Gruodžio 21–22 dienomis Šiaurės pusrutulyje įvyksta žiemos saulėgrįža – astronominis momentas, kai Saulė pasiekia žemiausią padėtį dangaus skliaute. Tai laikotarpis, kai diena būna trumpiausia, o naktis – ilgiausia. Nuo šio momento dienos pamažu ima ilgėti, todėl daugelyje kultūrų sakoma, kad „Saulė sugrįžta“.
Astronominė žiema paprastai prasideda gruodžio 21 arba 22 dieną, priklausomai nuo metų.
Lietuvių senajame pasaulėvaizdyje šis laikas turėjo gilią simbolinę reikšmę. Devyniaragis elnias lietuvių pagoniškoje tradicijoje dažniausiai siejamas su Mėnulio simbolika. Nuo priešpilnio iki pilnaties praeina apie devynios paros, todėl mėnulis mitologiniuose vaizdiniuose įvardijamas kaip „devyniaragis“.
Liaudies dainose ir pasakojimuose elnias–mėnulis vaizduojamas judantis dangaus skliautu:
-
vasarą – žemai, kai naktis trumpa,
-
žiemą – aukštai, kai naktis ilga.
Etnologinėje tradicijoje pasakojama, kad baltas elnias pasirodo per saulėgrįžą, o „atbėga“ per Kalėdas, taip simboliškai jungdamas senąjį saulėgrįžos šventimą su vėlesniu kalėdiniu laikotarpiu. Tai leidžia manyti, kad žiemos saulėgrįža buvo švenčiama dar iki krikščioniškų Kalėdų įsitvirtinimo.
Kai kuriuose dainų ir pasakojimų sluoksniuose elnias įgauna ir Saulės simbolio prasmę – vaizduojamas kaip nešantis Saulę ant ragų, tarsi padedantis jai sugrįžti po tamsiausio metų laiko.