Gyvenimas ieškant įsivaizduojamų ligų savo kūne. Nuolatinė baimė, kad paliks mylimasis, neteksite darbo ir taip toliau. Ką daryti, kai gyvenimo ritmui diriguoji ne pats, o baimė?
Jaučiame skirtingai
Respublikinės Klaipėdos ligoninės gydytojas psichiatras psichoterapeutas Aringas Vagonis teigia, kad yra žmonių, kurie iš prigimties labiau linkę į baimę ir nerimą. Taip yra todėl, kad kiekvienas asmuo emocijas jaučia skirtingai. „Vieni tą pačią baimę, liūdesį ar entuziazmą išgyvena itin intensyviai, o kiti reaguoja gerokai ramiau, santūriau“, – atkreipia dėmesį gydytojas.
Tačiau jis pažymi, kad tai tik viena medalio pusė – jausmo stiprumą lemia ne tik prigimtis. „Kiekvienas mūsų augame skirtingose aplinkose, šeimose ir turime nevienodas galimybes mokytis savo emocijas atpažinti, suprasti ir tinkamai panaudoti. Pavyzdžiui, jausdami baimę galime išmokti efektyviai išvengti pavojaus, o jausdami entuziazmą – siekti to, ko trokštame“, – kalbėjo A.Vagonis.
Jis tvirtina, kad būtent vaikystės patirtys nulemia, kaip vėliau tvarkomės su emocijomis. „Taigi, polinkis jausti vieną ar kitą jausmą stipriau priklauso nuo daugybės veiksnių – tiek nuo įgimto temperamento, tiek nuo gyvenimo patirčių“, – apibendrina gydytojas psichiatras psichoterapeutas.
Baimė maskuoja ką kita
Yra įvairių fobijų, tačiau jos visos turi bendrų bruožų. Kas būdinga baimių kamuojamiems žmonėms? Kuo skiriasi baimė ir fobija? A.Vagonis teigia, kad fobiją galima apibrėžti kaip automatinę baimės reakciją situacijoje, kurioje dauguma žmonių pavojaus nejaučia.
„Psichoterapinė praktika rodo, kad fobijos dažnai maskuoja kitas, gilesnes emocijas, pavyzdžiui, liūdesį, netekties skausmą ar atsiskyrimo nerimą“, – vardija gydytojas.
„Dar viena bendra savybė – kartais su fobija susigyvenama taip stipriai, kad atrodo, jog pacientai net nenori jos atsisakyti“, – pastebi A.Vagonis.
Tokį kontroversišką pacientų elgesį jis aiškina tuo, kad fobija žmogui tampa svarbia maskavimo priemone, už kurios slepiasi kur kas sudėtingesni išgyvenimai. „Štai pavyzdys iš praktikos: pacientas kreipiasi dėl paniškos baimės būti tam tikrame namų kambaryje. Aplinkiniams ši baimė atrodo visiškai iracionali. Tačiau gilinantis į jo gyvenimo istoriją paaiškėja, kad vaikystėje panašiame kambaryje buvo pašarvota jo močiutė – svarbiausias žmogus jo tuometiniame gyvenime. Tokios ir panašios istorijos psichoterapeutams yra kasdienybė. Šių prisiminimų tyrinėjimas leidžia pacientams patiems atrakinti baimės duris ir susipažinti su tuo, kas iš tiesų už jų slepiasi“, – sako A.Vagonis.
Klausimas aplinkiniams
Baimė yra vienas jausmų, kuris aplanko kiekvieną. Vis dėl to kada baimė dar laikoma normalia, o kada jau reikėtų susirūpinti ir suvokti, kad ji per daug vietos užima gyvenime? Gydytojas psichiatras psichoterapeutas pabrėžia, kad baimė yra gyvybiškai svarbus jausmas, padedantis mums išgyventi.
„Normalu bijoti realių pavojų. Instinktyviai jaučiame baimę gyvatėms ar vorams, nes dalis jų gali būti nuodingi. Normalu bijoti piktų, agresyvių žmonių, kurie grasina mus nuskriausti. Normalu jausti baimę artėjant karo grėsmei. Jeigu situacija kelia realią grėsmę gyvybei – bijoti yra sveika ir būtina“, – tvirtina Respublikinės Klaipėdos ligoninės gydytojas psichiatras psichoterapeutas Aringas Vagonis.
„Susirūpinti reikėtų tada, kai gyvybei grėsmės nėra, tačiau baimė išgyvenama taip, lyg ta grėsmė būtų reali“, – pabrėžia pašnekovas. Be abejo, žmogui gali atrodyti, jog jam gresia realus pavojus ir lakmuso popierėlis, kuris gali padėti realiau suvokti situaciją, yra pokalbis su aplinkiniais.
„Verta susimąstyti ir pasikalbėti apie tai su kitais. Šis pokalbis padeda palyginti, ar ir kiti panašiai jaučiasi tose pačiose situacijose. Gali būti, kad išgyvenamas baimės jausmas yra bendras daugeliui, kaip buvo COVID-19 pandemijos metu ar dabar, esant karo grėsmei. Tačiau jeigu baimė paralyžiuoja, riboja gyvenimą ir neleidžia daryti to, ko norite, geriausia kreiptis pagalbos į psichologą ar psichoterapeutą“, – sako A.Vagonis.
Alina organizmą
Tai daryti tikrai verta, nes baimė daro žalą gyvenimui, asmenybei. „Didžiausią žalą sveikatai sukelia užsitęsusi baimė, kurią vadiname lėtiniu stresu. Daugybė mokslinių tyrimų įrodo, kad lėtinis stresas alina organizmą, silpnina imuninę sistemą ir daro tiesioginę žalą tiek fizinei sveikatai, tiek bendrai gyvenimo kokybei. Kai patiriame lėtinį stresą, nebesvarbu, kokia jo priežastis – jį būtina gydyti“, – sako A.Vagonis.
Jis atkreipia dėmesį, kad baimę žmonės gali neigti. Tai gydytojas įvardija kaip viena didžiausių žalų, kurią baimė gali padaryti. „Fobijos neretai susiformuoja ankstyvoje vaikystėje, ir žmogus, neturėdamas su kuo palyginti, gali net neidentifikuoti, kad jo reakcijos yra perdėtos“, – atkreipia dėmesį A.Vagonis.
Tai atsispindi ir gyvenime. „Gyvenime tai gali pasireikšti pavojingais įsitikinimais ir realybės neigimu. Pavyzdžiui, tikėjimu, kad skiepai yra žalingi arba kad pavojingos infekcinės ligos apskritai neegzistuoja“, – kalbėjo pašnekovas.
Kaip padėti sau?
Be abejo, svarbiausias klausimas – kaip dorotis su baime, kaip ją įveikti. „Pirmiausia turime priimti, kad baimė yra normalus jausmas“, – pataria gydytojas psichiatras psichoterapeutas. Anot jo, užuot bandžius baimę nuslopinti ar ignoruoti, reikia išmokti į ją reaguoti.
„Jei baimė kyla dėl realios grėsmės, geriausias atsakas yra veiksmas: ruoštis galimai krizei, užsidėti kaukę per gripo sezoną, ieškoti saugesnės vietos. Drąsa yra ne baimės nebuvimas, o veiksmas, atliekamas nepaisant baimės“, – pabrėžia A.Vagonis.
Daugeliui pažįstamas jausmas, kad apėmus baimei darosi itin sunku veikti ir priešingai, nei reikėtų, kai kurie ne imasi priemonių, galinčių pataisyti situaciją, bet priešingai – nedaro nieko. „Sąstingis apėmus baimei yra natūrali reakcija, tačiau ji retai kada būna naudinga“, – pažymi gydytojas.
„Jei susiduriate su fobijomis, kurios apriboja jūsų kasdienybę ar kitaip trukdo gyventi, jas reikėtų spręsti su psichoterapeuto pagalba. Jeigu fobijos sukelia didelę kančią, panikos atakas, galima pasitarti ir su gydytoju psichiatru dėl medikamentinio gydymo. Šiuolaikiniai medikamentai gali būti efektyvūs malšinant baimės simptomus ir suteikiant atokvėpį, reikalingą pradėti psichoterapinį darbą“, – sako A.Vagonis.
Garsenybės, kurios bijo
Dainininkė Lady Gaga yra viena iš tų įžymybių, kurios itin daug kalba apie psichinę sveikatą. Ji kovoja su depresija, nerimu, potrauminio streso sindromu. Nors ir negali pabėgti nuo šių jausmų, ji pabrėžia, kad galima su tuo gyventi.
Aktorė Whoopi Goldberg kenčia nuo aerofobijos, kuri prasidėjo vaikystėje, o sustiprėjo prieš kelis dešimtmečius pamačius lėktuvų susidūrimą. Pirmą kartą po daugybės metų ji vėl skrido 2022 m.
Dainininkė ir aktorė Selena Gomez pasakojo apie panikos priepuolius, kurie ateina prieš lipant į sceną arba po to. Ši garsenybė turėjo ir kitų rimtų sveikatos iššūkių – dėl vilkligės jai atlikta inkstų transplantacija.
Dainininkė Ariana Grande visada jautė nerimą, tačiau itin stiprios, fiziškai pasireiškiančios panikos atakos jai prasidėjo po savižudžio sprogdintojo išpuolio Mančesterio arenoje. Dėl nerimo jai yra tekę atšaukti koncertą. A. Grande jau daugybę metų lanko terapiją.
Šou žvaigždė Kim Kardashian po apiplėšimo Paryžiuje ir COVID-19 patiria agorafibiją. Ji bijo avarijų, būti sausakišmose erdvėse.
Princas Harry po motinos Dianos mirties ėmė kentėti nuolatines panikos atakas. Pagalbos jis kreipėsi tik sulaukęs beveik trisdešimties.
Olimpinis čempionas, 28 olimpinių medalių laimėtojas plaukikas Michaelas Phelpsas žino, ką reiškia mintys apie savižudybę, gili depresija, jis nekartą viešai kalbėjo apie savo nerimą. Nepaisant to – jis vienas garsiausių planetos sportininkų.