Lietuva jau ne vienerius metus aktyviai konkuruoja dėl tarptautinių studentų. Universitetai sėkmingai pritraukia jaunuolius iš Azijos, Afrikos, Rytų Europos ir kitų regionų – jie studijuoja, įgyja kvalifikaciją, pažįsta vietos rinką. Tačiau verslui šis potencialas dažnai taip ir netampa realia nauda: baigę studijas, didžioji dalis užsienio absolventų Lietuvą palieka.
„Dažnai galvojame, kad tai tik asmeninis pasirinkimas – geresnės algos ar didesnės galimybės kitur, tačiau realybė sudėtingesnė“, – dalinasi Mykolo Romerio universiteto (MRU) vadybos mokslo krypties daktarė Mantė Gasiūnaitė-Binkienė. Ji savo disertacijoje analizuoja, kodėl mūsų šalis, kuri gana sėkmingai pritraukia užsienio studentus, vis dar sunkiai sukuria sistemą, leidžiančią jiems po studijų likti – įsidarbinti, kurti karjerą ir prisidėti prie ekonomikos augimo.
Darbdavių dilema: kompetencijos yra, bet rizika – per didelė?
Užsienio absolventai dažnai įvardijami kaip viena perspektyviausių talentų grupių darbo rinkai. Jie jau yra Lietuvoje, turi vietinį diplomą, dažnai puikiai kalba anglų kalba, o dalis supranta ir lietuviškai. Tarptautinėje praktikoje tokie specialistai vadinami „žemai kabančiais vaisiais“, nes jų integracija reikalauja mažiau papildomų investicijų nei naujų darbuotojų pritraukimas iš užsienio.
Vis dėlto Lietuvoje šis potencialas išnaudojamas fragmentiškai. Pasak dr. Mantės Gasiūnaitės-Binkienės, pereinamasis laikotarpis nuo studijų prie darbo tampa kritiniu tašku.
Tyrimas atskleidžia, kad dalis darbdavių vengia samdyti užsienio absolventus ne dėl kompetencijų stokos, o dėl neapibrėžtumo. Įmonėms trūksta aiškios informacijos apie leidimus gyventi ir dirbti, procedūrų trukmę, atsakomybes ir galimas rizikas.
Tuo pat metu tarptautinės įmonės, turinčios daugiau patirties ir vidinių resursų, dažniau įdarbina užsieniečius. Tai rodo, kad problema slypi ne talentų pasiūloje, o sistemos aiškume ir koordinacijoje.
Sistema, kuri veikia atskirai
Mokslininkė pabrėžia, kad užsienio absolventų integracija į darbo rinką yra tarpsektorinis klausimas. Universitetai teikia karjeros konsultacijas ir integracines paslaugas, migracijos institucijos sprendžia leidimų klausimus, o darbdaviai ieško darbuotojų. Tačiau šios grandys dažnai veikia atskirai.
Ypač sudėtinga situacija regionuose, kur darbo jėgos trūkumas yra didžiausias, tačiau trūksta institucinio palaikymo ir tarpininkavimo tarp savivaldos, darbdavių, švietimo įstaigų, tyrėjų.
Investicija, kuri gali atsipirkti
Dr. Mantės Gasiūnaitės-Binkienės nuomone, sėkminga užsienio absolventų integracija turėtų būti vertinama kaip ekonominė investicija. Likę dirbti Lietuvoje specialistai kuria pridėtinę vertę, moka mokesčius, prisideda prie inovacijų ir padeda spręsti struktūrinį darbo jėgos trūkumą.
Būtent čia disertacijoje identifikuojama esminė problema – dažnai kiekviena institucija mato tik „savo problemos lauką“ ir neturi veiksmingų mechanizmų dirbti kartu. Pasak dr. Mantės Gasiūnaitės-Binkienės, užsienio absolventų karjera nesusiformuoja savaime. Ji formuojasi trijų lygmenų sąveikoje: paties absolvento sprendimų ir kompetencijų, organizacijų – universitetų ir darbdavių – veiksmų bei politinės ir institucinės aplinkos, kuri nustato bendras taisykles ir integracijos sąlygas. Disertacijoje pasiūlytas suinteresuotųjų šalių įtraukties valdymo modelis leidžia šią fragmentaciją vertinti kaip valdomą procesą ir pereiti nuo pavienių iniciatyvų prie koordinuoto, ilgalaikio požiūrio.
Pasak dr. Mantės Gasiūnaitės-Binkienės, kova dėl talentų ateityje tik stiprės. Šalys, kurios sugebės pritraukti studentus ir sudaryti sąlygas jiems likti darbo rinkoje, įgis ilgalaikį konkurencinį pranašumą.