Prasidėjus naujiems kalendoriniams metams, Lietuvoje prasidėjo ir nauji mokestiniai metai. Vienas iš mokesčių, dėl kurio vis nerimsta diskusijos – nekilnojamojo turto (NT). Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetas kviečia pažvelgti į tai, kaip klausimai dėl žemės ir NT buvo sprendžiami prieš šimtą metų. VU istorikė doc. Dalia Bukelevičiūtė pasakoja, kokie NT mokesčiai galiojo tarpukario Lietuvoje, kaip jie buvo nustatomi, kokio jie buvo dydžio ir su kokiais sunkumais piliečiai bei valstybė susidurdavo siekdami juos surinkti.
NT mokesčio ištakos tarpukario Lietuvoje
Istorikė pasakoja, kad nuo pat Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m. biudžeto formavimas buvo vienas svarbiausių valstybės uždavinių, nes lėšų reikėjo visoms sritims. 1918 m. lapkričio 11 d. pradėjusi dirbti pirmoji Vyriausybė jau po keturių mėnesių, kovo 5 d., išleido pirmąjį mokesčių įsakymą. Jame buvo nurodyta, kad nuo kovo mėnesio reikia rinkti keturis pagrindinius mokesčius, galiojusius dar Rusijos imperijos laikais: žemės, NT, verslo ir žyminį. Tarpukariu žemės ir NT mokesčiai buvo aiškiai atskirti. Buvo laikomasi nuostatos, kad kaimo gyventojai turi mokėti žemės mokestį, o miestų gyventojai – NT mokestį.
„1919 m. spalio 20 d. ministrų kabinetas pradėjo svarstyti NT mokesčio įstatymą. Didesnių diskusijų dėl šio mokesčio nekilo, tačiau buvo pasiūlyta taikyti proporcingumo principą, t. y. neturtingus asmenis nuo mokesčio atleisti. Vis dėlto ministras Ernestas Galvanauskas su tokiu siūlymu nesutiko, argumentuodamas, kad kitose šalyse jokių išimčių nebuvo, todėl jų neturėtų būti ir Lietuvoje. To meto valdžiai nerūpėjo, ar žmogus turėjo darbą ar nuolatinių pajamų – NT mokestį mieste turėjo mokėti visi“, – pasakoja VU Istorijos fakulteto dėstytoja.
Galiausiai 1919 m. lapkričio 14 d., kai dar nebuvo išrinktas Seimas, Valstybės Taryba priėmė pirmąjį miestų ir miestelių NT įstatymą. Jis galiojo beveik visą tarpukario laikotarpį – iki pat 1939 m., kai buvo priimtas naujas įstatymas. Pagal šį teisės aktą nuo NT mokesčio buvo atleidžiami tik valstybės objektai, švietimo įstaigos, labdaros ir kitos ne pelno siekiančios organizacijos.
Atgalinės datos įstatymas ir kas sprendė, kiek reikia mokėti
Kalbėdama apie mokesčio dydį, istorikė pažymi, kad tarpukario Lietuvoje žemės ir NT mokestis sudarė 10 proc. nuo viso turto bruto pelno: „Bruto pelnu buvo laikoma vidutinė turto nuomos vertė. NT bruto pelną turėjo nustatyti mokesčių inspektoriai, lygindami jį su kitais panašiais objektais. Mokestis buvo nustatomas penkeriems metams, tačiau, siekiant palengvinti jo sumokėjimą, jis buvo renkamas du kartus per metus. Mokėti turėjo turto savininkas ar asmenys, kurie tuo turtu naudojosi, kitaip tariant – nuomininkai.“
Istorikė atkreipia dėmesį į šiandien neįprastą, tačiau tarpukariu gana dažną praktiką – įstatymų įsigaliojimą atgaline data. Nors NT mokesčio įstatymas buvo priimtas 1919 m. lapkritį, nuspręsta, kad jis galios nuo tų pačių metų sausio 1 d. Pasak istorikės, tokių dalykų būta tarpukario teisėkūroje, o šiandien įstatymų leidyboje tai būtų neįsivaizduojama. Praktikoje tai reiškė, kad jau metų pabaigoje naujai susikūrusios Lietuvos gyventojai turėjo sumokėti NT mokestį už visus 1919 m.
Mokesčio dydį nustatydavo mokesčių inspektoriai. Jie turėjo teisę spręsti, koks nustatomas bruto pelnas ir pagal jį apskaičiuojamas NT mokestis. Kadangi 1919 m. priėmus įstatymą išimtys dar nebuvo taikomos niekam, mokesčių inspektoriai įgijo itin didelę sprendimų laisvę. Nuo jų supratimo ir išsilavinimo priklausė, kaip buvo vertinami žmonių butai, namai ar sklypuose esantys statiniai. Ne visi inspektoriai turėjo finansinį ar ekonominį išsilavinimą – kai kurie jų buvo mokytojai ar vaistininkai. Tokia sistema sudarė sąlygas tiek manipuliacijoms, tiek skaičiavimo klaidoms.
Istorikė pabrėžia, kad Finansų ministerija teikė instrukcijas, kaip apskaičiuoti turto bruto pelną, tačiau praktikoje daug kas priklausė nuo paties mokesčių inspektoriaus: „Jei NT savininkas palaikydavo gerus santykius su inspektoriumi, šis galėjo „nepastebėti“ naujai pastatyto pastato arba kaimyno turtą įvertinti brangiau. Tokio paties NT, tačiau esančio skirtinguose miestuose, vertė galėjo būti nustatoma nevienodai, nes turto vertinimas priklausė skirtingiems mokesčių inspektoriams, kurie dažnai tarpusavyje nepalaikė ryšių, o veikė tik pagal Mokesčių inspekcijos, buvusios Kaune, nurodymus. Kaip mokesčių inspektorius instrukcijas suprasdavo, taip ir vertindavo. Sistema, kai mokesčių inspektoriai turėjo itin didelę sprendimų galią, buvo kritikuojama tiek spaudoje, tiek Seime, tačiau esminių pokyčių taip ir neįvyko. Todėl tokia tvarka išliko būdinga visam tarpukario laikotarpiui. Skųsti mokesčių inspektoriaus sprendimą buvo galima, tačiau praktikoje rasti teisybę buvo gana sudėtinga“, – pasakoja istorikė.
Mokestis praktikoje
Kalbėdama apie NT mokesčio taikymą, istorikė atkreipia dėmesį, kad iki 1924 m. Lietuvoje vyravo nemažas chaosas. Pasak doc. D. Bukelevičiūtės, tai lėmė dvi pagrindinės priežastys. Pirmiausia, po Pirmojo pasaulinio karo, iki maždaug 1920–1921 m., į Lietuvą masiškai grįžo žmonės iš carinės Rusijos. Jie dažnai apsigyvendavo bet kuriame tuščiame name ar bute. Antra, po karo buvo daug apleistų pastatų, kurių savininkai buvo pabėgę, žuvę arba taip ir nebegrįžo. Todėl mokesčių inspektoriams dažnai būdavo neaišku, kam konkreti nuosavybė priklauso. Situacija ėmė normalizuotis po 1924 m., kai savivaldybės pradėjo aktyviai registruoti gyventojus ir jų turtą.
Tais pačiais 1924 m. buvo priimtas ir Savivaldybių mokesčių įstatymas, kuriuo NT mokestis įtvirtintas ir savivaldybių lygmeniu. Tarpukariu NT savininkai mokestį turėjo mokėti tiek valstybei, tiek savivaldybei: valstybė buvo nustačiusi 10 proc. bruto pelno tarifą, o savivaldybės galėjo taikyti iki 20 proc. mokestį, nors dažniausiai jis siekė apie 4–8 proc. Mokestis buvo privalomas visiems, nepriklausomai nuo gaunamų pajamų, tačiau 1926 m. priimtas įstatymas numatė išimtį – jei per penkerius metus apskaičiuotas mokestis miestuose nesiekė 45 litų, o miesteliuose – 20 litų, jo mokėti nereikėjo. Ši riba buvo nustatyta po diskusijų Seime, gyventojus siekiant atleisti nuo simbolinio dydžio mokesčių.
Kalbėdama apie visuomenės reakciją į NT mokestį, istorikė pabrėžia, kad atviro pasipriešinimo tarpukariu beveik nebuvo: „Nei mitingų, nei masinių protestų nefiksuota – visuomenė mokesčius priėmė kaip neišvengiamą realybę. Žmonės juk negalėjo paprasčiausiai išsikraustyti iš savo namų ar atsisakyti nuosavybės. Didžiąją tarpukario dalį, ypač trečiajame dešimtmetyje, mokesčio mokėjimas nebuvo didelė problema: trūko būstų, todėl nuomos kainos kilo, o NT savininkai mokestį dažnai perkeldavo nuomininkams arba jį padengdavo iš nuomos pajamų.“
Padėtis ėmė keistis apie 1930 m., prasidėjus ekonominei krizei. Sumažėjus galimybėms išnuomoti butus ar kambarius, NT savininkams pasidarė sunkiau gauti papildomų pajamų, todėl mokesčių našta tapo labiau juntama. Ypač sudėtinga situacija susiklostė ketvirtajame dešimtmetyje tiems, kurie buvo pasistatę namus ar butus iš paskolų – krizės sąlygomis jiems tapo sunku vykdyti tiek kredito, tiek mokesčių įsipareigojimus. Tai paskatino viešas diskusijas apie mokesčių lengvatas ir išimtis, o valdžia palaipsniui pripažino, kad mokestinė našta ne visiems gyventojams yra vienodai pakeliama.
Reformos ir Vilniaus krašto prijungimas
Pasak doc. D. Bukelevičiūtės, diskusijos dėl NT mokesčio dydžio ir teisingumo tarpukariu nesiliovė visą laikotarpį. Nuo pat pradžių buvo kritikuojama vienoda 10 proc. bruto pelno norma, neatsižvelgianti į tai, ar žmogus gyvena kukliame būste, ar prabangiame name. Trečiajame dešimtmetyje vis dažniau buvo siūloma įvesti progresinį mokestį. Tam tikri palengvinimai vargingiausiai gyvenantiems buvo įvesti 1930 m., o 1933 m. nustatyta, kad mokestis naujiems pastatams turi būti pradėtas skaičiuoti tik po pusmečio, kai juose apsigyvens žmonės arba bus pradėta vykdyti komercinė veikla. Po dvejų metų buvo įvesta mokesčio progresija – pagal nustatytą bruto vertę reikėjo mokėti nuo 10 iki 13 proc. dydžio mokestį. Vis dėlto pati sistema iš esmės nepasikeitė: bruto pelną ir toliau nustatydavo mokesčių inspektoriai, remdamiesi nuomos verte ir savo vertinimu.
Nepaisant mokesčių lengvatų ir korekcijų, NT mokestis tapo vis svarbesne valstybės pajamų dalimi. Augant miestams, statyboms ir apmokestinamų objektų skaičiui, surenkamos sumos nuosekliai didėjo, ypač ketvirtajame dešimtmetyje: trečiajame dešimtmetyje buvo surenkama 3–5 mln. litų, o ketvirtajame – 6–8 mln. litų. Tačiau kartu augo ir įsiskolinimai: dalis gyventojų mokesčių nesugebėdavo sumokėti, ypač ekonominės krizės metais. Nors NT mokestis pagal svarbą nusileido žemės bei verslo mokesčiams, jo dalis bendroje tiesioginių mokesčių struktūroje nuolat augo ir tapo svarbiu urbanizacijos bei ekonominės raidos rodikliu.
„Vėlyvuoju tarpukariu problemos ypač išryškėjo prijungus Vilniaus kraštą ir artėjant Antrajam pasauliniam karui. Staiga išaugęs apmokestinamų objektų skaičius, gyventojų migracija, tušti butai ir smukusios nuomos pajamos lėmė, kad mokesčius surinkti darėsi vis sunkiau. 1939–1940 m. valdžia buvo priversta taikyti nuolaidas ir mažinti mokesčio dydį, tačiau net ir tai nepadėjo išspręsti problemos. Nepasitenkinimas dėl mokesčių augo, tačiau atviro protesto taip ir nebuvo. Autoritarinio režimo sąlygomis visuomenė savo nepasitenkinimą dažniausiai reiškė raštais ir skundais, o ne viešomis akcijomis“, – užbaigia pasakojimą VU Istorijos fakulteto dėstytoja.
VU pranešimas