Remiantis Sentio universiteto šiemet atlikta apklausa JAV, net 49 procentai amerikiečių, susiduriančių su emociniais sunkumais, jau kreipiasi į dirbtinio intelekto (DI) pokalbių robotus, pavyzdžiui, „ChatGPT“ kaip į savotiškus terapeutus.
Technologijos kaip pagalbininkas, bet ne pakaitalas
Atliktos apklausos JAV skaičiai įspūdingi – emocinės paramos iš DI ieško milijonai žmonių, apie 1,7 mln. pacientų. Dažniausiai DI pasirenkamas nerimui mažinti (73 procentai), ieškant asmeninių patarimų (63 procentai), bandant įveikti depresiją (60 procentų), geriau suprasti savo emocijas (58 procentai) ar mažinti vienišumo jausmą (35 procentai). Ši tendencija kelia klausimą – ar emocinę paramą galintis imituoti algoritmas iš tiesų gali pakeisti žmogų?
Anot nevyriausybinės organizacijos (NVO) „Jaunimo linija“ savanorės, medicinos psichologės Gabrielės Lubauskaitės, šiuolaikinės technologijos iš tiesų gali padėti palaikyti savireguliaciją ir psichologinę higieną. Jos skatina atidumą savo kūnui ir emocijoms, suteikia priminimus ir padeda kurti sveikus įpročius. Tačiau, kaip pabrėžia G. Lubauskaitė, technologijos turi savo ribas – DI gali pasiūlyti patarimą ar duoti kryptį, bet su juo negali sukurti santykio.
„Būtent santykis su kitu žmogumi suteikia saugumo, empatijos, bendrumo jausmą ir būtent tai veda į pokytį. Nors DI įrankiai gali pasiūlyti greitą atsakymą ar logišką paaiškinimą, jie negali atkurti žmogiško emocinio proceso. Kai žmogus nuolat ieško patvirtinimo iš pokalbių roboto, jis rizikuoja prarasti pasitikėjimą savo emociniu suvokimu. Tokia praktika gali atrodyti paguodžianti, tačiau ilgainiui ji silpnina gebėjimą savarankiškai tvarkytis su nerimu, neapibrėžtumu ar konfliktu“, – pastebi psichologė.
Santykio pakeisti neįmanoma
Terapinis procesas yra paremtas santykiu, o ne vien informacijos mainais. Terapeutas pastebi niuansus – balso toną, pauzes, kūno kalbą – ir geba juos reflektuoti. Dirbtinis intelektas, nepaisant pažangumo, šių gebėjimų neturi. Vis dėlto, kaip pastebi G. Lubauskaitė, net ir nuotolinė pagalba gali išlaikyti žmogiškumą.
„Jaunimo linija“ taip pat derina technologijas ir gyvą pokalbį, teikdama emocinę paramą, kai jos reikia labiausiai. Nors bendraujama nuotoliniu būdu, nematant vienas kito veidų, kitoje pusėje visada yra tikras žmogus, kuris klausosi, girdi ir jam nuoširdžiai rūpi“, – sako nevyriausybinės įstaigos savanorė. Tai pavyzdys, kad technologijos gali palengvinti prieigą prie pagalbos, tačiau svarbiausia išlieka žmogiškas ryšys – ne algoritmas, o tikras klausymasis.
Ribų atpažinimo svarba
Technologiniai įrankiai gali būti vertingi, kol jie papildo, o ne pakeičia žmogų. Tačiau svarbu atpažinti momentą, kai jų nebeužtenka. Nors apie 39 procentai respondentų teigė, kad DI pokalbis buvo lygiavertis žmogaus terapijai, o apie 36 rpocentai net manė, kad DI veikė geriau nei žmogaus terapeuto konsultacija, šie vertinimai kelia pavojų – jie gali skatinti pervertinti DI galimybes ir nuvertinti žmogiško ryšio svarbą.
JAV atliktoje apklausoje dalyvavę asmenys atkreipė dėmesį, kad tokios frazės kaip „aš esu čia dėl tavęs“ dažnai skamba tuščiai, nes DI iš esmės neturi empatijos. Dėl to emocinis ryšys gali tapti iliuzinis. Be to, DI veiksmingesnis kalbant apie mažiau jautrias temas – pavyzdžiui, patarimus apie stresą ar santykius – tačiau jautresniais atvejais, pavyzdžiui, susidūrus su savižudybės mintimis, žmonės vis dar labiau pasikliauja žmogumi.
„Svarbu atpažinti akimirką, kai technologinių priemonių nebeužtenka: kai nerimas ar liūdesys stiprėja, kai sunkumai ima trukdyti kasdienybei, kai kyla minčių apie savižudybę. Užsitęsus sunkiai būsenai neužtenka tik programėlės ar dirbtinio intelekto patarimo – svarbu nelaukti ir kreiptis į žmogų: psichologą, artimąjį ar emocinės paramos linijos savanorį“, – pabrėžia G. Lubauskaitė.
Tokiais atvejais technologijos gali suteikti kryptį, bet tik žmogus gali suteikti tikrą paramą – įsiklausymą, supratimą ir ryšį.
„Technologijos gali atverti kelią, bet tik žmogus gali suteikti tai, ko labiausiai reikia – tikrą įsiklausymą ir ryšį. Jos gali būti kaip kelio ženklai, rodantys kryptį: primena, ką galime daryti – pailsėti, pakvėpuoti ar kreiptis pagalbos. Tačiau nors kryptis gali būti aiški, vienam eiti tuo keliu dažnai sunku, todėl ieškoti pagalbos yra svarbu“, – apibendrina G. Lubauskaitė.