Saulius Trepekūnas
Gimė: Pasvalyje
Gyvena: beveik 10 metų Hommersake, Norvegijoje
Chorų ir pučiamųjų instrumentų orkestrų dirigentas
Rogalando lietuvių bendruomenės pirmininkas, chorų ir pučiamųjų instrumentų orkestrų dirigentas, profesinės sąjungos narys, trijų vaikų tėvas, Hommersako miestelio 2010 metų žmogus… Ir tai tik labai trumpas Sauliaus Trepekūno pristatymas. Ne vienus metus jis gyveno Anglijoje, Danijoje, būdamas įsitikinęs, kad žmogus turi pamatyti kuo daugiau pasaulio, klajojo ne tik po Europą, bet ir po Afrikos šalis kaupdamas be galo įdomią ir vertingą patirtį. Galiausiai su šeima įsikurti nusprendė Norvegijoje. Kuo patraukė būtent ši šalis, kokie gyvenimo joje pranašumai? Kas paskatino suburti Rogalando lietuvių bendruomenę ir tapti jos pirmininku? Apie tai ir dar daugiau kviečiu skaityti šiame interviu.
Kas Jus atvedė į Norvegiją?
Su žmona į Norvegiją atvažiavome pasižiūrėti, ar patiks norvegiška kultūra, ar rasime darbus. Viskas susiklostė labai lengvai ir greitai. Tad nutarėme šioje šalyje pasilikti ir auginti vaikus.
Kodėl iš visų pasaulio šalių pasirinkote būtent šią?
Pasirinkome šią šalį todėl, kad patinka jos pedagoginė sistema. Joje labai daug dėmesio skiriama socialiniam auklėjimui, o dalykinis mokymas lieka antroje vietoje, ypač pradinėse mokyklose. Vėliau, vaikams augant, mokyklose prioritetai keičiasi. Manau, Norvegijos švietimo sistema paremta principu „lenk medį, kol jaunas“. Matematiką ir kitus dalykus galima išmokti ir vėliau, o žmogų išauklėti / perauklėti vėliau jau labai sunku.
Gyrėte ir Norvegijos gamtą…
Mums labai patinka Norvegijos gamta, ypač kalnai, ir tai, kad nėra karšta. Gal tik lyja kartais per daug, bet ar gali būti viskas idealu? Gyvename labai mažame miestelyje, kur visi vieni kitus pažįsta. Miestelis apsuptas kalnų, miškų ir fiordų. Kalnai ir vanduo sukuria nepaprastus vaizdus, kurie savaip gražūs bet kokiu oru. Mėgstame slidinėti, vaikščioti po kalnus, o šiai veiklai Norvegija yra ideali šalis.
Aštuonerius metus mėgavotės klajūno gyvenimu. Šiek tiek papasakokite apie jį.
Daug nerūpestingai klajojau, kai dar nebuvo vaikų. Kai atgavus nepriklausomybę Lietuvos sienos atsivėrė, baigęs mokslus nutariau, kad reikia naudotis ta galimybe važiuoti, kur tik noriu ir kada noriu. Reikia naudotis laisve, kol ją turime. Reikia važiuoti pažiūrėti, kaip žmonės gyvena pasaulyje, koks jis yra gražus ir platus.
Vienu metu su žmona Ruth daug keliavome ir grodavome gatvėje. Iš pradžių tai buvo menas, jautėmės lyg keliaujantys muzikantai, bet po kurio laiko ėmė pabosti. Supratome, kad grojame tik tiek, kiek reikia pinigų maistui ir kurui, kad galėtume nuvažiuoti į kitą miestą. Žinodavome, pavyzdžiui, kiek maždaug reikia frankų, kad nusipirktume vyno, duonos ir sūrio, taip pat benzino automobiliui. Grojam, grojam ir, kai jau paskutinis reikiamas frankas įkrenta, nustojame kad ir viduryje žodžio, susipakuojame ir keliaujame toliau. Tada sau pasakėme, kad nenorime, jog taip būtų, – reikia daryti kažką kita.
Ką tada darėte?
Grįžome trumpam į Lietuvą, pradėjau dirbti muzikos mokytoju J. Janonio gimnazijoje, Šiauliuose, bet ir vėl kelionės patraukė. Atkeliavome į Daniją ir įsidarbinome mokytojais. Muzika – tai tarptautinė kalba. Muzikantai ir muzikos mokytojai daug kur reikalingi. Internacionalinė mokykla Danijoje, kurioje dirbome, labai daug dėmesio skyrė muzikai ir kelionėms, tad joje dirbdami daug keliavome po Europą, ypač po Skandinaviją, ir Turkiją. Būtent tada pirmą kartą ir aplankėme Norvegiją. Danijoje padirbę dvejus metus ir susitaupę šiek tiek pinigų, nutarėme keliauti už Europos ribų. Buvome jauni, naivūs, manėme, kad pasaulį lengvai aplėksime – bent jau nuo Pietų Afrikos iki Indijos. Taip manėme, kol buvome Europoje. Bet nuomonė pasikeitė, kai atskridome į Pietų Afriką. Iš ten Europa, bent jau Vakarų Europa, pasirodė tokia maža ir tolima.
Kokia Jums tuo metu pasirodė Afrika?
Teko gyventi Mozambike, kaime, su viena šeima. Su šeimos tėvu susipažinome Danijoje. Mozambike buvo ką tik praūžęs civilinis karas. Pagyvenęs ten supratau, kad mes Lietuvoje tikrai labai sėkmingai ir lengvai pasiekėme nepriklausomybę. Buvo baisu matyti vaikus be galūnių – šie jų neteko minų laukuose. Bet, nors ir nuskriausti, žmonės ten buvo nuoširdūs, linksmi. Labai daug girdėjome dainų, būgnais atliekamos muzikos, matėme šokių. O jau koks ritmų įvairumas ir sudėtingumas… Buvo įdomu pagyventi tikrą kaimo gyvenimą, jautėmės, lyg būtume keliavę laiku.
Ar sunku tuo metu buvo keliauti po įvairias šalis?
To metu keliauti buvo sunku: visur reikėjo vizų, o jų lengvai neduodavo. Dėl to nutikdavo daug įvairių kuriozų. Prisimenu, turėjau vizą į Prancūziją ir Ispaniją, bet iš Ispanijos nusprendėme važiuoti į šiaurę, į Lietuvą, sutikti Kalėdų. Atvažiuojame į Marselį, einame į Vokietijos ambasadą prašyti man tranzitinės vizos. Neduoda. Sako, tranzitinę vizą galima pasiimti tik iš šalies, kurioje gyveni. Bet mes sakome, kad norime važiuoti į šalį, kurioje gyvenu, problema ta, kad jų šalis, esanti pakeliui, trukdo ten nuvažiuoti. Bet ne, jie to nenori girdėti, gieda savo giesmę, nors tu ką.
Tas pats buvo ir Austrijos ambasadoje. Tad nusprendėme važiuoti be vizos, juk norėjome sutikti Kalėdas Lietuvoje. Važiuojant per Italiją niekas netikrino. Aplankėme įvairius Italijos miestus. Reikia vykti toliau – gal ir Austrijoje pasiseks. Privažiuojame Austrijos ir Italijos sieną, italai mus patikrina ir klausia: „Tai kur tavo Italijos viza?“ O aš apsimetu kvailiu ir sakau: „Nežinojau, kad jos reikėjo, įvažiuojant niekas nieko nesakė.“ Pasieniečiai pasikalbėjo tarpusavyje ir leido važiuoti. O toliau stovi Austrijos pasienietis. Lapkričio mėnuo, kalnuose šalta, jis storiausiais kailiniais apsirengęs. Su Ruth galvojame: „O kas bus, jeigu jis mūsų neįleis, – taip ir gyvensime niekieno žemėje tarp Italijos ir Austrijos?“ Gerai, kad jos senas Anglijos pasas buvo daug didesnis už mano lietuvišką: aš pakišau savąjį po jos pasu, ir bijodami važiavome toliau. Austrijos pasienietis mus sustabdo ir sako: „Turistai, keliaujat?“ Mes palinksime galvas, o jis: „Na, važiuokit.“ Pradedame važiuoti, į kalną mūsų senas „Volkswagen“ autobusiukas vos rieda. Vairuojančiai Ruth sakau: „Spausk greičiau, kad pasienietis nepersigalvotų ir nepatikrintų pasų.“ Bet važiuoti greičiau nepavyko. Išvažiuojant patikrino pasus, palinkėjo gero kelio ir daugiau nieko nebesakė.
Kaip sekėsi keliauti po Afrikos šalis?
Buvo panašių kliūčių. Man reikėjo vizos į Keniją. Daug kartų ėjau į įvairias Kenijos ambasadas, ir manęs vis klausdavo, iš kur esu, sakydavo, kad nėra šalies Lietuvos. Turėjau eiti į artimiausią knygyną, nusipirkti žemėlapį, kuriame pažymėta Lietuva, tada grįžti į ambasadas įrodinėti, kad tokia šalis Europoje yra. Vizos vis tiek nedavė, bet kažkodėl kiekvieną kartą uždėdavo spaudą, kad lankiausi ambasadoje. Po kurio laiko supratome, kad nieko nebus, ir nusprendėme keliauti – gal vizų neprireiks. Privažiuojame prie Kenijos sienos – vėl tie patys klausimai, vėl reikia įrodinėti, kad egzistuoja Lietuvos valstybė. Pasieniečiui paprašius vizos, sakau, kad jos nereikia ir rodau jų ambasados spaudą. Tada mums leidžia keliauti.
Kaip gera šiais laikais, kai nereikia gaišti laiko vizoms gauti. Vis daugiau pasaulio sužino, kas ta Lietuva, kad tai nėra kokia nors Rusijos provincija.
Ką Jums suteikė ši klajokliško gyvenimo patirtis?
Šis klajokliškas gyvenimas parodė, kad valdininkai, biurokratai visur yra vienodi, kad ir kur būtum – Lietuvoje, Europoje ar Afrikoje. Parodė, kad visur yra labai daug gerų ir protingų žmonių. Ir taip pat ne tokių gerų ir ne tokių protingų. Visi ir visur mes, žmonės, turime visko. Niekur nėra idealios visuomenės, bet gali rasti ir pasirinkti tai, kas tau tinka labiau. Bet nebūtinai tas pats tiks ir kitiems. Supratau, kad negaliu gyventi ten, kur karšta, kur trūksta vandens, nes patinka vėsus, gaivus oras ir tyras vanduo.
Kaip susipažinote su Ruth?
Ruth sutikau Šiauliuose. 1992 metais ji atvyko į tuometį Šiaulių pedagoginį institutą dėstyti anglų kalbos. Aš buvau penktojo kurso studentas. Vienas iš instituto dėstytojų pakvietė Ruth apsilankyti „Gin’Gas“ grupės, kurią buvome nesenai subūrę, repeticijoje. Per pertrauką būgnininkas išėjo parūkyti, o ji sėdo prie būgnų komplekto, ir mes pradėjome groti. Mergina, grojanti mušamaisiais, labai sužavėjo.
Vėliau išsikalbėjome, kad abu esame vegetarai, tad pakviečiau ją vakarieniauti. Pasiūliau pavaišinti grybais, o ji keistai išsigandusi į mane pažiūrėjo. Pasirodo, Anglijoje labai kritiškai žiūrima į kitokius grybus nei pievagrybiai. Ėmiau ją raminti sakydamas, kad pats juos rinkau. Tada ji dar labiau išsigando, bet atėjo. Ir jai patiko mano ruošti lietuviški grybai su bulvėmis.
Ką šiuo metu dirba Jūsų žmona?
Ruth dirba su vaikų mokyklų chorais. Taip pat orkestre dirba su būgnininkais, mokykloje dėsto muziką. Laisvalaikiu užsiima įvairia visuomenine veikla.
Ar į Norvegiją atvykote jau turėdami vaikų?
Taip, trys mūsų vaikai jau buvo gimę, kai atvykome į Norvegiją. Kai ruošėmės palikti Angliją, visi stebėjosi, ko mes ten trenkiamės su mažais vaikais, ko mums čia trūksta. Turėjome gerus darbus, Ruth rašė muzikos mokymo metodines knygas, o aš vadovavau koledžo muzikos katedrai. Taip pat Anglijoje buvau baigęs magistrantūrą. Bet taip sugalvojome ir…
Kokie gyvenimo Norvegijoje pranašumai, Jūsų akimis, be to, ką jau minėjote anksčiau?
Socialinės garantijos. Norvegai mane žavi savo sukurtomis demokratinėmis sistemomis. Labai stiprios profesinės sąjungos. Lietuvoje dažnai galima girdėti: „Kainos kyla, atlyginimai mažėja, o valdžia nieko nedaro.“ Kiek kur teko keliauti, niekur neradau valdžios, kuri pati ką nors darytų dėl paprasto žmogaus. Valdžia ką nors daro tik tada, kai yra sukurtas priverstinis aparatas. Norvegijoje tai – profesinės sąjungos. Priklausau savivaldybės sektoriaus darbuotojų profesinei sąjungai. Atrodytų, juk vietinė savivaldybė, ne koks neaiškus verslininkas. Per 10 metų profesinė sąjunga streikavo 4 ar 5 kartus ir kaskart rasdavo savo nariams naudingą kompromisą.
Tiesa, patinka ir norvegų požiūris į kritiką. Jeigu ką nors kritikuoji, turi įrodyti, kad tai reikia keisti, ir už tuos pokyčius būni atsakingas. Laikomasi nerašytinės normos: geriau nekritikuok, netuščiažodžiauk, jei nesi pasirengęs imtis veiksmų.
Kaip dar reiškiasi demokratiniai principai šalyje?
Norvegų demokratija neapsiriboja vien profesinėmis sąjungomis. Pavyzdžiui, demokratiniai procesai labai stiprūs nevalstybinių organizacijų, t. y. sporto klubų, chorų, orkestrų, bendrijų ir kitų organizacijų, veikloje. Iš pradžių buvau skeptiškas, nes, pavyzdžiui, kad choro valdybos susirinkime priimtum kokį nors sprendimą, reikia išklausyti visus, turinčius nuomonę, priimti sprendimą, kuris tenkina daugumą, nieko nedaryti iš karto. Bet ilgainiui suvokiau šios sistemos pranašumus. Kai jau priimamas sprendimas, visi pradeda jį vykdyti, kiekvienas jaučia atsakomybę už sprendimą ir procesą.
Veikla dalijamasi: nėra taip, kad viską daro vienas asmuo. Kadangi yra sukurta komitetų sistema, visi žino, kas už ką yra atsakingi. Pavyzdžiui, choras ar orkestras turi valdybą, kuri koordinuoja veiklą. Yra įvairių komitetų, kurie atlieka tam tikras funkcijas. Muzikos komitetas renka repertuarą, tam tikro renginio komitetas organizuoja tą renginį, talkos komitetas organizuoja talkas, kad surinktų lėšų, reikalingų organizacijai gyvuoti, ir t. t. Komitetai neprivalo būti dideli, svarbu, kad būtų su kuo pasitarti priimant sprendimą. Taip pat yra nepriklausoma nuo lyderių. Jie pavargsta ir išsenka, o čia vienus pakeičia kiti. Atrodė, buvo toks geras valdybos pirmininkas, tikrai nepakeičiamas, tačiau atėjo kitas, daro viską kitaip, bet neįmanoma pasakyti, geriau ar blogiau.
Bendrijos, klubai ir kitos nevalstybinės organizacijos, kurių veikla paremta demokratiniu principu, yra labai palaikomos. Jos atleistos nuo mokesčių, taip pat yra numatytos tam tikros nedidelės pinigų sumos, kurias tos organizacijos gali išmokėti fiziniams asmenims už tam tikras paslaugas, pavyzdžiui, mokytojui už darbą šeštadieninėje vaikų stovykloje. Ir iš nevalstybinės organizacijos gaudamas per metus ne daugiau pajamų, negu nustatyta, tas mokytojas neprivalo jų deklaruoti.
2011 metais buvo įkurta Rogalando lietuvių bendrija. Ar tai buvo Jūsų idėja?
Tuo laiku daug kam buvo kilusi mintis kurti bendruomenę. Kūrėsi ir bendrijos Bergene, Dramene, Kristiansande ir dar keliuose Norvegijos miestuose. Viktorija Rudytė Davies ėmėsi organizuoti bendrijos įkūrimą ir kalbinti mane prisidėti. Taip ir prikalbino. Vėliau prikalbino būti ir pirmininku, bet bendriją kūrėme visi kartu. Tikrai džiugu, kad teko sutikti tiek daug puikių ir labai veiklių žmonių.
Šiek tiek papasakokite apie bendrijos veiklą.
RLB nariai pavieniai ir komitetuose organizuoja įvairiausius koncertus, seminarus ir susitikimus. Turime lietuvišką mokyklėlę, lietuvį kunigą Stavangeryje, keletą krepšinio klubų, kuriuose žaidžia labai daug lietuvių, šokių kolektyvą, fotografų klubą.
Jau dvejus metus iš eilės organizuojame Kaziuko mugę. Ir kitiems metams jau užsakytos patalpos – vėl organizuosime mugę pirmąjį kovo savaitgalį. Veiklos yra per akis, kartais būna, kad ir nebespėjame visur dalyvauti. Bet manau, kad taip geriau negu neturėti veiklos.
Ką vietiniams lietuviams ir asmeniškai Jums suteikia priklausymas bendrijai?
Daug kas iš bendrijos narių sako, kad tikrai buvo liūdna, kol nepažinojome vieni kitų, nebuvo įkurta bendrija, nors galbūt gyvenome visai netoliese. Kartu yra daug lengviau ką nors daryti: galime pasitarti, vieni kitiems padėti. Žinoma, ne visiems yra reikalinga bendrija, kiekvienas renkasi, kas jam geriau. Bet Norvegijoje yra skatinama burtis. Pavyzdžiui, krepšininkams, norintiems privačiai išsinuomoti sporto salę, tai nemažai kainuoja, o klubui ta pati salė yra nemokama. Panašių pavyzdžių tikrai yra labai daug.
Darbas, pirmininkavimas Rogalando lietuvių bendrijai… Tuo Jūsų veikla turbūt neapsiriboja? Juk Hommersako miestelyje esate pelnęs 2010 metų žmogaus titulą.
Dirbu su vaikų ir suaugusiųjų kolektyvais. Diriguoju dviem vaikų pučiamiesiems orkestrams, vienam miesto suaugusiųjų orkestrui, mišriam chorui ir vyrų chorui. Priklausau krepšinio klubo „HoBas“ valdybai. O 2010 metų žmogaus titulą gavau tiesiog dirbdamas savo darbą. Vietiniai gyventojai nusprendė, kad gerai dirbu, kad pagyvėjo miestelio muzikinis gyvenimas, tad ir nutarė apdovanoti. Visada yra malonu būti įvertintam už tai, ką darai. Šiais metais esu tarp pretendentų gauti Sandneso rajono taurę už darbą su vaikais ir jaunimu. Tiesa, nemanau, kad gausiu šią taurę, nes yra tikrai daug jos vertų žmonių. Tiesiog malonu, kai žmonės, su kuriais dirbi, vertina tavo darbą.
Tikriausiai Jūsų diriguojami kolektyvai jau ne kartą koncertavo ir Lietuvos miestuose. Kokį įspūdį jų nariams paliko mūsų šalis?
Bryne miesto suaugusiųjų orkestras Lietuvoje lankėsi net tris kartus, nes jiems joje labai patiko linksmi, nuoširdūs, draugiški žmonės, geri organizatoriai. Porą kartų dalyvavo „Panevėžio dienų“ šventėje, juos sužavėjo pučiamųjų instrumentų orkestrų festivalis. Mišrus choras Lietuvoje taip pat lankėsi porą kartų, susidraugavo su choru „Vasara“ iš Šiaulių. Pastarasis savo ruožtu atvyko į Norvegiją. Ir kiti kolektyvai, su kuriais dirbu, buvo bent kartą atvykę į Lietuvą.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Sauliaus Trepekūno asmeninio archyvo
Komentarų: 1
Ačiū, labai įdomu buvo skaityti! 🙂