Lujanas, Argentina. Lapkričio 15-osios rytą Lujano Dievo Motinos bazilikos aikštė virto
mažyte Lietuva. Čia susirinko lietuvių kilmės šeimos iš visos Argentinos – nuo Berisso ir
Tandilio iki Rosario, Buenos Airių ir atokiausių provincijų. Kai kurie atvyko kelių valandų
keliu, kiti – pirmą kartą atsivedę savo vaikus, kad jie pamatytų, kaip atrodo gyvas lietuviškumas, čia saugomas jau tris ketvirčius amžiaus. Patys lietuviai sakė
nebeatsimenantys, kada paskutinį kartą buvo taip gausiai susirinkę. Juos subūrė dvi progos:
naujo Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslo perdavimas Lujano Mergelės Marijos
šventovei ir Argentinos lietuvių bendruomenės 75-metis.
Dar prieš Mišių pradžią ore tvyrojo vos apčiuopiamas jausmas, primenantis grįžimą namo.
Tautinių juostelių spalvos mirgėjo tarp žmonių, o senoliai, sulaukę progos susitikti, tyliai
dalijosi istorijomis, kurias gali papasakoti tik gyvenimo patirtis: apie karo metų keliones,
pirmuosius bendruomenės vakarus, apie tai, kaip kiekviena šeima iš naujo nešė Lietuvą į
naujus namus Pietų Amerikoje.
Šv. Mišias aukojo arkivyskupas Lionginas Virbalas, o su juo koncelebravo kunigai marijonai,
dirbantys lietuvių įkurtose parapijose. Mišiose lietuviškai ir ispaniškai giedojo Berisso
Mindaugo draugijos choras. Arkivyskupas Lionginas Virbalas savo pamoksle palietė tą
nematomą siūlą, jungiantį diasporą su tėvyne. „Jūs čia sukūrėte namus, tačiau šaknų
nepaleidote. Tai – jūsų stiprybė ir jūsų istorija“, – sakė jis. Jis taip pat priminė seną tradiciją
rengti piligrimines keliones į Lujaną, kur sovietinės okupacijos metais būdavo minima ir
Lietuvos nepriklausomybė.
Ši mintis ypač jautriai suskambo tada, kai bendruomenė išvydo intronizuojamą naujai sukurtą
Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atvaizdą. Atgabentas iš Lietuvos su ypatingu rūpesčiu,
jis tarsi simboliškai sujungė du pasaulius – Lietuvą, iš kurios kadaise iškeliavo protėviai, ir
Argentiną, kuri tapo jų naujais namais.
Po šv. Mišių dalyviai nusileido į bazilikos kriptą, kur, skambant „Ave Maria“ giesmei,
simboliškai atsisveikino su senuoju paveikslu, kuris bus perkeltas į šventovės muziejų. Šalia
naujojo paveikslo kabės Lietuvos vėliavos – Trispalvė ir istorinė su Vyčiu. Lujano bazilikos
kriptoje galima pamatyti daug įvairiose šalyse gerbiamų Mergelės Marijos paveikslų ir
statulų. Nuo 1982 m. čia kabėjo ir Vilniaus Gailestingumo Motinos paveikslas. Deja, jis
nepasižymėjo meniškumu, todėl Argentinos lietuviai jau seniai planavo jį pakeisti
tinkamesniu.
Prieš porą metų, lankydamasis Argentinoje, Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas
užsienio lietuvių sielovadai arkivyskupas Lionginas Virbalas pasiūlė tai pagaliau padaryti. Jo
prašymu Vilniaus Šv. Teresės parapija padovanojo dailininko Pauliaus Juškos nutapytą
paveikslą. Beveik prieš metus buvo sudaryta darbo grupė iš įvairių Argentinos lietuvių
bendruomenių atstovų, kuri ėmėsi šventės paruošimo ir kvietė visus joje dalyvauti.
Lujane taip pat buvo minimas ir Argentinos lietuvių bendruomenės 75-metis. Atvykę į
Argentiną, kaip ir kitose šalyse, lietuviai steigė savo organizacijas ir klubus. 1950 m. buvo
įkurtas juos jungiantis Argentinos lietuvių organizacijų komitetas, kuris 1956 m. sausį
pasivadino Argentinos lietuvių organizacijų ir spaudos taryba (ALOST).
Po Mišių žmonės iš bazilikos žengė tarsi sena, daug išgyvenusi šeima. Jie sveikino vieni
kitus, apsikabino, o tarp šurmulio kartkartėmis nuaidėdavo lietuviškos melodijos,
sugrąžinančios visus į vaikystės sodus, į prosenelių namų kvapus – į vietą, kurios nebėra
šalia, bet kuri visada yra širdyje.
Vakaro kultūrinė programa dar labiau sustiprino šį jausmą. Mindaugo lietuvių draugijos
choras savo balsais pripildė salę skaidraus jausmingumo – tokio, kuris gimsta tik tada, kai
žmonės gieda ne dėl scenos, o iš meilės savo šaknims. Po jų pasirodė šokių kolektyvai iš
visos Argentinos: Berisso lietuvių draugijos „Nemunas“ kolektyvai „Skaidra“, „Nemunas“,
„Griaustinis“ ir „Pipiras“; Argentinos lietuvių centro „Spindulys“ ir „Perkūnas“; Tandilio
kolektyvai „Kaukas“ ir „Laisvės Akmuo“; Rosario kolektyvai „Šaltinis“ ir „Dobiliukai“;
Berisso Mindaugo draugijos kolektyvas „Žibutė“. Kiekvienas šokis buvo lyg laiškas
protėviams, kiekviena melodija – tarsi pažadas, kad lietuviškumas čia niekur nedings.
Šventė pradžiugino ir naujai įkvėpė lietuvius palaikyti tikėjimą bei tautinę dvasią, paskatino
bendradarbiauti ir dalintis patirtimi. Net žmonės, atvykę 600 kilometrų iš Kordobos į Lujaną,
dalijosi džiugia nuotaika ir kartu su kitais linkėjo pratęsti šią gražią Argentinos lietuvių
susibūrimo tradiciją.
Per 75 metus ši bendruomenė tapo daugiau nei tautine organizacija. Ji tapo gyvu tiltu,
jungiančiu kartas: tuos, kurie Lietuvą paliko; tuos, kurie ją prisimena iš pasakojimų; ir tuos,
kurie jos ieško iš naujo – kelionėse, šokiuose, giesmėse, pačioje kalboje. Todėl vakaro
pabaigoje ištarti žodžiai skambėjo ne kaip šūkis, o kaip ramus, tikras įsitikinimas:
„Mes esame toli, bet mes – Lietuva.“