Šiuo metu Kėdainių daugiakultūriame centre atidaryta paroda „Lietuviški kino plakatai (1953−2010)“. Tai Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus plakatų rinkinio dalis. Paroda vyks iki rugsėjo 3 dienos.
Paroda buvo atidaryta antrąją Miesto šventės dieną. Parodos pristatyti buvo atvykusi Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Regina Lopienė.
Plakatas – ypatingas dailės žanras, skirtas kokiai nors aktualijai, idėjai, filmui, įvykiui ar prekei reklamuoti. Atlikęs savo paskirtį, jis sunaikinamas: spalvinga, patraukli kompozicija, dar neišblukusi saulėje, nesuplėšyta vėjo ar lietaus, negailestingai užklijuojama kita – aktualesne, spalvingesne, patrauklesne. Nepaisant tūkstantinių tiražų, nelieka nė vieno egzemplioriaus. Toks likimas ištiko daugelį tarpukario Lietuvos plakatų. Tai didelis praradimas, juk plakatas – ne tik dailininko išpuoselėtas, dažnai aukšto meninio lygio dailės kūrinys, bet ir ypatingas laikotarpio liudininkas. Kino plakato padėtis geresnė. Užgimęs praeito šimtmečio šeštajame dešimtmetyje kartu su lietuvišku kinu, jis atrado rūpestingą šeimininką – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus turi surinkęs beveik visą lietuviškų kino plakatų kolekciją.
Lietuvos kinas ir jį propaguojantis plakatas – jauni Lietuvos kultūros reiškiniai. Gimęs ir vystęsis uždaroje bei griežtai cenzūruojamoje visuomenėje, plakatas neišplaukė į tarptautinius vandenis, tapo labiau vidiniu mūsų kultūros įvykiu. Dabar, žiūrint iš laiko perspektyvos, jau galima įvertinti plakato vaidmenį mūsų kultūriniame gyvenime. Plakatai buvo spausdinami beveik visiems lietuviškiems filmams, o kai kuriems, sulaukusiems ypatingo visuomenės ar politinės vadovybės dėmesio, – net po kelis. Paroda „Lietuviškas kino plakatas“ apima beveik keturis dešimtmečius – nuo seniausios muziejuje saugomos afišos filmui „Aušra prie Nemuno“ (1953 m.) iki ankstyvaisiais nepriklausomybės metais sukurtų afišų.
Plakatų autoriai – įvairią kūrybinę patirtį sukaupę dailininkai: nuo Lietuvos respublikinės kino filmų nuomojimo kontoros darbuotojų – tapytojų Miroslavo Znamerovskio, Vaclovo Balsio, Vido Drėgvos, sukūrusių daugiausia plakatų, iki grafikų Gintaro Gesevičiaus ir Vytauto Kaušinio, scenografų Jokūbo Jacovskio ir Augio Kepežinsko, animatorių Antano Janausko ir Valdo Gilio bei dar daug kitų.
Lietuvos dailininkai kino plakatą suprato ne kaip filmo turinio atpasakojimą vaizdais, o kaip savarankišką kūrinį – filmo medžiagos įkvėptą interpretaciją. Plakatuose nematome apnuogintų filmų kadrų reprodukavimo, čia nėra ir Vakaruose bei JAV įprastų išdidintų pagrindinio herojaus portretų. Lietuviškuose kūriniuose išradingai jungiama fotografinė medžiaga ir piešinys, nespalvotos kadrų dėmės papildomos prasmingais ryškiaspalviais komponentais, stilizuotos formos jungiamos su natūralistiniais fragmentais. Jei centrinė plakato figūra – herojaus portretas, tai jis pagilinamas psichologiškai, įprasminamas vaizdavimo būdu ar pagalbiniais atributais. Neretai plakato idėja perteikiama simboliu ar metafora, taikliai atskleidžiančia pagrindinę filmo temą.
Filmų pavadinimai užrašyti įvairiais šriftais – nuo grotesko iki įmantriausių šriftų bei pačių autorių pieštų ar kitaip modeliuotų raidžių, paprastai turinčių ryšį su lakšto komponentais ir pabrėžiančių plakato temą.
Aukšto meninio lygio plakatas yra kvietimas į kiną, kuris taip pat atlieka didžiulės auditorijos meninio auklėjimo funkciją. Toli gražu ne kiekvienas žmogus lankosi parodose ar muziejuose, todėl dažnam plakatas yra vienintelis susitikimas su dailės kūriniu. Čia praeivis pamato suderintas spalvas, stilizuotą piešinį, netikėtus sugretinimus – turi galimybę susipažinti su įvairiomis technikomis, dailės pradmenimis.
Dėmesingesnį praeivį plakatas kviečia mąstyti, ginčytis su autoriumi ar jam pritarti. Didžiąją dalį laikotarpio, atsispindinčio muziejaus kolekcijos plakatuose, gyvenome totalitarinėje visuomenėje. Plakatai, kaip ir filmai, buvo griežtai cenzūruojami. Kasdieniame gyvenime, žmonių buityje totalitarizmas buvo nustumiamas į tolimiausią smegenų užkampį, todėl ir plakatuose įtampos slegiamą visuomenę pastebime tik užuominose, išskyrus politiškai angažuotus kūrinius – ir filmus, ir jiems skirtus plakatus. Ne visada plakatų spauda atitiko dailininkų sumanymus: pilkas šiurkštus popierius, pablukusios spalvos ar išsiliejęs neryškus piešinys neretai kenkė plakato meniniam įtaigumui, bet neužgožė esmės. Surinkti plakatai teikia nepaprastai įdomios informacijos apie praėjusio šimtmečio kiną: režisierius, aktorius, dailininkus, suteikia galimybę išvysti laikotarpio mene vyravusias tendencijas, jų meninį lygį ir teikia žinių apie tuometę visuomenę. Pažinus praeitį, lengviau suprasti dabartį ir žengti pirmyn.
Kėdainių daugiakultūrio centro informacija
www.kedainiai.lt