Maratonas tai – 26.2 mylių arba 42 kilometrų ir 195 metrų distancija, kuri tapo olimpine
sporto šaka jau pirmojoje šių laikų Olimpiadoje Atėnuose 1896 metais. Toks ilgas bėgimas buvo
įtrauktas į atkurtų Žaidynių programą minint legendinį graikų kario bėgimą 490 metais prieš
Naująją Erą iš Maratono į Atėnus, nešant žinią apie pergalę prieš persus. Šiais laikais kiekvienais
metai maždaug 1 milijonas žmonių dalyvauja maratonų bėgimuose. Tik 0.5% planetos Žemės
gyventojų yra įveikę bent vieną maratoną savo gyvenime.
„Štai jau 15 metų, kai lietuviška komanda nuolat dalyvauja viename iš svarbiausių
maratonų pasaulyje Bank of America Chicago Marathon. Beveik tiek pat metų sudaro ir Čikagos
lietuvių bėgimo klubo (ČLBK) istoriją. Pakalbinau ankstesnius laikus prisimenančius klubo
narius, kurių dalis, deja, jau pasklidę po Ameriką, kiti nelabai noriai pasakojo, tačiau sužėręs
prisiminimų nuotrupas, pabandžiau atkurti, kaip visa tai radosi ir kuo tapo.
Mūsų klubas turi daug nuolatinių vietų, kuriose renkamės sekmadieniniams bėgimams. Viena
iš jų, esanti viename iš Čikagos priemiesčių ties Lake Katherine, mums ypatingai svarbi. Ten
visada prisimename mus jau palikusi Arūną Dukauską. Jis su savo draugu Andriumi Jurevičiumi
dažnai dalyvaudavo 5K bėgimuose. Buvo metai, kai Andrius net 87 kartus stojo pakovoti už
medalį, ir nemažai jų yra sukaupęs. Arūnas gi, bėgimo metus pradėdavo ilgesniu nei maratonas
50 km bėgimu, vienas iš pirmųjų kvafifikavo ir dalyvavo Bostono maratone, ir bėgdavo taip, lyg
jam tai buvo kelionė link svajonių išsipildymo. Ties Lake Katherine jau keletą metų šakas
skleidžia, auga ir stiprėja Arūno ąžuoliukas, pasodintas ištvermingiausio Čikagos lietuvių klubo
bėgiko Arūno Dukausko atminimui. Ten mes renkamės, ąžuoliukas girdi mūsų rūpesčius ir
džiaugsmus, ten mes bėgame kartu ir visada su Arūnu. Ko gero medelis, jei prabiltų, daugiau ir
įdomiau papasakotų, kodėl atsirado ir kuo gyvena Čikagos lietuvių bėgimo klubas. Leiskimės į
kelionę iš ČBLK praeities į dabartį.
Daiva Jakštas, kuri man pravėrė vartus į maratonų pasaulį, atsiliepdama į atkaklius prašymus
pasidalinti tikroviškais prisiminimais iš legendinės klubo praeities, atsiuntė laiškelį:
„Na ką, įkalbėjai atsiversti knygą. O buvo taip, mes su Egidijum – bėgikai jaunystėje
Lietuvoje. Atvykę į Čikagą, sutikom Rasos, buvusios bėgikės, šeimą ir nuvažiavome stebėti
Čikagos maratono. Po to Egidijus nusprendė pasiruošti ir prabėgti per 3 val. Tai jam pavyko iš
kokio 5-to karto. Visus tuos metus stebėdavau Čikagos maratono dalyvius ir nutariau pati
prabėgti savo 40-mečio proga. Pradėjau kantriai nuo mažų mylių, vis dalindavausi savo
įspūdžiais su kolegomis iš Atlantic Express. Sulaukiau didžiulio palaikymo ir susidomėjimo.
2011 m. pavasarį su kolegomis surinkom komandą dalyvauti Shamrock Shuffle bėgime: Inga,
Diana, Vytautas, Onutė, Asta, Audrius, Nerijus ir daugiau. Na, o aš ir toliau vis rinkau mylias,
prisijungdavo ir kolegos Palos miško takeliais pabėgioti. Dalindavausi prabėgtų mylių skaičiumi:
pirmos 12, 15, 18, 20. Į Čikagos maratoną 2011 atvyko didžiulė kolegų palaikymo grupė. Na, o
aš jų nenuvyliau — pasiekiau išsvajotą finišą. Po to per pietus Kunigaikščiuose nutarėm pradėti
skelbti Facebook‘e, kurioje vietoje sekmadieniais renkamės. Kitais metais bėgo Diana, Vytautas,
dar kitais — Inga, na ir taip vis daugiau prisijungė“.
,,Atlantic Express“ kompanija tapo vieta, kur jaunimas, ieškantis iššūkių gyvenime, Egidijaus
ir Daivos Jakštas iniciatyvos dėka, susidomėjo maratonu ir jis tapo tikslu daugeliui. Pradžioje
bendradarbiai vyko palaikyti Egidijaus jo siekyje įveikti Čikagos maratoną greičiau nei per 3
valandas. 2011 m. balandį ,,Atlantic Express“ komanda dalyvauja Schamrock Shuffle. Neužilgo
Palos Heights pusės maratoną bėga Vytautas ir Diana Karaliai. Žmonos Daivos jubiliejinio 40-to
gimtadienio proga Egidijus įteikė jai dovanėlę – kvietimą bėgti maratoną. Viską nulėmė
žodžiai„Juk tu gali“, ir tai vyko 2011 metais. Palaikyti Daivos ties 17 mylia atvyko bendradarbių
komanda, ir nuo tada kieviename Čikagos maratone, ties ta legendine, tačiau labai svarbia mylia,
lietuvių, o jie atvyksta iš visos šalies, iš kitų kraštų, ypatingai daug iš Lietuvos, laukia entuziastai
su plakatais, vaišėmis, gėrimais ir galingai skanduodami skatina bėgikus pasiekti finišą, iki kurio
– dar 9 nelengvos mylios.
Vytautas Karalius, vienas iš klubo steigėjų, pirmasis sutiko prisiminti ir papasakoti, kaip
radosi Čikagos lietuvių bėgimo klubas. Jo žodžiais, Egidijus Jakštas, ,,Atlantic Express“
kompanijos bendradarbis, buvo intensyviausiai sportuojantis tuo metu, dar Lietuvoje pasiekęs
aukštų rezultatų lengvosios atletikos varžybose. Daiva Jakštienė savo 40 gimtadienio proga
pasiryžo bėgti maratoną, atsirado palaikančių, ir susidarė komanda. Sėkmingai dalyvavę kitų
metų Čikagos maratone, gavę konsulo Marijaus Gudyno apdovanojimus, susirinko švęsti,
kalbėjo ir sutarė – reikia bėgioti kartu. Tikriausiai niekas negimsta maratonininku, tačiau juo
tampama dėl kažkokių jam svarbių priežasčių. Daivai buvo svarbu reikšmingai paminėti savo
gyvenimo jubiliejų, Egidijus jau buvo pamėgęs bėgimą, Vytautas palyginus neseniai atvykęs į
JAV, matyt, pajuto, jog čia reikia sportuoti. ,,Atlantic Express“ pažadėjo remti darbuotojų
komandos dalyvavimą masiniuose renginiuose. Kaip, beje, ir ,,Kunigaikščių užeiga“. Vytautas
prisiminė: „ Apsiėmiau organizuoti bėgimus, nes bent tiek disciplinos reikia. Sukūriau Facebook
paskyrą, skelbėme, kur kiekvieną sekmadienį renkamės bėgti kartu.“ Taip ir prasidėjo nuolatiniai
bėgiojimai, ruošimasis dalyvauti bėgimo šventėse, varžybose ir būtinai – maratonuose.
Taigi, vėlyvą 2012 metų rudenį gimė Čikagos lietuvių bėgimo klubas ir jo gimtadienis yra
švenčiamas kiekvienais metais. Turime net kone nuolatinę šventės vietą, Eimanto ir Dalios
Dubauskų namus. Kartu tai – lyg bėgimo sezono uždarymas. Bėgti galima ir reikia ištisus metus,
tačiau žiemą gerokai mažiau renginių, kuriuose norisi dalyvauti, todėl sezonas lyg ir baigiasi.
Tačiau kievieną sekmadienį, nesvarbu, koks metų laikas, Čikagos lietuviai, bėgimo entuziastai,
renkasi sutartoje vietoje ir bėga kartu. Nes kaip mes sakome – klubas veža. Bėgimo renginių
šalyje,pasaulyje – begalė. Klubo nariai dažnai ieško, kur yra kokios nors ypatingos , net
egzotiškos sąlygos. Bėgama snieguose, maklinėjant purvynus, bėgama distancijas, kurios
normaliam žmogui sunkia suvokiamos – 100 ir daugiau mylių. Bėgama tris dienas, dvi naktis
339 mylias per visą Iową nuo vakarinio pakraščio iki Missisipės ties Illinojumi.
Metų eigoje yra keletas ypatingų progų, kai klubas organizuoja 5K bėgimus bendruomenės
nariams. Sausio 1oji, Kovo 11-oji, Liepos 6-oji, pasaulinė bėgimo akcija 5 už Lietuvą ir kitos
svarbios arba linksmos progos, tarp kurių – Haunted Oak bėgimas, Rotary ir Čikagos lietuvių
bėgimo klubų labdaringas renginys, išsiskiriantis ypatingai džiaugsminga dvasia. Minėdami
Sausio 13-osios įvykius net tik bėgame, bet šokame į ledinį Mičigano ežero vandenį, simboliškai
patvirtindami, kad jokie išbandymai mums nėra baisūs. Ypatingai paminėti Lietuvos
Nepriklausomybės atkūrimo 35-metį, atlikdami 35 mylių estafetinį bėgimą pro svarbias
lietuviškas vietas Čikagos apylinkėse: nuo Šaulių namų pro Jaunimo centrą, Dariaus ir Girėno
paminklą Marquette Parke, Stelmužės ąžuoliuką ties Balzeko muziejumi, ,,Draugo“ redakciją ,
lietuviškas Tautines kapines iki pat Pasaulio Lietuvių Centro Lemonte. Prasmingu momentu tapo
Tautinės giesmės giedojimas prie V. Kudirkos monumento Tautinėse kapinėse. Bendruomenės
surengtas pasitikimas Lemonte tapo ilgam įsimenamu mūsų veiklos pripažinimu. O Inesos
žodžiai: „Gaila, kad jau baigėsi“ išsakė tą jausmą, kurį išgyveno visi bėgikai. Tada ir kilo mintis,
kad panašų bėgimą reikia padaryti ir švenčiant Baltijos kelią. Rugpjūčio 24 d. klubo bėgikai
kartu Latvijos ir Estijos bendruomenių atstovais bėgo 36 mylias, sujungiančias Dariaus ir Girėno
paminklo vietą, Latvių kultūros centrą ir Estų namus.
Maratonas buvo priežastis sudaryti lietuvišką komandą, kuri išsiskirtų tūkstančių Čikagos
maratono dalyvių gausybėje. Rėmėjų dėka viso pasaulio lietuvių grupė turi išskirtinius
marškinėlius su lietuviška simbolika. O legendinėje 17-toje mylioje mūsų bėgikus sveikina
giminės ir draugai bei rėmėjai. Ten būtina stabtelėti nors sekundėlei – nuotraukai ir padėkai
palaikantiems. Kodėl 17-ta mylia yra tokia svarbi? Tai vieta, momentas, kai dažnam, net ir
patyrusiam bėgikui, gali tekti atsimušti į „sieną“. Tokia žmogiško organizmo ypatybė, kad
įveikus 17-19 mylių toliau bėgti pasidaro arba labai sunku, arba net neįmanoma. Tik nuoseklaus
pasiruošimo dėka galima sėkmingai peržengti „sieną“. Palaikymas 17-toje mylioje, be jokios
abejonės, padeda pamiršti sunkumus ir pasiekti finišą. Perfrazuojant Haruki Murakami, japonų
rašytoją ir bėgiką, ties 17-ta mylia skausmas neišvengiamas, ištverti tai – pasirinkimas.
Klubas skatina kartu dalyvauti įvairiuose bėgimo renginiuose, kurių gausu ir mūsų
apylinkėse, ir visoje šalyje, ir visame pasaulyje. Tapti septynių pagrindinių pasaulio maratonų
(Abbott World Marathon Majors) – Bostono, New York, Čikagos, Londono, Berlyno, Tokyo ir
Sidnėjaus, dalyvių yra daugelio bėgikų svajonė. To siekia ir mūsų klubo nariai, ir seniai jau būtų
tapę, jei ne ta sunkiai įveikiama dalyvių atranka. Dažniausiai patenkama į Majors Maratoną per
loteriją. „Laimingas bilietas“ kainuoja. Į pirmąjį Čikagos maratoną prieš beveik 50 metų
registracijos mokestis buvo $5, 2016 užtekdavo $150, dabar jau reikia beveik $500. O keliaujant
į kitus kraštus – kelionės išlaidos. Ir laiko, ir materialių resursų nemažai pareikalauja rengimasis
dalyvauti. Kelionė link maratono starto linijos gali trukti ir 4 mėnesius, per tą laiką įvairiose
distancijose nubėgant ne mažiau kaip 20 maratonų.
Bėgimas – geras ir prieinamas sportas. Įsitraukiama į bėgimą dėl panašių priežasčių –
sveikiau jaustis, būti gamtoje, rasti bendraminčių. Vėliau pradeda atsirasti kitokie tikslai.
Kas atsitinka, kai pradėjęs bėgioti imi savajoti? „Apie ką kalbu, kai kalbu apie bėgimą“, yra
tokiu pavadinimu Haruki Murakami knyga. To klausiau ir Vytauto Karaliaus, klubo
organizatorius ir pirmojo lyderio, tikėdamasis suprasti, kodėl tai, kas iš šalies atrodo sunku ir
neįdomu, tiesiog vargas, vilioja ir nepaleidžia.
Buvo laikas, kada intensyvios treniruotės nerūpėjo. Atviras pasaulis, noras daugiau
pamatyti, bet svarbiausia priežastis – Diana, atvedė Vytautą į Čikagą 2007 metais. Na, nepatiko
tuo metu krizės apimta šalis, tačiau laikas ėjo ir reikėjo apsispręsti, kur gyventi, ir pasirinko
palikti Europą. Šalia sportiškos sužadėtinės teko ir pačiam rūpintis gera fizine forma, pradėjo
bėgioti. Tai suartino su darbo kolegomis, virto aistringu siekiu tapti maratonininku.
Pradžioje Vytautas bėgo maratonus Čikagoje: 2012, 2016 ir 2017 metais. Išbandžius
maratono džiaugsmus, panoro save patikrinti triatlonu. Nuo 2014 metų Vytautas dalyvavo 10
Čikagos triatlonų. Nors bėgimas iki šiol liko priimtiniausiu sportu, tačiau nuolatos rasdavosi
poreikis daryti dar kažką. Tad sekė įvairios lenktynės dviračiu. Tokios kaip Mičigano valstijoje
Barry – Roubaix, kur dviratininkai varžosi neasfatuotais, su daugybe pakilimų maršrutais,
turėdami įveikti smėlį, purvą, sniegą, tiesiog lenktynės nepravažiuojamais takais, kai dviračio
ratai aplimpa tiek purvu, kad jau nesisuka, ir tenka jį nešti ant pečių mylių mylias. Arba Kanzas
Unbound Gravel dviračių 100 mylių lentynės žvyruotais Kanzas prerijų keliukais, kuriais tenka
įveikti 17 mylių pakilimų. Tokie ištvermės išbandymai rūpėjo Vytautui, ir atėjo laikas patirti
ypatingą – Iron Man triatloną.
Triatlonas – tai trys rungtys: plaukimas, važiavimas dviračiu, bėgimas. Yra keturios
triatlonų kategorijos: sprintas, olimpinis, Iron Man 70.3 ir pilnas Iron Man 140.6, kuriame reikia
nuplaukti 2,5 mylios, nuvažiuoti dviračiu 112 mylių. Ir galų gale įveikti visą maratono distanciją
– 26.2 mylios. 140.6 skaičių ir sudaro šių atstumų suma. Madisono Iron Man 2021 metais
Vytautui tapo labai įsimintinu, nes buvo primas toks savęs išbandymas, ir tikrai nelengvas, nes
vyksta labai kalvotoje vietoje. Sėkmingai nuplaukęs 2.4 mylios, įveikęs 112 mylių dviračiu, į
maratono distanciją išbėgo pajutęs skausmą petyje, kuris tiesiog stabdė, reikalavo dalį distancijos
paėjėti. Nėra neįprasta, kad bėgant tenka daryti pauzę, žingsniuoti, nes kartais raumenys pradeda
rėkti, tačiau šiuo atveju priežastis, matyt, buvo kita. Prieš savo pirmąjį Iron Man Vytautas pateko
į situaciją, kurioje galėjo baigtis visa sportinė karjera. Vyko įprasta greičio dviračiais treniruotė
kartu su Vytautu Laukaičiu, labiausiai patyrusiu ir tituluotu triatlonininku, klubo nariu, deja,
prieš keletą metų išsikėlusiu gyventi į Floridą. Vaikinai skriejo dvirači7 taku labai arti vienas
kito. Taip pasiekiamas didesnis greitis. Staiga ties vienu iš posūkių Vytautas Laukaitis priekinėje
pozicijoje suktelėjo dešinėn, o paskui jį lėkęs Vytautas po šio momento atsibudo skausme ir
nesuprasdamas, kas atsitiko. O tai buvo kaktomuša su kitu dviratininku, kuris neišsitekęs
posūkyje išvažiavo priešais mūsų Vytautus, ir Laukaičiui pavykus išvengti susidūrimo, visas
smūgis teko Karaliui. Toliau –Greitoji pagalba, ligoninė ir gydymasis. Vytautas atsipirko stipriu
sutrenkimu ir skilusiu žandikauliu. Susidūrimo kaltininkui skilo kaukolė. Po keleto mėnesių
Vytautas startavo Madison triatlone, kur, matyt, ir pasireiškė šio įvykio padariniai.
Vytauto žmona Diana nėra linkusi leisti jam labai didžiuotis savo pasiekimais. 2024 m. ji
įspūdingai įveikė 140.6 Iron Man Sakramente. Tad 2026 m. keliaus tenai ir Vytautas – jis tikisi
pasiekti geresnį asmeninį rezultatą. Pasiruošimas – sėkmė varžybose. Dabar kaip niekada
anksčiau atsakingai treniruojasi Sakramento triatlonui. Šešios treniruotės kiekvieną savaitę, dirba
su treneriu, kuris seka visą pasiruošimą, patarinėja, koreguoja eigą.
Tokia Vytauto Karaliaus istorija. Šiuo metu klube – beveik 1000 narių. Kiekvienas turi savo
ypatingas aplinkybes, kodėl bėgioja, dalyvauja renginiuose ar šiaip palaiko klubą. Tik nėra
lengva prakalbinti juos. Susitikus bėgimuose kalbos netyla, kiek visko reikia aptarti, o atskirai
pasakoti apie save nelabai nori. Tačiau vienaip ar kitaip pavyko išgauti dar keletą istorijų.
Antrąja klubo vedle tapo Auša Butkevičiutė. JI sistemingai pradėjo bėgioti 2012 metais,
pastebėjusi beatsirandantį ČLBK. Savo pirmąjį Čikagos maratoną įveikė 2014. Nuo 2015 m
energingai ėmėsi klubo veiklos organizavimo pakeisdama Vytautą, kai šis visiškai pasinėrė į
triatlonus. Tada klube ir susiformavo drausmė, kai į sekmadieninius bėgimus vykdavome kaip į
bažnyčią.
Deja, nors ir buitinė, tačiau sunki kojos trauma man porai metų pristabdė aktyvų
sportavimą. Nesuskaičiuojamos valandos sporto salėje palaikant ir gerinant fizinę formą, vargas
su ilgai gyjančia koja ir tas noras siekti kažko įdomaus pakeitė ir požiūrį į bėgimą. Nedaryti
mažiau ar lengviau, priešingai – siekti to, kas ypač sunkiai padaroma. Dar prieš tą nelemtą
traumą Aušra domėjosi ir dalyvavo taip vadinamuose Ultra bėgimuose, kurie vyksta bekelėmis,
miškų takais, kalnuose. Ilgesni už tradicinę maratono distanciją, paprastai ne trupesni nei 50km
yra Ultra bėgimai. Kažkada tarusi „Prisibėgiojau asfaltu“, Aušra tapo labiausiai patyrusia Ultra
bėgike klube, dalyvavusi Barkley Fall Classic (50 mylių), kuris vykdomas nuo 1986 metų
Tenesio valstijos kalnuose. Jo ypatybė – negailestingos sąlygos. Trasa driekiasi per atšiaurius
Brushy kalnus, kur nėra nutiestų ar išmintų takų, ir kasmet pasižymi naujais netikėtumais –
maršrutas atskleidžiamas tik varžybų išvakarėse. Iki šiol tik 21 bėgikas yra sėkmingai įveikęs
100 mylių trasą per tam skirtą 60 valandų limitą. Ir kol kas – tik viena moteris.
Aušra tik tiek leido sau pasakyti apie Ultra bėgimus, trunkančius 10 ir daugiau
valandų:„Tai bėgimas, kuris tikrai išbando tavo fizinę ir psichologinę ištvermę. Čia niekas nėra
garantuota. Kiekviena minutė, kiekviena sekundė turi reikšmę. Viskas turi veikti, tu pats turi
veikti, jei nori finišuoti”. O pasiekę finišą, išsekę, bet su viltimi ir šypsena sakome vieni kitiems:
„Pasimatysim kitais metais! “
O skaičiai, kurie iliustruoja Auršos, kaip Ultra bėgikės patirtį, tokie: 8 maratonai, 14 Ultra
bėgimų po 50 km, 6 po 50 mylių, 6 po 100 mylių ir vienas 100 km. O kiek mylių nubėgta
ruošiantis tiems startams, neminėsime, nes nesuskaičiuojamos.
Šiuo metu ČLBK veda pirmyn Rita Šuliauskaitė. Kartu ji JAV Lietuvių Bendruomenės
Krašto valdyboje atsakinga už sporto reikalus. Ritos pasiekimams ir užmojams reikėtų atskiro
pasakojimo, tačiau ji suspaudė savo bėgikės karjerą į minimalų pasakojimą, sakydama: ,,Nėra čia
ko girtis.“
„2014 m. rudenį, Ingos pakviesta, prisijungiau prie sekmadieninio bėgimo – tiesiog
prasibėgti su bendraminčiais. Išklausiusi bėgikų įspūdžių iš ką tik įveikto Čikagos maratono,
susižavėjau jų entuziazmu ir atkaklumu. Nedvejodama nusprendžiau dalyvauti loterijoje net
nesusimąstydama, į kokią kelionę bandau laimėti bilietą. 2015 m. įveikiau savo pirmąjį
maratoną, o jau 2016 m. kvalifikavausi į Bostono. 2017 m. jį prabėgau – ir nuo tada prasidėjo
mano „Six Majors“ maratonų medžioklė. Pirmiausia buvo Berlynas, po to – Londonas,
Niujorkas. Dabar laukia Tokijas 2026 m., po to – tas naujausias Sidnėjuje. Meilė bėgimui ir
noras judėti atvedė mane į antrąją šeimą – Čikagos lietuvių bėgimo klubą. Čia vieni kitus
palaikome, dalijamės įspūdžiais ir džiaugiamės pasiekimais. Rinkdama visų dabar jau septynių
Major maratonų žvaigždutes, nuolat dalyvauju kituose – prabėgau Paryžiaus, Milwaukee,
Alaskos maratonus ir du virtualius per pandemiją. Įsitraukiau į sporto reikalus Lietuvių
Bendruomenės valdyboje, nes žinau, kaip svarbu, reikalinga ir gražu sportuoti.“
Netenka abejoti, kad kiekvienas mūsų klubo narys gali būti sektinu sveiko gyvenimo būdo
pavyzdžiu. Tačiau tarp mūsų yra vienas ypatingai kietas vyrukas, kurio požiūris į bėgimą ir
bendraminčius – visiems toks pavyzdys.
Rimvydas Bilevičius atvėrė savo prisiminimų skrynią: „Man bėgimas – ne tik sportas, bet
ir gyvenimo būdas, bendravimas ir laisvalaikis su bendraminčiais. Esu kilęs iš sportiško mažo
Grabupių kaimelio Šilutės rajone. Nuo vaikystės didelės grupės įvairaus amžiaus jaunimo
žaisdavo krepšinį, futbolą, kvadratą, stalo tenisą ir kitas sporto šakas. Buvau labai kuklus kaimo
vaikis, kai pradėjau lankyti Šilutės Martyno Jankaus vidurinę mokyklą. Augant ir bręstant
kuklumas niekur nedingo, todėl sportuodamas bei siekdamas visur būti pats geriausias, pats
greičiausias ir stipriausias įgavau daugiau pasitikėjimo savimi, pagarbą –iš kitų. Taip tarp miesto
draugų bent kiek pridengdavau savo nedrąsą. Jau nuo penktos klasės kūno kultūros mokytojai
pamatė mano greitį bei jėgą ir pradėjo įtraukti į mokyklos komandas sporto renginiuose, kuriuose
būdavo ir bėgimas. Nors ir kvietė įvairūs treneriai, tačiau niekada nelankiau papildomų bėgimo
treniruočių. Suderinti kaimo gyvenimą, mokyklą ir dar sporto treniruotes tuo metu man buvo
neįmanoma. Tačiau tai nesutrukdydavo dalyvauti ir laimėti įvairias prizines vietas bėgimo ir
kitose sporto šakose.
Baigus vidurinę mokyklą sportas ir toliau mane lydėjo. Dalyvaudavau rankų lenkimo
varžybose, kuriose esu laimėjęs daug prizinių vietų, Čikagoje buvau įsitraukęs į lietuvių
krepšinio lygą. Tačiau, norint kažką pasiekti ir būti aukštumoje, tam reikėdavo skirti daug laiko
treniruotėms. Vis labiau augant vaikams ir jiems pradėjus intensyviai sportuoti man reikėjo
rinktis – arba mano sportai, arba laikas vaikams… todėl jausdamas didelį potraukį bėgimui
atsisakiau kitų sporto šakų. 2008 metais savo darbe sutikau iš Jonavos kilusį bėgiką Robertą
Lisauską, kuris buvo bėgęs daugiau kaip 10 įvairių maratonų Europoje. Jo pasakojimai apie
bėgimų patirtį, iššūkius ir nuotykius bėgimo metu mane užkabino. Kai sužinojau, kad jis ruošiasi
bėgti Čikagos maratoną, užsiregistravau ir aš, nes tuo metu registracija trukdavo visą mėnesį ir
nebūdavo jokių loterijų kaip dabar. Kartu su juo treniravomės, bėgiojome, rinkome mylias ir
2009 metais įveikiau pirmąjį savo maratoną. Po to sekė pažintis su daugybe lietuvių bėgikų,
kuriems bėgimas buvo tokia pat aistra, kaip ir man. Iš jų sėmiausi patirties, gaudavau patarimų,
kartu bėgiodavome, ruošdavomės ir leisdavome laiką. Kiek vėliau prie mūsų klubo prisijungus
vis naujiems bėgikams pastebėjau, kad jau ir aš galiu dalintis savo patirtimi ruošiantis ir bėgant
maratonus, nes pats jau esu įveikęs daugiau kaip 15. Nesu aš profesionalus bėgikas, labiau
mėgėjas, tačiau sportuodamas ir bėgiodamas aš pabėgu nuo kasdienybės ir pravėdinu ne tik
plaučius, bet ir galvą. O kai tai darome kartu su bendraminčiais, kai vienas kitą palaikome ne tik
džiaugsme, bet ir skausme, tai ir yra tai, dėl ko verta judėti, o suklupus vėl keltis ir vėl dideliais
žingsniais žingsniuoti į priekį“.
Kodėl 40-mečio proga daugelis sumano daryti kažką ypatingai išsiskiriančio, lyg keičiančio
gyvenimą, nežinau, tačiau būtent apie tai – dar viena istorija. Prieš porą metų savo jubiliejaus
proga Silvija pasiryžo bėgti ne maratoną, t. y. 26.2 mylių distanciją, or gerokai daugiau – 40
mylių. Ilgesnę ar trumpesnę dalį su Silvija bėgo klubas. Palaikymo tokiame iššūkyje reikia.
Silvijos minčių apie bėgimą žiupsnelis:
„Čikagos lietuvių bėgimo klubas: kur kojos bėga, o širdis šoka
Sveiki, aš Silvija Basijokaite,ir bėgioju jau taip seniai, kad kartais atrodo, jog mano
sportbačiai turi daugiau istorijų nei aš pati! Viskas prasidėjo, kai, atvykusi iš Lietuvos į Ameriką,
puoliau ragauti visų tų viliojančių amerikoniškų skanėstų – spurgų, mėsainių, ledų su sirupu…
Na, žinote, kaip būna – akys valgo, o svarstyklės staiga pradeda rodyti 20 kg daugiau! Cha,
neplanuotas siurprizas! Tada susiėmiau, užsirišau sportbačių raištelius ir išėjau tuos kilogramus
„iškraustyti“. Gal jie ir nenorėjo taip greitai palikti manęs, bet per tą „klausyk, turi išeiti“ šokį su
bėgimo takeliais įsimylėjau bėgimą. Ir kur ta meilė dabar? Ji iki šiol neišblėso! Prie Čikagos
lietuvių bėgimo klubo prisijungiau ieškodama bendraminčių – na, norėjau kompanijos, kuri
suprastų, kodėl bėgiojimas per lietų ar sniegą yra smagiau nei gulėjimas ant sofos. Bet radau
daug daugiau – tikrą bėgimo šeimą ir draugus, su kuriais dalinuosi ne tik kilometrais, bet ir
juoku. Gyvenimo vingiai ne visada leidžia prisijungti prie sekmadieninių bėgimų, bet širdyje
visada esu su jais – su tais, kurie užsideda sportinę aprangą ir lekia miško takeliais. O
prisiminimų? Oi, jų tiek, kad medžiai palei takus turbūt galėtų knygą parašyti! Vienas
smagiausių – naktinis Helovino bėgimas per kapines kažkur Peorijos miestelyje. Įsivaizduokite:
visi su kostiumais, kas ragana, kas koks gyvūnas, kas vaiduoklis, o kas tiesiog su šviečiančiomis
kojinėmis, bėgame tamsoje, rūke ir juokiamės, kad gal kokia „draugiška dvasia“ prisijungs prie
mūsų spurto! Arba maratonai ir ultramaratonai – ten ne tik kojos dirba, bet ir liežuviai: kiek temų
aptarta, kiek istorijų papasakota! Mūsų klubas – tai „vienas už visus, visi už vieną“. Gal ne visi
esame greičiausi, gal ne visada aplenkiame vėją, bet svarbiausia – mes MĖGAUJAMĖS
BĖGIMU ir tuo džiaugsmu, kurį jis atneša.“
Klubas tapo ir vieta, kur šeimos sportuoja kartu. Vyrai įtraukia savo žmonas arba bėga su
vaikais, žentais ir marčioms. Tokios yra Bilevičių, Zaukų, Karalių, Dovydaičių, Jurevičių ir kitos
šeimos. Kaip atsitiko, kad bėgimas tapo šeimos tradicija ,prisiminė Aušra Kaubrytė:
„Mūsų šeimoje pirmas pradėjo bėgioti Saulius. Labai gerai prisimenu jo pasiruošimus
pirmiesiems maratonams su mylių bėgimo tvarkaraščiu. Saulius pradėjo įtraukti ir visus mus,
mane ir vaikus, į bėgimus! Šeimos tradicija tapo kasmetinis Shamrock 8k/5 mile bėgimas kovo
mėnesį — jau 5 metus bėga mūsų abu vaikai ir mes!!! Pirmieji kartai gyvenime įstringa ilgam.
Aš labai puikiai prisimenu tą gerą jausmą, kai prabėgau savo pirmą mylią!! Paskui – jau 4
mylios, ir taip po truputį, po truputį įsibėgau! Prabėgus savo pirmąjį Hot Chocolate 9 mylių
bėgimą, Čikagos lietuvių bėgimo klubo nariai laukė finiše ir pasitiko su labai šiltu palaikymu. Po
9 mylių bėgimo atsirado noras išbandyti save pusėje maratono. Įveikus savo pirmąjį
pusmaratonį, ašaros pabiro, o finiše manęs vėl laukė ir apkabino ČLBK nariai! Kai kas kartu su
manimi nubraukė ašaras.Mano bėgimo draugai supranta mano emocijas, mano išgyvenimus, nes
jie kažkada patyrė tą patį. Niekada negalvojau, kad galėčiau išbėgti pusę maratono! Niekada!
Ypatingai, kad pradėjau bėgioti, kai man buvo daugiau nei 40. Bet juk niekada nevėlu, ypatingai,
kai širdyje — noras. ČLBK palaiko vienas kitą besąlygiškai — jeigu reikia daug mylių pagal
programą kam nors sekmadienį prabėgti, visada kažkas kartu palaikys kompaniją. Jie yra mano
dar viena šeima! Mes kartu ne tik bėgiojam, bet ir keliaujam, mėlyniaujam ir atostogaujam.“
Apie tai, kokiu svarbiu tapo Čikagos lietuvių bėgimo klubas Ilonai Dovydaitienei, apie jos
kelią į pasaulį, kur žmonės užmiršta kasdienybę judėdami kartu, – tolesnis pasakojimas. Viskas
Ilonai prasidėjo nuo noro surengti sau gyvenimo šventę.
„Gimtadienis dažnai kviečia į kažką ypatingo, o 40-ojo gimtadienio proga norėjau
nepaprastos dovanos – nubėgti maratoną. Tikslas buvo įrodyti, kad galiu įveikti tikrą iššūkį. Iš
pradžių nežinojau, nuo ko pradėti. Bėgimo pasaulis buvo visiška paslaptis. Ieškojau patyrusių
bėgikų patarimų. Taip atradau Čikagos lietuvių bėgimo klubą. Pirmasis susitikimas buvo
bauginantis. Nerimavau, ar suspėsiu, ar pritapsiu, bet vos tik atvykusi pajutau, jog čia – sielos
draugai. Jie kalbėjo aistringai apie varžybas, treniruotes, mitybą, kilometrus ir kaip išvengti
„sienos “. Kiekvienas žodis buvo naujas, ir viską sugėriau kaip kempinė. Prisimenu pirmąjį
bėgimą su klubu – atbėgau paskutinė, bijodama pasiklysti vasario šaltyje. Noras pasiekti tikslą
stūmė į priekį. Sekmadienis po sekmadienio vis sugrįždavau į bėgimus. Susitikimai su bėgimo
šeima tapo brangia rutina. Grupė dalindavosi treniruočių strategijomis, naujausiais mitybos
patarimais, naujais bėgimo bateliais ir artėjančiais maršrutais. Toliau nuo darbo ar namų
kasdienybės šie sekmadieniai tapo šventais. Kiti galbūt vadino juos bepročiais, kad jie būdavo
lauke 7 valandą ryto, bet jie buvo nuoširdžiai laimingi. Kiekviena finišo linija žadino laukimą
kito sekmadienio bėgimui. Pamėgau kviesti naujus narius, prisimindama savo pradžią – pirmąjį 5
km bėgimą, pirmąjį pusmaratonį ir galiausiai – pirmąjį maratoną. Kai kirtau jo finišo liniją,
džiaugsmo ašaros riedėjo veidu nesulaikomai. Net ir dabar, įveikus daugiau nei dešimt maratonų,
tas pirmasis išlieka ypatingu širdyje. Esu nepaprastai dėkinga, kad atradau šį pomėgį, radau
sielos draugus, sukūrėme bendruomenę ir bėgimo šeimą. Tegul laukia dar daug prisiminimų
bėgant! Bėgimas dabar yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Ačiū, Čikagos lietuvių bėgimo
klube, už jūsų nepajudinamą palaikymą, supratimą ir viską.”
Tokios keleto klubo bendraminčių bėgimo istorijos. O mano pažintis su maratonu buvo
labai netikėta. 2016 metais Daiva Jakštas vėl ruošėsi pažymėti įsimintinai dar vieną savo
gimtadienį, tačiau dėl traumos negalėjo dalyvauti. Tai tapo mano tramplinu į maratonus. Tiesiog
bėgau už ją savo pirmąjį, avantiūristiškai, sunkiai, nes nebuvau pasiruošęs ir jau 63 metų senelis,
galvojantis apie pensiją ir savo 6 anūkus. Įveikiau. Greičiau nei mano 30-metė viršininkė
darbovietėje. Tada ir supratau, ką tai reiškia, kuo tai traukia ir kuo tampa. Ir kai manęs klausia,
kodėl aš bėgu maratoną, geriausia, ką galiu atsakyti: ,,Nes aš galiu!”. Po pimojo sekė kelionė per
maratonų pasaulį, nes užsimaniau nubėgti bent po vieną visose šalyse, po kurias pasklido mano
šeima. Po pirmojo Čikagoje – Vilnius 2018.09.09 , po to – vėl Čikaga , Kyoto, Maskva
2019.09.22, Brightonas ( virtualiai dėl Covid), New York (virtuliai dėl Covid), Honolulu, vėl
Čikaga 2021.10.10, Brighton UK, Berlynas.Taip pat du Ultra bėgimai, iš kurių Kuršių nerijos
Trail 74 km tapo mano ilgiausiu pagal distanciją ir laiką. Ir du triatlonai. Apie kiekvieną bėgimo
epizodą, turint laiko ir sugebėjimus, galima rašyti knygą, tačiau kai bėgant Brighton pamatę
mane vaikaičiai Aleksandras ir Audrey pradėjo bėgti kartu, o jų tėtukas, negalėdamas jų pavyti,
panikavo, nes bijojo, kad pasimes minioje, ar kai ties 17-ta mylia Berlyne man atsigerti ištiesia
vilniškai vaikaičiai Miglė ir Kostas, ar kai Kyoto maratono liniją kerti kartu su sūnumi Miku,
supranti, kad ir jiems, mano šeimai tai reiškia daug. Yra tik vienas geras atsakymas į klausimą,
kodėl bėgi: „Nes aš galiu.“
Ruošė Algimantas Remeika
