Praeitą savaitę Europos bei kitų šalių dėmesys buvo nukreiptas į „Eurovizijos“ dainų konkursą, kuriame sėkmingai tiek pusfinalyje, tiek finale pasirodė ir Lietuvos atstovai. Šį renginį stebi milijonai žmonių (2024 m. stebėjo 163 mln., remiantis „Eurovizijos“ organizatorių duomenimis), todėl atlikėjams tai yra puiki proga būti pastebėtiems už savo atstovaujamos šalies ribų ir dar labiau išpopuliarėti.
Muzikos populiarumo fenomenas yra nevienalytis, kompleksiškas reiškinys. Viena vertus, muzikos žanrų, vadinamų populiariąja muzika, iš tiesų yra klausomasi daug. Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų duomenų archyvo (LiDA) kaupiami duomenys rodo, kad 44 proc. Lietuvos gyventojų bent kartą per metus lankosi populiariosios muzikos renginiuose ir panašiai tiek pat klausosi įrašų. Tačiau yra populiari ir liaudies muzika, klasikinė muzika, dainuojamoji poezija ir kitų žanrų muzika.
LiDA parengtame infografike matyti, kad muzikos žanrai skiriasi renginių lankymo ir įrašų klausymo dažnumu. Klasikinę muziką ir džiazą lietuviai dažniau klauso vaizdo ir / ar garso įrašų formatu, o, pavyzdžiui, operą ir liaudies muziką labiau linkę klausyti gyvai.
KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto muzikologė dr. Ulrika Varankaitė pažymi, kad opera klausytojams yra ne tik muzikos, bet ir vizualinės patirties menas, todėl ją dažniau renkamasi išgyventi gyvai – tai leidžia giliau įsitraukti ir patiems valdyti dėmesio lauką.
„Opera visgi yra teatras, tad, mano nuomone, nieko keista, kad klausytojai renkasi ją patirti gyvai. Nes čia dėmesys skiriamas ne tik muzikai, bet ir vizualiniams elementams: vaidybai, kostiumams, dekoracijoms, taip pat muzikinių spektaklių mėgėjams dažnai yra įdomu matyti gyvai grojantį orkestrą“, – sako U. Varankaitė.
Jos teigimu, gyvas dalyvavimas klausytojams leidžia maksimaliai pasinerti į operos patirtį, taip pat valdyti savo dėmesio lauką. Nes, pavyzdžiui, jei žiūrime operos vaizdo įrašą, žiūrovų akys gali matyti tik tai ar tik tiek, kiek yra rodoma kadre tuo metu, tad šiuo atveju vaizdinis patyrimas priklauso nuo surežisuoto vaizdo įrašo montažo ir, žinoma, prarandame gyvą muzikos skambėjimą.
Palyginus apklausas, atliktas iki pandemijos (2020 m.) ir po pandemijos (2023 m.), atrodo, kad Lietuvoje susidomėjimas įvairių žanrų (ypač popmuzikos, roko, hiphopo, elektroninės, liaudies, etninės ar world) muzikos renginiais paaugo 5–10 proc.
Liaudies muzikos atlikimo populiarumas gali būti nulemtas kitų priežasčių – ji dažniau už kitų žanrų muziką yra gyvai atliekama įvairių minėjimų, vakaronių, bendruomenių sueigų metu, jos klausymąsi galima vertinti ir kaip nacionalinio identiteto išraiškos aktą. Archyvo duomenys rodo, kad 2004 m. net 93 proc. šalies gyventojų liaudies dainas ir muziką vertino kaip svarbų Lietuvą apibūdinantį dalyką, daugiau nei pusė lietuvių klausytojų (52 %) rinkdamiesi muzikos įrašus teikė pirmenybę Lietuvos autorių ir atlikėjų kūriniams. Kitas ryškus aspektas tų metų apklausoje – lietuvių nuomone, svarbiausias dalykas tam, kad dainininkas galėtų išgarsėti, yra balsas, tačiau manoma, kad geri dainų tekstai populiarumui Lietuvoje yra svarbesni (27 %) nei Europoje (12 %).
Kalbant apie muzikinio turinio vartojimą apskritai, 13 proc. apklaustųjų 2020 m. nurodė, kad bent kartą per metus pirko, 12 proc. prenumeravo muzikos įrašus. Įdomu, kad apie 1 proc. apklaustųjų buvo bent kartą per metus pardavę savo kūrybos muzikos įrašų.
Apibendrinant, Lietuvoje muzikos klausymosi įpročiai atspindi tiek pasaulines tendencijas, kaip „Eurovizijos“ populiarumas, tiek gilų ryšį su nacionaliniu identitetu, išreikštu per liaudies muziką. Skirtingi žanrai – nuo populiariosios muzikos iki klasikos ar operos – turi savo klausytojus ir skirtingas patyrimo formas: vieni renkasi gyvą atlikimą dėl emocinio ir vizualinio poveikio, kiti – įrašus dėl patogumo.
Kintančios tendencijos rodo, kad po pandemijos auga domėjimasis koncertais, o lietuviškos muzikos kūrėjai ir toliau išlaiko klausytojų dėmesį. Tai liudija ne tik kultūrinį muzikos svarbumą, bet ir jos vaidmenį formuojant bendruomeniškumą bei tautinę tapatybę.