Kai susidomėjo sportu ir ėmė analizuoti įvairių jo šakų statistiką, tėvai sūnų praminė
vaikščiojančiąja enciklopedija, mat dar nė paauglystės nesulaukęs vaikas galėjo neužsikirsdamas
išvardyti aibę įdomiausių faktų. Kai vėliau dėmesį patraukė žemėlapiai, tas pats žingeidus kaunietis
bakstelėjęs pirštu į valstybę galėjo ne tik papasakoti apie ją ir jos kaimynes, bet net, pavyzdžiui,
pasakyti, kokie gyvūnai ten gyvena. Simonas Žvirblis, jei tik jam kas įdomu, į savo pomėgį neria
stačia galva. O dabar jo galvoje svarbiausią vietą užima plaukimas.
Prieš pirmąsias savo aklųjų plaukimo varžybas jis kukliai svajojo tik apie tai, kad neliktų paskutinis,
o dabar pirmąsyk plaukdamas pasaulio čempionate ne tik pateko į 400 metrų laisvuoju stiliumi
rungties finalą, bet ir pasiekė S11 (neregių) klasės Lietuvos rekordą bei užėmė 6-ąją vietą.
„Net negalėjau svajoti apie geresnį čempionato finišą“, – išlipęs iš baseino ir atlaikęs sveikinimų
laviną Singapūre kukliai šypsojosi 18-metis abiturientas S. Žvirblis.
Vos per metus kitus Simonas pasiekė tiek, kiek kitiems prireikia dešimtmečio. Genetinė liga
užtemdė jo akis, bet nepalaužė troškimo judėti ir siekti rezultatų baseine, nors į jį įšoko, kaip sakytų
daugelis specialistų, gerokai per vėlai – prieš pusketvirtų metų. Dėl abiejų akių tinklainės atšokos S.
Žvirblis jau nuo dešimties metų visiškai nemato, tačiau aklumas nėra kliūtis judėti, o ieškoti kelių į
pergales jam padeda ne akys – talentas plaukti. Kai tuomet jau 14-mečio paauglio S. Žvirblio tėvas
Lukas susirado garsią plaukimo trenerę Birutę Statkevičienę ir paprašė jos dirbti su sūnumi,
specialistė buvo tikra, kad nesiims šio darbo, nes parasportininkų jau netreniravo.
„Tačiau Simono tėtis ilgai mane įtikinėjo, kol galiausiai kiek nusileidau. Pasakiau, kad 10 dienų
išvykstu, o per tą laiką Simonas turi išmokti paprastą pratimą – slinkimą ant vandens. Buvau tikra,
kad jam nepavyks to padaryti ir ramiai galėsiu atsitraukti. Vis dėlto, kai grįžusi pamačiau, ko
Simonas išmoko vos per kelias treniruotes, pati nustėrau: „Tu ateik pas mane į universitetą ir tave
išmokysiu.“ Tokio vaiko nebuvau mačiusi, nes jis po kelių užsiėmimų labai taisyklingai atliko tuos
pratimus, pats buvo labai plūdrus. Taip Simonas ir pradėjo plaukioti su mano studentais“, –
prisiminė Lietuvos sporto universitete (LSU) dirbanti B. Statkevičienė.
Ji vis pajuokaudavo, kad Lietuvos paralimpinei plaukikų rinktinei rengia tikrą bombą, nes į jos
rankas patekęs Simonas tobulėjo taip sparčiai, kad tuo patikėti buvo sunku net patyrusiai
specialistei. Vos per pustrečių metų talentingasis B. Statkevičienės auklėtinis sugebėjo prasibrauti į
Europos žmonių su negalia čempionatą, o dar po metų – 2025-ųjų rugsėjį – jau plaukė ir pasaulio
čempionate Singapūre.
Šio čempionato pradžia Simonui buvo nervinga ir klampi: 50 m laisvuoju stiliumi atrankoje (28,57
sek.) jis aplenkė vieną varžovą ir liko 13-as, o plaukdamas 100 m laisvuoju stiliumi taip pat
nepateko finalą ir užėmė dešimtąją vietą (1 min. 05,5 sek.). Tačiau tada viskas staiga pasikeitė:
pasaulio čempionato debiutanto S. Žvirblio grybšniai baseine buvo vis stipresni ir jis nusiyrė iki
dviejų finalų, o juose, nepaisydamas milžiniško jaudulio, plaukė dar gerokai greičiau nei atrankoje.
100 m plaukimo nugara atranką įveikęs aštuntas (1 min. 18,29 sek.) ir finale jis užėmė galutinę
aštuntąją vietą (1 min. 16,91 sek. ). Dar didesnį stebuklą Simonas sukūrė plaukdamas 400 m
laisvuoju stiliumi, kai atrankoje po 5 min. 17,47 sek. finišavo aštuntas, o finale tą patį atstumą
įveikė per 5 min. 11,37 sek., pasiekė šalies rekordą ir užėmė šeštąją vietą.
„Čempionato pradžia man buvo nelengva, nes pirmos dvi rungtys ne itin pavyko. Reikšmės tam
turėjo ir jaudulys, nes vis dėlto man tai buvo pirmasis pasaulio čempionatas. Bet įsivažiavau ir
finišas buvo nuostabus, o aš jaučiuosi kaip sportininkas itin sutvirtėjęs emociškai“, – prisipažino
plaukikas, dar prieš kelerius metus tik svarstęs, kuriuo keliu norėtų eiti, o dabar jau aiškiai žinantis,
kad tas kelias galėtų nuvesti iki paralimpinių žaidynių. Labai tikėtina, kad žaibiškai tobulėjantis
plaukikas viesulu įskries jau į 2028 m. Los Andželo žaidynes.
Jei domisi, tai daro iš esmės
Finansų analitiko Luko ir vaistininkės Danguolės šeimoje augęs Simonas iki trejų metų matė
neblogai, bet paskui jo regėjimas ėmė prastėti, kol galiausiai akis užtemdė aklina tamsa.
Septyneriais metais vyresnės sesers Vaidos regėjimas puikus, tėvų regėjimą sustiprina akiniai, o
Simonas visiškai nemato. Tačiau aklumas veržliam kauniečiui niekada netrukdė siekti svajonių.
Tėčiui sunku paaiškinti, kaip nutiko, kad dar vaikystėje jaunėlis sūnus itin pradėjo domėtis sportu.
Užkibęs nuo futbolo, paskui ėmė gilintis ir į krepšinį, plaukimą, ledo ritulį, kitas populiarias sporto
šakas. Apie jas dar pradinukas žinojo neįtikėtinai daug: ne tik taisykles ir svarbiausią statistiką, bet
net galėjo įvardyti atletų atlyginimų ar klubų biudžetų sumas.
„Simonas apie Lietuvos ir pasaulio sportą išmanė kone viską. Jei ką pasakodavo, tai kaip koks
analitikas, nors namuose dėl to tik kraipėm galvas, nes tas jo pomėgis atrodė net nevaikiškas“, –
pasakojo 52 metų L. Žvirblis.
Kai Lietuvoje ir pasaulyje išpopuliarėjo „Pokemon Go“ žaidimas, Simonas, padedamas tėčio, ėmė
gaudyti tuos pokemonus, bet pats kūrė žaidimo strategiją, nuolat analizavo statistiką, ieškodamas
būdų laimėti. Po kurio laiko S. Žvirblis energiją nukreipė dar kita linkme ir ėmė studijuoti
žemėlapius. Žemynai, regionai, valstybės ir jų miestai, vartojamos kalbos, vėliavų spalvos,
kaimynai ir visa kita tarsi nuguldavo atskiruose vaiko smegenų stalčiuose, kuriuos jis kartais
atverdavo, pasakodamas jį dominančias istorijas.
„Kai Simono regėjimas jau ėmė prastėti, mes jam nupirkome didžiulį pasaulio gyvūnijos atlasą per
visą kambario sieną, tai Simonas jį visą žinojo atmintinai: kokioje valstybėje kokie gyvūnai gyvena,
kokios tų valstybių sostinės, kokie vandenynai ar jūros skalauja krantus. Jei tik sūnus kuo nors
susidomėdavo, į tą sritį gilindavosi iš esmės. Ne taip, kaip daug kitų vaikų, kurie, ką nors nuveikę,
viską meta ir ieško kito pomėgio. O Simonas, jei ką nors darydavo, toje srityje pasiekdavo kone
profesionalo lygmenį“, – pasakojo perspektyvaus plaukiko tėvas.
Važinėjo iš Kauno į Vilnių
Sportas kaip fizinė, o ne protinė veikla S. Žvirblio gyvenime atsirado staiga, kaip ir visi kiti
pomėgiai: artėdamas prie paauglystės jis ir pats panūdo sportuoti.
„Man pačiam sunku paaiškinti, kuo taip viliojo sportas, kad iš pradžių juo tik domėjausi, o paskui ir
pats panorau treniruotis. Tuo metu, jau paauglystėje, labai ieškojau kokios nors veiklos, o kadangi
sportą labai mėgau, stebėdavau profesionalius sportininkus ir pats panorau įlįsti į jų kailį”, –
prisipažino Simonas.
Neregiui vaikui Kaune nebuvo daug pasirinkimų – golbolas arba plaukimas. Gal dar – lengvoji
atletika, bet ji kažkodėl liko nuošalyje. Simonas bandė sportuoti golbolą – aklųjų riedulį
skambančiu kamuoliu. Tai buvo mėgėjiški sambūriai, į kuriuos sūnaus norą judėti itin palaikęs tėvas
Lukas sukviesdavo ir daugiau silpnaregių, visi prisidėdavo prie salės Kaune nuomos, mankštindavosi, rengdavo turnyrus, bet tie susibėgimai vis tiek nebuvo profesionalios treniruotės. O
ir norinčiųjų žaisti golbolą ne visuomet atsirasdavo.
„Pasitaikydavo, kad į treniruotę ateidavome tik dviese“, – neslėpė L. Žvirblis.
Siekdamas treniruotis profesionaliau ir palaikomas tėvų, Simonas gal du tuzinus kartų buvo
nuvykęs į Lietuvos golbolo rinktinės treniruotes Vilniuje. Tačiau tai negalėjo trukti amžinai, todėl
veržlus vaikinas dėmesį sutelkė į plaukimą. Nors, kaip pats sako, aklųjų riedulį dar kartais pažaidžia
dėl smagumo.
Įtraukė visą šeimą
Simono tėtis Lukas taip ir nerado atsakymo, iš kur atsirado toks stiprus sūnaus noras sportuoti, nors
juokiasi, kad šeimoje nė vienas nėra apkerpėjęs.
„Jei ne Simonas, namuose sportu, matyt, visai nesidomėtumėme. Aš pats pabėgioju, pavaikštinėju,
paplaukioju baseine, bet kokios nors varžybos man visai neįdomios. Tad to sporto mano gyvenime
dabar tiek, kiek jo yra Simono gyvenime“, – juokėsi L. Žvirblis.
Tas „tiek“ – ne taip jau mažai. Feisbuko pokalbių grupėje, kurią pats Simonas pavadino „Birutės
plaukikai“ ir kurioje pagrindinis B. Statkevičienės plaukikas yra jis pats, aktyviausi diskusijų
dalyviai yra Lukas ir Danguolė Žvirbliai. Tuo metu, kai Simonas plaukė pasaulio čempionate
Singapūre, jie stebėjo tiesiogines transliacijas ir fotografavo švieslentėje vis pasirodančius
rezultatus, o paskui dalijosi grupėje, statistiką pateikdami net anksčiau nei oficialūs varžybų
protokolai. Negana to, kad pats įšoko į baseiną ir panūdo tapti profesionaliu plaukiku, mokytis
plaukti Simonas paakino visą savo šeimą.
„Sūnaus trenerė B. Statkevičienė mus visus išmokė taisyklingai plaukti. Iš pradžių mane, bet
pamačiau, kad reikia dėti itin daug pastangų, norint ko nors daugiau pasiekti, tad dabar plaukdamas
tik palaikau sportinę formą. O įdomiausia istorija – su mano žmona, Simono mama. Iki sūnaus
treniruočių ji apskritai su vandeniu nedraugavo, bijodavo net galvą panardinti. Bet tiek užkibo, kad
dabar net plaukimo maratonuose dalyvauja. Pavyzdžiui, Vištyčio ežere“, – pasakojo L. Žvirblis.
Mama ne tik pasekė Simono pavyzdžiu ir dalyvauja plaukimo varžybose, nors jos ir kiek kitokios,
nes vyksta atviruose vandens telkiniuose. Ji itin rūpinasi sūnaus mityba, nes rezultatų siekti
užsikepęs jaunėlis karšto maisto prašo bent dukart per dieną. Į mokyklą taip pat nešasi mamos
suruoštus lauknešėlius, o ne valgykloje su bendramoksliais kemša bandeles. Tėtis irgi – ne vien
sūnaus vairuotojas, kai tenka iš rajono nuvežti į treniruotes ir parvežti iš jų mieste. L. Žvirblis
dažnai padeda trenerei B. Statkevičienei, įspėdamas neregį Simoną, kada baseine reikia suktis.
„Taip jau išėjo, kad visas mūsų gyvenimas dabar sukasi aplink Simoną ir jo treniruotes bei
varžybas“, – neslėpė L. Žvirblis.
Žvirblių vyresnėlė duktė Vaida taip pat sportavo – iš pradžių žaidė futbolą, paskui irgi susidomėjo
plaukimu. Įstojusi į LSU baigė pratimų, mitybos ir streso valdymo studijas, bet galiausiai nusekė
tėvo pėdomis ir pasirinko finansus.
Be poilsio – daugiau kaip metus
O Simonas kol kas tik svarsto, kokią profesiją norėtų rinktis. Prezidento Antano Smetonos
gimnazijos 18-metis abiturientas imlus tiksliesiems mokslams, gerai skaičiuoja atmintinai ir ne
kartą dalyvavo matematikos olimpiadose, bet, kaip juokiasi tėtis, nepersistengia.
„Ne visada ir laiko lieka mokslams, nes tenka daug keliauti į varžybas. Bet tarpinius egzaminus 11
klasėje visai neblogai išlaikiau“, – patikino Simonas.
Plaukikas nelinkęs apsikrauti spėlionėmis apie ateitį. „Jis apskritai apie tai labai nemėgsta kalbėti.
Aš, kaip analitikas, vis kuriu strategijas ir planus, kurių gal ir nepavyks įgyvendinti, bet jie bent jau
yra atspirties taškas, o Simonas, jei tik apie tai pradedu kalbėti, iškart susierzina. Jis sako, kad
niekada negali žinoti, kaip bus, tad ir neverta apie tai mąstyti. Nors vis dėlto, atrodo, jis vis labiau
save sieja su sportu“, – sakė L. Žvirblis.
Simonas irgi neneigia, kad studijuoti norėtų LSU, nes sportas jo gyvenime dabar užima daugiausia
vietos. Kukliai svajojęs tik apie tai, kad per varžybas neliktų paskutinis, dabar ambicingas jaunuolis
jau nori kur kas daugiau.
„Na, taip, paralimpinės žaidynės yra aukščiausio lygio varžybos ir, žinoma, norėčiau jose plaukti,
nors po pasaulio čempionato pirmiausia noriu pagaliau normaliai pailsėti“, – patikino plaukikas.
Poilsis jam išties reikalingas it oras, nes iki čempionato Singapūre be atokvėpio arė daugiau kaip
metus. Jam reikėjo įvykdyti pasaulio čempionato normatyvus, todėl skraidė po Europą ir dalyvavo
varžybose, kad galėtų tai padaryti.
„Sezonas buvo ir ilgas, ir labai sunkus tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tad dabar tik noriu pailsėti ir
perkrauti galvą, nes jaučiu visapusišką nuovargį, o baseinas jau įkyrėjo“, – neslėpė S. Žvirblis.
Atsikratyti įkyrių minčių vien apie plaukimą padės vadovėliai ir mėgstamos tinklalaidės apie
krepšinį, o perdžiūvusios glaudės Simonui netrukus vėl primins, kad laikas šokti į baseiną. Puikių
rezultatų pasaulio čempionate įkvėptas moksleivis dabar svajoja drąsiau, nes tiki, kad gali pasiekti
daug daugiau.
„Rezultatai įkvepia kiekvieną sportininką, – įsitikinęs Simono tėtis Lukas. – Jei dirbi, dirbi, dirbi ir
niekaip negali pakilti, rutina ima slėgti. Bet jei pavyksta šį tą parodyti, tai motyvuoja dar labiau
stengtis. Iš pasaulio čempionato Simonas grįžo labai užsivedęs siekti naujų didelių tikslų.“
Didžiausias jų, neslėpė ir pats S. Žvirblis, – paralimpinės žaidynės, kurios ilgiems ir galingiems jo
grybšniams, atrodo, tampa vis labiau pasiekiamos.