Tikriausiai dauguma esame girdėję posakį: „jei neužuodi savo kvepalų, vadinasi, jie
tau tinka“. Kvepalai – ne tik įvaizdžio detalė, bet ir būdas pasakyti pasauliui, kas mes
esame – tarsi nematomas parašas, lydintis mus kiekvieną dieną. Tačiau kvapo
suvokimas – labai asmeniškas dalykas: vieni savo aromatą jaučia visą dieną, o kiti po
kelių minučių įsitikinę, kad kvapas „dingo“. Kodėl taip nutinka?
Kauno technologijos universiteto (KTU) Maisto instituto Juslinės analizės mokslo laboratorijos
vadovė Aelita Zabulionė aiškina, kad atsakymas slypi ne buteliuke, o mūsų pačių biologijoje.
Mūsų uoslės gebėjimas priprasti prie pažįstamų kvapų – ne trūkumas, o išmintingai sukurta
apsaugos sistema, leidžianti smegenims susitelkti į naujus, potencialiai svarbesnius
dirgiklius.
Uoslės nuovargio slenkstis
Uoslės prisitaikymas, pasak KTU mokslininkės, yra natūralus fiziologinis reiškinys, kai nosies
ertmėje esantys uoslės receptoriai, nuolat veikiami tų pačių kvapo molekulių, tampa mažiau
jautrūs. Smegenys tokį pastovų dirgiklį ima vertinti kaip nereikšmingą foninį triukšmą ir jo
nebefiksuoja, kad galėtų sutelkti dėmesį į naujus, potencialiai svarbesnius kvapus –
pavyzdžiui, dūmus, dujas ar gendančius produktus. Todėl net ir tinkamo stiprumo kvepalai po
kurio laiko tampa beveik nejuntami, nes uoslės sistema prie jų prisitaiko gana greitai.
„Uoslės gebėjimas „išjungti“ nuolat juntamą kvapą yra evoliuciškai naudingas ir būtinas. Jei
uoslės sistema nuolat apdorotų tą patį, nekenksmingą kasdien jaučiamą kvapą (pavyzdžiui –
kvepalų), ji būtų perkrauta. Prisitaikymas leidžia smegenims atlaisvinti neurologinius išteklius
ir išlaikyti aukštą jautrumą naujiems kvapams“, – pasakoja ji.
Didelę reikšmę turi ir mūsų juslinės patirtys. Kvapų dirgikliai smegenyse apdorojami šalia
centrų, atsakingų už prisiminimus. Dažnai naujų kvepalų paieška tampa džiugiu procesu, o
mūsų sprendimus lemia ankstesnės patirtys – nauji kvapai mums patinka todėl, kad (kartais
net to nesuvokiant) jie primena ką nors malonaus, mielo ar brangaus.
„Galiausiai šis posakis veikia kaip praktinis perspėjimas, susijęs su kvapo koncentracija. Jei
žmogus bando užuosti savo kvepalus, jis greičiausiai perdozuoja aromato, tikėdamasis įveikti
uoslės nuovargio slenkstį. Tačiau tai tik dar labiau paspartina prisitaikymą ir padidina kvapo
intensyvumą aplinkiniams – o tai jau socialiai neatsakinga. Vadinasi, jei ilgai neužuodi savo
kvepalų, tai paprastai reiškia, kad jie netrikdo tavo uoslės – o tai rodo sėkmingą, nors ir labai
subjektyvų, pasirinkimą“, – sako A. Zabulionė.
Kvepalų pojūtis – kiekvienam savas
Kvepalų suvokimą lemia individualūs uoslės ypatumai ir juslinis nuovargis. Kai kurių žmonių
smegenys greičiau prisitaiko prie pastovaus dirgiklio. „Pagalvojus, kad daugelis darbo aplinkų
(ypač pramonėje) pasižymi specifiniais, kartais nemaloniais ar labai erzinančiais kvapais,
prisitaikymas prie nuolatinio dirgiklio – išties nuostabi mūsų kūno savybė“, – dalijasi KTU
mokslininkė.
Tuo tarpu žmonės, kurie kvepalus jaučia visą dieną, gali turėti žemesnį uoslės jutimo slenkstį
– didesnį jautrumą tam tikroms kvapo molekulėms, – arba jų centrinė nervų sistema gali
lėčiau pasiekti desensibilizaciją. Be to, kvepalų kompozicija, kurioje nuolat kinta viršutinių ir
bazinių natų santykis, gali šiek tiek apgauti juslinio nuovargio mechanizmą, suteikdama
ilgesnį, nors ir silpnesnį, kvapo pojūtį.
„Kaip ilgai išsilaiko kvapas, nemažai priklauso ir nuo mūsų odos ypatybių. Kvepalų molekulės
sąveikauja su odos lipidiniu sluoksniu, šiluma ir pH lygiu, o tai lemia jų garavimo greitį ir
sklaidą. Pavyzdžiui, riebesnė ar gerai sudrėkinta oda geriau „užfiksuoja“ kvapo molekules,
lėtindama jų garavimą, todėl kvepalai išlieka ilgiau ir yra intensyviau juntami. Sausesnė oda
šį procesą pagreitina“, – pasakoja A. Zabulionė.
Kvepalai, kuriuose dominuoja sunkesnės bazinės natos – pavyzdžiui, dervos, muskusas ar
mediena – sudaryti iš lėčiau garuojančių molekulių. Jos išlieka ilgiau, todėl kvapas juntamas
net tada, kai uoslė jau prisitaikiusi prie viršutinių natų. Tuo tarpu kvepalai, turintys daug
lengvų, greitai garuojančių citrusinių ar gėlių natų, natūraliai išnyksta greičiau.
Be genetikos, anot KTU mokslininkės, kvapo pojūtį veikia ir fiziologiniai veiksniai – ypač
hormonai. Pavyzdžiui, moterų uoslės aštrumas gali laikinai padidėti ovuliacijos metu dėl
aukštesnio estrogeno lygio. Nėštumo metu dažnai pasireiškia hiperosmija – padidėjęs
jautrumas kvapams, kurį sukelia hormonų svyravimai.
„Ilgainiui jautrumas kvapams natūraliai silpnėja – apie 60–70 gyvenimo metus pasireiškia
presbiosmija, arba uoslės silpnėjimas dėl amžiaus, nes mažėja uoslės nervų ląstelių skaičius.
Be to, virusinės infekcijos – tarp jų peršalimas ar COVID-19 – bei kenksmingi įpročiai,
pavyzdžiui, rūkymas, gali laikinai arba visam laikui pažeisti uoslės neuronus ir sumažinti
žmogaus gebėjimą jausti kvapus“, – aiškina ji.
Kvapas neturi tikti – jis turi patikti
A. Zabulionės teigimu, tas pats kvepalų aromatas ant skirtingų žmonių kvepia nevienodai,
nes žmogaus oda yra gyva, dinamiška cheminė terpė. Kvepalai – tai reaktyvus skystis, kurio
molekulės sąveikauja su odos komponentais. Šį procesą lemia daugybė individualių veiksnių,
sukuriančių unikalų, asmeninį kvapo profilį.
„Prakaitas ir padidėjusi šiluma spartina kvepalų garavimą ir sustiprina gilesnių, sunkesnių
bazinių natų – pavyzdžiui, muskuso ar ambros – atsiskleidimą. Dar svarbiau, kad odos
bakterijos fermentuoja prakaito ir sebumo junginius, sukurdamos lakias organines rūgštis,
kurios formuoja individualų kūno kvapą. Kai kvepalų molekulės susimaišo su šiais
metabolitais, gali susidaryti visiškai nauji aromato junginiai. Dėl to tie patys kvepalai ant vieno
žmogaus gali atsiskleisti kaip „švarūs“, o ant kito – įgauti „prieskoninį“ ar net „gyvulišką“
atspalvį, atspindintį unikalų mikrobiotos ir kvepalų derinį“, – pažymi ji.
Ne mažiau svarbūs ir asmeniniai higienos įpročiai. Šiandien sunku rasti neparfumuotų
asmens higienos ar kosmetikos priemonių – prabangiais kvapais kvepia net skalbimo
produktai. Dėl to, kai šie kvapai susimaišo, jie gali būti jaučiami visiškai kitaip – ir ne visada į
geresnę ar priimtinesnę pusę.
Tiesa, kalbėdami apie kvepalus, kaip teigia KTU mokslininkė, žodį „tinka“ vertėtų pakeisti į
„patinka“: žmogus turėtų kvėpintis taip, kad jam pačiam tai teiktų džiaugsmą. Tačiau kartais,
kai abejojame savo pojūčiais ir poreikiais, atsiranda noras išgirsti „eksperto“ patarimą, kuris
palengvintų apsisprendimą. Tokiu atveju siekiama ne pamaloninti save, o atspėti, kas patinka
kitiems – tarsi užsitikrinti, kad mus užuodęs žmogus iškart pajustų prielankumą, nes atėjome
su „mums tinkamu“ kvapu.
„Galime manyti, kad mūsų pasirinktą kvapą palankiai įvertins tie, kuriems jis taip pat patinka –
tam tikra prasme pritraukiame prie savęs žmones, turinčius panašių pomėgių kaip ir mes. Vis
dėlto kvapų pasirinkimas turėtų būti maloni, džiaugsmą teikianti patirtis, o ne stebuklingos
formulės paieška. Juolab kad kvepalai yra pasitenkinimo savimi ir savo įvaizdžiu dalis. Juk jie
nenulemia, kaip patogiai jaučiamės, ir neturi įtakos nei mūsų sveikatai, nei karjeros
galimybėms, todėl neteisinga sakyti, kad kvepalai turi tikti. Jie turi patikti ir būti naudojami,
paisant kitų žmonių teisės „nesimaudyti“ juose kartu su kvepalų savininku“, – sako A.
Zabulionė.
Kvepalai – įvaizdžio vyšnia ant torto
KTU mokslininkė norėtų atskirai perspėti tuos, kurie visiškai nejaučia savo kvepalų. Pasak
jos, tokia situacija dažniausiai atspindi vieną iš dviejų priežasčių: arba tai bandymas išsisukti
iš nemalonios situacijos – pavyzdžiui, kai kas nors pasipiktina kvapu ar jo intensyvumu, o
žmogus, norėdamas sumažinti įtampą, tiesiog pasako „aš tai nejaučiu“ – arba tai rodo, kad jis
itin agresyviai perdozuoja kvapų savo aplinkoje. Pastaruoju atveju, anot mokslininkės, toks
elgesys gali būti egzistenciškai pavojingas, ir ji paaiškina, kodėl.
„Kvepalai iš esmės turėtų būti įvaizdžio vyšnia ant torto – subtili detalė, atskleidžianti dar
vieną asmenybės sluoksnį. Jei kyla poreikis dažnai ir intensyviai parfumuoti save – iki tokio
lygio, kad dirgiklis tampa visiškai nejaučiamas, – reikėtų atkreipti dėmesį, kodėl toks įprotis
susiformavo“, – pastebi ji.
Pernelyg didelis noras kvėpintis gali būti susijęs su pasikeitusiu natūraliu kūno kvapu. Tam
įtakos turi hormonai, ligos, vaistai ar net mikrobiotos pokyčiai, todėl vertėtų atidžiau savęs
paklausti: gal nejučiomis įpratau kvėpintis daug ir dažnai, nes pajutau man pačiam
nepatinkantį savo natūralaus kūno kvapo pokytį?
„Žmogus to gali nė nesuvokti, tačiau pasąmoningai ieškoti paprasto, akivaizdaus sprendimo.
Tokiu atveju vertėtų pasitikrinti, ar organizme nevyksta svarbūs pokyčiai, kurių nepastebime
arba klaidingai interpretuojame. Atidus savęs stebėjimas gali padėti laiku užkirsti kelią
daugeliui sveikatos sutrikimų, todėl to nederėtų ignoruoti“, – teigia KTU mokslininkė.
