaip viską per studijų metus darėme kartu – nuo projektų iki pasiruošimo egzaminams. Man atrodo, kad prie sėkmės prisidėjo ir tai, nes labai gerai veikėme kaip komanda“, – mintimis dalijasi Julius.
Sulaukę klausimo, ar du ambicingi ir aukštumų siekiantys vaikinai nejaučia tarpusavio konkurencijos, jie tik šypteli. „Manau, kad būna ir sveikos konkurencijos, bet ji tik motyvuoja. Aišku, visada smagu, kai aplenki draugą, bet dar smagiau, kai žinai, kad abiem pavyko pasiekti daug. Rezultatai tampa bendru džiaugsmu, o ne varžybomis“, – sako Martynas.
„Nors darbo rezultatas dažnai yra vienas iš svarbiausių ar net pats svarbiausias tikslas, taip pat svarbu, kad šio tikslo būtų galima siekti drauge su taip pat motyvuotu kolega, kurio atsidavimas įkvepia, – antrina Julius.
Sėkmė – ne tik asmeninė
Nors iš pirmo žvilgsnio jų sėkmė gali atrodyti kaip stiprios vidinės motyvacijos rezultatas, patys ISM universiteto trečiakursiai pabrėžia – vien to nepakanka. Esminį vaidmenį atlieka ir aplinka: žmonės, bendruomenė, ryšiai, kurie padeda išlaikyti kryptį ir neužstrigti.
„Žinoma, mokytis ir siekti geriausio rezultato tikrai nėra lengva, bet kai matai, kad aplinkiniai stengiasi, kad jie neabejingi, kad jiems rūpi, tai dar labiau įkvepia judėti toliau. Atsiranda pojūtis, kad mokymasis – bendras procesas. Kai pamąsčiau apie tai, ką perėjome, supratau, kad labai daug davė tai, jog su dėstytojais galime kalbėtis paprastai – jie visus tuos metus buvo ne tik tie, kurie dėsto medžiagą, bet ir tie, su kuriais gali pasikalbėti kaip su lygiais. Kai jauti, kad gali užduoti klausimus be baimės, kad diskusijos vertinamos, o ne slopinamos, tuomet mokymasis įgauna visai kitą kokybę. Tokia aplinka padeda išlaikyti smalsumą – motyvacija kyla ne iš būtinybės, o iš noro domėtis“, – savo sėkmės paslaptimis dalijasi J. Leonavičius.
Toks ryšys su dėstytojais, pasak Martyno, jautėsi ne tik paskaitose, bet ir tada, kai reikėjo labai konkretaus palaikymo, pavyzdžiui, teikiant paraišką stipendijai.
„Paprasta, bet svarbi detalė: kai paprašai rekomendacijos ir dėstytojai sureaguoja ne formaliai, o normaliai, žmogiškai, tai tikrai padeda. Tada supranti, kad kažkas iš šalies irgi mato, ką darai, mato, kad stengiesi, ir tave palaiko. Tokie momentai prideda pasitikėjimo – ne tik dėl pačios stipendijos, bet apskritai kasdienybėje“, – pridūrė jis.
Jau turi naujų užmojų
Atrodytų, siekiant aukštumų akademinėje veikloje, laiko kitiems dalykams turėtų nelikti. Vis dėlto tiek Julius, tiek Martynas laužo šią taisyklę. J. Leonavičius dar nuo pirmo kurso derina mokslus su darbu valdymo konsultacijų įmonėje, kur pradėjo dirbti kaip praktikantas, o dabar jau tapo visaverčiu komandos nariu. Darbo patirties studijų metais sukaupė ir M. Radzevičius, kurį laiką dirbęs mokesčių konsultantu.
Tiesa, nors kasdienybėje ir taip įdomių posūkių nestinga, M. Radzevičius ir J. Leonavičius sustoti neketina ir toliau. Rudenį jų laukia dar vienas bendras iššūkis ir šįkart jau nebe Lietuvoje. Jie abu pagal ISM dvigubo diplomo programą išvyksta į užsienį, tad metus praleis BI Norvegijos verslo mokykloje. Martynas sako, kad metai ISM buvo kupini augimo, tad pasitaikius galimybei dar stipriau praplėsti akiratį ją griebė net nedvejodamas.
Julius priduria, kad tokie pokyčiai leidžia augti ne tik kaip studentui, bet ir kaip žmogui. „Kai nuolat judi, esi priverstas iš naujo peržiūrėti, kas tau svarbu, o tai neatsiejama nuo nuolatinio tobulėjimo.“