Širdžių poetei, žurnalistei, politikei Daliai Teišerskytei šiandien, lapkričio 27 d., būtų
sukakę 81-eri. Būtent gimimo dieną prieš dvejus metus po sunkios ligos viena
ryškiausių mūsų šalies visuomenės veikėjų iškeliavo amžinybėn.
Spalvotas gyvenimas
Vakar Kaune, galerijoje „Balta“ surengtas D. Teišerskytės atminimo vakaras sukvietė jos
bičiulius, kūrybos gerbėjus ir kolegas. Poetinės bendruomenės širdimi vadinta kūrėja
prisiminta ne tik per jos tekstus, bet ir per žmonių, artimai ją pažinojusių, pasidalintas
istorijas. Vakaro iniciatorė – „Ad Astra“ klubo prezidentė Inga Budrienė, tęsianti
tradicijas, kurias kadaise pradėjo pati D. Teišerskytė.
„Šįvakar žodžiai skamba kitaip – tyliau, bet prasmingiau. Dalia buvo žmogus, gebantis
net paprastą sakinį paversti šviesa, tiesa ar net daina. Gal todėl dabar atrodo, kad tie
žodžiai vis dar sklando tarp mūsų. Galima juos rasti čia – tarp lengvo angelo sparnų
mosto ir plunksnos kritimo ant stalo. Jos eilutės, regis, nenusileidžia niekur kitur, tik į
mūsų mintis“, – kalbėjo ji.
I.Budrienė prisiminė ir vieną iš tų frazių, kurias Dalia mėgo kartoti: „Neliūdėkite, aš
niekur neišėjau – tik pakeičiau kambarį.“
Tą žaismingą ir kartu ramų požiūrį į gyvenimą, sakė ji, Dalia nešėsi visada.
„Ji juokaudavo, kad tyliai gyvena tik plunksnos, o jos pačios gyvenimas visada buvo
spalvotas“, – pasakoja daugiau nei du dešimtmečius D. Teišerskytę pažinojusi moteris.
„Ad Astra“ moterų klube I. Budrienė apsilankė paraginta mamos – veikliai kaunietei
norėjosi prisijungti prie vykdančiųjų kilnias iniciatyvas.
Iki šiol pašnekovė prisimena, kaip su organizacijos narėmis rūpinosi palatų mamoms,
pagimdžiusioms neišnešiotus kūdikius, įrengimu.
„Tada dar nežinojau, kad to Kauno klinikų skyriaus paciente būsiu ir pati – antrasis
mano sūnus į šį pasaulį pasibeldė anksčiau nei tikėjomės, – prisimena pašnekovė, –
Dalios rūpesčiu Kaune buvo įgyvendintas ne vienas labdaros projektas. Jos idėjas klubo
narės visada palaikė“.
Svajonių nepamiršo
Renginių vedėjas Giedrius Gustas, daugelį metų su D. Teišerskyte vykęs į jos
susitikimus su kūrybos gerbėjais visoje Lietuvoje, papasakojo, kad prieš mirtį poetė
sakė turinti kelias svajones – kad būtų paminėtas jos jubiliejus ir „Ad Astra“ veikla
tęstųsi.
„Abu šie norai išsipyldė“, – patikina jis.
G.Gustas prisiminė D. Teišerskytės stiprybę ir užsispyrimą. „Ji iki paskutinės akimirkos turėjo planų“, – sakė jis. Vakaro metu skambėjo ir muzikiniai prisiminimai. Dainininkė Asta Pilypaitė, kuriai teko
ne kartą dainuoti kūrinius pagal D. Teišerskytės tekstus, sakė, kad Dalia jai visada buvo
spalvinga kūrėja. „Ji išlieka gyva per tai, ką paliko – per dainas, per eilutes, per žmones, kuriuos įkvėpė.
Labai gera matyti tiek šviesių veidų, atėjusių ją pagerbti“, – sakė atlikėja, atminimo
vakarą koncertavusi kartu su Pauliumi Bagdanavičiumi.
Į ateities spėjimą – su humoru
Ypač jaudinantis buvo Sigitos Paškevičienės, artimos Dalios bičiulės ir buvusios „Ad
Astra“ klubo prezidentės, prisiminimas. Ji prisipažino, kad vienas iš poetės eilėraščių,
pavadintas „Madam“, yra skirtas jai.
„Turiu ne vieną man dedikuotą ir iki šiol nepublikuotą kūrinį. Vienas jų – ranka rašytas ir
jau beveik išblukęs. Noriu atkurti eiles ir visas, kurias turiu, perduoti saugoti Dalios
artimiesiems“, – sakė S. Paškevičienė.
Viena geriausių D. Teišerskytės bičiulių prisiminė ir pašėlusių istorijų iš judviejų
praeities. Tai buvo ir smagios kelionės į užsienį, ir šokiai, ir nuotykiai. S. Paškevičienė
priminė ir pačios Dalios pasakytą metaforą – neva jai išbūrė, kad ištekės sulaukusi 80-
ies, ir juokaudavo, jog „viršuje tikrai kažkas laukia“. Tose detalėse, sakė ji, buvo visas
Dalios paprastumas, humoras ir žmogiškas artumas.
Bajorišką D. Teišerskytės kilmę ir stotą prisiminė Kauno ceremonmeisteris Kęstutis
Ignatavičius. Anot jo, net sunkiai sirgdama poetė neviešino savo skausmo, susitikdavo
su žmonėmis, dalyvaudavo renginiuose. Pasak K. Ignatavičiaus, Dalia mėgo baltą
spalvą – taip ją, vilkinčią baltai, jis matė ir likus maždaug penkiems mėnesiams iki jos
mirties
Per gyvenimą D. Teišerskytė išleido penkiolika poezijos rinkinių, noveles, atsiminimus,
sukūrė daugiau nei 400 dainų tekstų. Nors paskutiniais metais sirgo, poetė iki pat
gyvenimo pabaigos stengėsi susitikti su skaitytojais – rajonų bibliotekose, kultūros
centruose, bendruomenėse. Tie susitikimai neretai sutraukdavo pilnas sales, o ji pati
kartodavo, kad žmonių šiluma ją „laiko ant kojų“.
„Jos balsas liko knygose, melodijose ir svarbiausia – žmonių, ją pažinojusių, atmintyje“,
– neabejoja vakaro dalyviai.
Tai, ką D. Teišerskytė kūrė, vakaro metu įgarsino aktorės Inesa Paliulytė ir Olita
Dautartaitė. Pastaroji papasakojo žavingą istoriją, kaip, tuokdamasi prieš trylika metų,
svarstė, iš kur gauti baltas ilgas pirštinaites, papildysiančias jos garderobą.
„Su dabartiniu vyru buvome našliai. Ir kai nusprendėme pasižadėti vienas kitam, norėjau
tai progai tinkamai pasiruošti. Juodas pirštinaites turėjau, bordo – taip pat. O baltų
neturėjau. Tuomet bičiulė pasiūlė paskambinti Daliai. Neabejojo, kad visada pasitempusi, elegantiška bajoriškos kilmės poetė galės padėti. Ir padėjo. Visada prisiminsiu dalį Dalios turėjusi svarbią man dieną“, – sako O. Dautartaitė.
