Kalėdos Lietuvoje dažnai pristatomos kaip vakarietiška, iš Europos miestų atkeliavusi šventė, tačiau senieji archyvai pasakoja kiek kitokią istoriją. Dar gerokai iki eglučių, stiklinių žaisliukų ar kalėdinių atvirukų žiemos šventinis laikotarpis Lietuvoje buvo kupinas prasmių, simbolių ir ritualų, susijusių su metų ciklu, bendruomeniškumu ir kasdiene buitimi. Šios tradicijos ne tik gyvavo, bet ir buvo nuosekliai fiksuojamos – spaudoje, menininkų darbuose, teatro scenose, o vėliau ir lietuvių išeivijos leidiniuose.
„Senuosiuose archyvuose atsispindi ne tik to meto politinės ar socialinės aktualijos bei problemos, bet ir labai žmogiški dalykai – kasdienybė, papročiai, šventės. Artėjant Kalėdoms, spaudoje atsirasdavo pasakojimų apie namų puošimą, tradicinių valgių gaminimą, artėjančius šventinius renginius. Tokie šaltiniai jau dabar pasiekiami skaitmeniniuose archyvuose, o jau ateinančių metų gegužę juos atrasti bus dar paprasčiau naujoje platformoje „ekultūra“, – pasakoja nacionalinės platformos „ekultūra“ turinio ekspertė dr. Jolanta Budriūnienė.
Pasak jos, tarpukario spauda leidžia pamatyti, kaip Kalėdų papročiai buvo ne tik praktikuojami, bet ir reflektuojami. Čia galima rasti ne vien aprašymus ar receptus, bet ir kritiškus svarstymus apie besikeičiančią šventės formą. Pavyzdžiui, 1928 m. leidinyje „Sekmadienis“ rašyta, kad kalėdinės eglutės paprotys – „gryniausias importas“. Tokie tekstai liudija, kad net ir prieš šimtmetį visuomenė svarstė, kas yra savita, o kas perimta iš kitų kultūrų.
Nuo šiaudinio sodo iki kalėdinių pyragų
Dar iki kalėdinės eglutės „įsitvirtinimo“ lietuvių namus žiemos švenčių metu puošė šiaudiniai sodai. Jie kabėdavo kambario centre ar virš stalo, simbolizuodami šviesos sugrįžimą, gyvybės ciklą ir namų pusiausvyrą. Šiaudas, kaip derliaus likutis, primindavo atsinaujinimą ir ryšį su gamtos ritmu, todėl žiemos saulėgrįžos metu sodai turėjo ypatingą reikšmę.
Vėliau, kartu su Europos miesto kultūra, Lietuvoje pradėjo plisti ir eglutės tradicija. Iš pradžių jos buvo puošiamos tuo, kas buvo po ranka ir turėjo simbolinę prasmę – obuoliais, riešutais, šiaudiniais dirbiniais, vaškinėmis žvakėmis. XX a. pradžioje į Lietuvą atkeliavę stikliniai žaisliukai iš Vokietijos ir Lenkijos pamažu formavo naujas puošybos madas, atspindinčias laikmečio estetiką ir žmonių buitį.
„Kalėdų laikotarpis neatsiejamas ir nuo šventinio stalo. Senieji receptai atskleidžia, ką lietuviai laikė šventiniu skoniu ir kaip maistas tapo atminties forma. Tarpukario spaudoje publikuoti pyragų, desertų ar gėrimų receptai liudija ne tik kulinarines madas, bet ir šeimų pastangas šventę paversti ypatinga“, – sako dr. J. Budriūnienė.
Vienas tokių pavyzdžių – 1937 m. žurnale „Moteris“ publikuotas Kalėdų pyrago su marmeladu receptas, kurį pateikiame žemiau (kalba netaisyta, aut. past.).
Puikus Kalėdų pyragas su marmeladu
500 gr. miltų, stiklinė ar 1/4 litro pieno, 90–100 gr. sviesto, 1–2 kiaušiniai, 50 gr. cukraus, 20 gr. gerų šviežių mielių, žiupsnelis druskos, citrinų žievelių.
Pašildytus miltus persijoti į pašildytą dubenį. Mieles ištrinti su trupučiu cukraus ir praskiesti puse stiklinės turimo pašildyto pieno. Imti dubenį su miltais, padaryti miltuose duobutę, supilti į ją praskiestas mieles, apibarstyti jas miltais ir padėti su visu dubeniu šiltoje ramioje vietoje. Po 25 – 30 minučių sudedam į tas mielas lydytą sviestą (tik nekarštą), cukrų, kiaušinius, citrinos žievę, druską. Viską sumaišome pirma su skystomis mielėmis, po to suminkome su miltais, ir tik dabar supilti drungną pieną. Po to tešlą ranka taip ilgai minkyti ir plakti, kol ji jau nebelimpa nei prie dubenio nei prie delno, pasidaro blizganti ir lygi. Tada pabarstyti miltais ir apdengus padėti, kad kiltų, per kokius 2–3 pirštus.
Tuo tarpu paimti dar 150 gr. sviesto, 1 valg. šaukštą cukraus, 1 kiaušinį. Cukrų, sviestą ir kiaušinį ištrinti iki baltumo ir, įplakti į tešlą. Po to vėl ją padėti į šiltą vietą, kad kiltų.
Pakilusią tešlą išplojame, užtepame ant jos sluogsnį drugno marmelado (uogų, slyvų ar kitokių vaisių), atsargiai susukame į rietimą, sulenkiame, kaip žiedą, galus gražiai suduriame ir dedame į specialų tokiems „kringeliams“ keptuvą, sviestu išteptą ir trintais sausainiais išbarstytą. Kas neturi tokio keptuvo, gali imti paprastą, tik, kad nesusilietų „kringelio“ viduris, įstatyti kokį mažesnį indą vidury (jį taip pat gerai ištepti su sviestu).
Panašūs šventiniai receptai randami ir išeivijos spaudoje. Štai 2008 metais Brazilijos lietuvių leidinyje „Mūsų Lietuva“ publikuotas Kalėdų pyrago aprašymas rodo, kaip tradicijos keliavo kartu su žmonėmis ir buvo puoselėjamos net toli nuo Lietuvos. Tokie tekstai primena, kad kultūros paveldas gyvena ne tik archyvuose, bet ir šeimų atmintyje.
Šventinė kultūra scenoje ir vaizduose
Kalėdinė nuotaika gyvavo ir kultūriniame gyvenime. 1927 m. režisieriaus Antano Sutkaus pastatyta Charleso Dickenso „Kalėdų giesmė“ liudija, kad tarpukario Lietuvos teatras aktyviai reagavo į šventinį laikotarpį. Išlikę dekoracijų ir kostiumų eskizai šiandien leidžia įsivaizduoti, kaip Kalėdos buvo pasakojamos scenoje.
Greta jų – kalėdiniai ir naujametiniai atvirukai, tapę svarbia šventinės komunikacijos dalimi. Juose atsispindi ir laikmečio estetika, ir žmonių noras dalintis šventine nuotaika.
„Visi šie pavyzdžiai rodo, kad senųjų Kalėdų pėdsakų galima rasti labai įvairiuose šaltiniuose – nuo tarpukario spaudos iki teatro eskizų ar išeivijos leidinių. Nuo 2026 metų gegužės naršyti Lietuvos kultūros ir meno archyvus bus dar patogiau nacionalinėje platformoje „ekultūra“, kuri sujungs daugiau kaip milijoną skaitmenintų kultūros vertybių iš skirtingų Lietuvos institucijų į vieną erdvę“, – sako dr. J. Budriūnienė.