Pradinis / Lietuviai svetur / Norvegijos žiniasklaidą sudominusi lietuvė norvegus ir stebina, ir įkvepia

Norvegijos žiniasklaidą sudominusi lietuvė norvegus ir stebina, ir įkvepia

Apie Ramunės Sadauskienės, kaip menininkės, talentą pirmieji plačiau prakalbo norvegai – Norvegijos televizijos ir spaudos žurnalistus sudomino lietuvės, prisistatančios Ramune Art, kūryba ir išskirtinis kūrybinis procesas. Ilgą laiką savo širdies balsui paklusti nedrįsusios jaunos moters gyvenimas Norvegijoje apsivertė aukštyn kojomis – ji nustojo daryti tai, kas neteikia laimės, ir pasinėrė į tapybą. Tačiau ilgai vien prie jos neužsisėdi – galvoje nuolat kyla įvairiausių projektų, renginių ir kitų naujų veiklų sumanymų. „Vargu ar yra didesnis pasitenkinimas už pasitenkinimą kuriant ir darant tai, ką mūsų asmenybė daryti moka geriausiai“, – sako pustrečių metų Norvegijos Rogalando regione gyvenanti Ramunė, kuri daug metų blaškėsi aplinkos primestų taisyklių ir nuostatų tinkle, dvejodama savo sprendimų teisingumu ir stokodama polėkio, o dabar savo pavyzdžiu įkvepia kitus siekti savųjų tikslų ir svajonių.

Ramunė. Nuotraukos autorė Aqwa

Lietuva–Danija–Lietuva–Norvegija – toks buvo Jūsų maršrutas. Kas paskatino dukart palikti Lietuvą ir galiausiai pasirinkti Norvegiją?

Iš esmės abu kartus į Skandinaviją važiavau pakviesta draugų, o į Lietuvą buvau sugrįžusi, nes neturėjau ko prarasti. Pirmuoju atveju iš Lietuvos išvykau, kai baigėsi 2 metų darbo sutartis. Antruoju atveju – dėl to, kad atlyginimas buvo per mažas, neturėjau galimybės oriai gyventi, tuo labiau laisvu laiku tapyti, nes nebuvo už ką pirkti dažų ir drobių. Tačiau niekada nebuvau sugadinta nei pinigų, nei šlovės. Pinigai arba šlovė niekaip negali sugadinti – tai nelogiška, jie tik parodo, koks tu esi. Jautru yra ne tai, jog du kartus palikau Lietuvą, o tai, dėl ko grįžau iš Danijos. Į tėvynę parvykau džiugesio, troškimo ir vilčių kupina širdimi, tikėdama, kad čia galėsiu kurti meną drobėje. Danijoje, nemokant kalbos ir gyvenant aplinkoje, neskatinančioje, nepalaikančioje meno, buvo sunku pradėti viską nuo nulio. Savame krašte, kur žmonės susikalba ta pačia kalba, viskas atrodė paprasčiau. Taip pat draskė širdį tai, kad iš karto po magistrantūros studijų palikau Lietuvą, ramybės nedavė tas „nepabandymo“ jausmas, neišnaudota galimybė. Man norėjosi čia pamėginti susirasti geresnį darbą, išmėginti naują specialybę, kurią įgijau magistrantūros studijų metu.

Norvegijoje nepraleidusi nė metų, jau mokėte lietuvius šios kalbos. Vadinasi, norvegų kalba nebuvo Jums kietas riešutėlis?

Ne, tikrai nebuvo. Atvykusi į Norvegiją, norvegų kalbą mokydavausi 7 valandas per dieną 7 dienas per savaitę. Iš pradžių kalbėti norvegiškai praktikavausi su vyru. Ir po mėnesio savarankiškų mokslų išėjau praktikuotis į realų pasaulį. Čia susidūriau su kitais sunkumais ir džiaugsmais, iššūkiais ir įdomybėmis. Norvegų kalboje yra labai daug dialektų, beveik kiekvienas miestas turi savo dialektą. Pamenu tą isterišką juoką, apėmusį suvokus, kad žodžiai, kuriuos taip stropiai mokiausi, buvo bereikšmiai, nes norvegai tokius vartoja galbūt tik Osle, kuriame kalbama panašiausia į Bokmål kalba. Norvegijoje yra dvi oficialios kalbos – tai Bokmål, kurią mokiausi aš ir kurią vartoja Oslo televizijos kanaluose, bei Nynorsk, kuri panašiausia į regiono, kuriame gyvenu, Jærsk dialektą.

Norvegų kalba buvo šeštoji, kurią mokiausi, todėl išmokti pavyko greitai. Nesakau, kad ir dabar šią kalbą puikiai moku, bet susikalbėti ir mokyti kitus galiu. Pavyzdžiui, atostogaujant Ispanijoje išmokti ispanų kalbos tiek, kad būtų galima susikalbėti visose srityse, įmanoma per savaitę, nes kuo daugiau kalbų moki, tuo naujos kalbos mokymasis vyksta greičiau ir lengviau. Žinoma, galbūt tam įtakos turi ir bakalauro studijų metu įgyta edukologijos specialybė arba suaugusiųjų ugdymas, kitaip vadinamas andragogika (tai mokslas apie mokymą). Galiu organizuoti ir vesti įvairius kursus ir seminarus, žinau, ko reikia suaugusiam žmogui, kaip prie jo prieiti, kaip padaryti tą nuobodųjį mokymo(si) procesą patrauklų ir žaismingą. Ta pati mokymo filosofija tinka ir vaikams, su kuriais dirbti yra daug lengviau, jie – kaip atgaiva rutinoje paskendusiai sielai. Nors, tiesą sakant, rutina mano gyvenime dabar pasirodo labai retai, nes gyvenant su menu skęsti buityje ar rutinoje tiesiog beveik neįmanoma.

Ar svetimšalės statusas Jums nėra kliūtis čia gerai jaustis?

Kai pirmą kartą susipažinau su Norvegija atostogų metu, ji mane sužavėjo ne tik savo gaivaus jūrinio klimato aromatu, kalnais, kurie teikia harmonijos pojūtį, jūra, kuri yra piliulė nuo visų ligų (dabar ji skalauja mano namų krantus), bet ir ypač žmonėmis. Čia jaučiu teigiamą energiją. Pamilau šią šalį iš karto. Ir kaip sena lietuvių patarlė byloja, „kaip šauksi, taip atsilieps“. Niekada nesijaučiau čia svetimšalė ar kuo nors blogesnė už vietinį gyventoją. Atvirkščiai, net norvegams aš buvau įkvėpėja ir motyvuotoja, kai po mėnesio kalbos savarankiško mokymosi išėjau į gatves su pačios pasiruoštu norvegišku CV ieškoti darbo. Darbdaviams buvo sunku patikėti, jie aikčiodavo dėl to, kad tik mėnesį čia gyvenu ir turiu tiek drąsos kalbėti jų kalba ir net ieškoti darbo. Palinkėdavo sėkmės ir pasidžiaugdavo pridurdami, jog kiti 10 metų čia gyvena ir nekalba norvegiškai ir kad motyvuoju juos pačius imtis naujos kalbos mokymosi, kurį ilgai atidėliodavo.

Neretai galima išgirsti, kad norvegai – vienišiai žmonės, nelabai linkę į savo uždarą pasaulį įsileisti kitus, tuo labiau užsieniečius…

Tai tik stereotipas. Vėlgi šiuo atveju tinka anksčiau minėta patarlė: „Kaip šauksi, taip atsilieps.“  Užmegzti pirmuosius santykius su norvegais buvo labai lengva. Jie yra labai šilti ir mieli žmonės. Šiuo metu norvegų draugų ir bičiulių turime itin daug ir bendraujame gana dažnai. Čia randu tai, ko vis dar trūksta tėvynėje. Bet pastebiu, jog Lietuvoje gyvenimo sąlygos būtent emocine prasme gerėja – tai man, kaip jautrios sielos asmenybei, yra itin svarbu. Emocinis saugumas, širdies gerumas, prasmės pajautimas kasdienybėje, teigiamos, užvedančios emocijos, tyri jausmai, besąlygiška meilė, pasitikėjimas, nuoširdumas, buvimas savimi – visa tai man yra didžiausias varikliukas kūrybiniame tapybos procese. Būtent šių dalykų aš pasigedau tėvynėje – tai daugiausia ir lėmė norą emigruoti.

Drąsos man kiekvieną kartą įkvepia ir tai, kad niekada nebijojau iššūkių, trokštu išbandyti naujoves, kitokį gyvenimo būdą, kultūrą ir t. t. Be to, pirmą kartą net visai vasarai buvau palikusi Lietuvą būdama 17-os metų, norėdama Vokietijoje praktikuotis vokiečių kalbą prieš baigiamąjį 12-os klasės egzaminą.

Šiemet Norvegija paskelbta laimingiausia pasaulio šalimi. Ar tai matote žmonių veiduose? Kas, Jūsų manymu, lemia šį statusą?

Norvegai ir kitų šalių atstovai čia yra laimingi, pozityvūs. Dar per pirmąjį apsilankymą šioje šalyje aš mačiau tai žmonių veiduose, ir tai mane paskatino vėl emigruoti ne kur kitur, o būtent į Norvegiją. Nes kai ore tvyro laimė, kai praeivis gatvėje tau nuoširdžiai nusišypso, taip lašas po lašo ir kuriasi visos šalies gerovė. Svarbiausia – pradėti nuo savęs, nuo savo šeimos. Čia tvyranti ramybė ir lygios galimybės palaiko ir skatina. Žmonėms čia nėra ko liūdėti, nes nesvarbu, kokios tavo pareigos ir kiek – daug ar mažai – gyvenime esi pasiekęs, tu tiesiog esi toks, koks esi, nei geresnis, nei blogesnis už kitus. Vadovai pietauja prie to paties stalo ne tik su biuro, bet ir su žemiausių grandžių darbuotojais, visi yra lygūs ir vienodai gerbiami.

Taip jau sutapo, kad kai laimingiausia pasaulio šalis buvo Danija – gyvenau ten, dabar – Norvegija. Teko kurį laiką gyventi ir Švedijoje. Iš esmės šios šalys ir visa jų valdymo bei socialinė sistema yra labai panašios. Turint gyvenimo Danijoje ir Švedijoje patirties, man Norvegijoje buvo labai lengva integruotis.

Vis dėlto nėra idealių šalių…

O kas pasakė, kad nėra idealių šalių? Man Norvegija būtent tokia – ideali. Ideali visomis prasmėmis. Na galbūt tik susidūriau su šiokiu tokiu sunkumu mokydamasi kalbos ir turiu su kuo palyginti. Pavyzdžiui, Danijoje, kurioje gyvenau apie 2 metus, net 3 metus galima lankyti valstybės finansuojamus danų kalbos kursus. Norvegijoje kalbos kursai labai daug kainuoja, dėl to man teko mokytis savarankiškai. Tik vėliau sužinojau, jog suaugusiųjų centre, kurį turi kiekviena savivaldybė (komuna), vienas kalbos kursų semestras (6 mėn.) kainuoja apie 7000 kronų, per mėnesį –  maždaug 100 eurų.

Kokie Jūsų santykiai su vietiniais lietuviais?

Draugiški. Pamenu įdomią istoriją, kaip susipažinau su dideliu būriu lietuvaičių moterų. Buvau pervargusi nuo kalbos mokymosi, norėjosi permainų. Google.com įvedusi raktinius žodžius „Norvegija, seminarai, moterys“, rodos, Jūsų tinklalapyje ir perskaičiau apie vieną itin aktyvią moterį. Ši mane ir atvedė į pirmąjį seminarą Norvegijoje, skirtą moterims lietuvėms. Po to pati pradėjau organizuoti seminarus santykių, moteriškumo, meno – muzikos, tapymo širdimi – temomis.

Įdomu ir tai, kad lietuvaitė čia, Norvegijoje, ir buvo pirmoji, kuri užsisakė net 3 mano paveikslus. Tai mane itin džiugino ir nustebino, nes lietuviai, nors ir domisi, žavisi menu, mano kūriniais, pirkti nėra linkę.

Kaip atradote savyje menininkės talentą? Juk rinkdamasi andragogikos bakalauro studijas savo ateities su menu lyg ir nesiejote?..

Nuo 10-ies metų muzikuoju pianinu ir akordeonu. Esu baigusi 7-erių metų muzikos mokyklos akordeono klasę.  Muzikos mokykloje sekėsi itin gerai, akordeono mokytoja pasiūlė mane iš antros klasės perkelti iškart į ketvirtą. Antroje klasėje grodavau tokius kūrinius, kuriuos septintos klasės mokiniai atlikdavo per atsiskaitomąjį (baigiamąjį) egzaminą. Taip pat gerai sekėsi visi dalykai mokykloje. Galbūt dėl to, nors ir baigiau muzikos mokyklą dešimtukais, muzikos keliu nepasukau. Provincijoje buvo įkalta į galvas, jog menininko duona yra juoda. O aš šiam spaudimui pasipriešinti nemokėjau, nesugebėjau, o galbūt tiesiog nenorėjau. Nors tėvai būtų palaikę bet kokį mano sprendimą, nes jiems visada svarbiausia buvo mano laimė, o ne tai, ką studijuosiu. Taip atsidūriau VDU, vėliau KTU suoluose. Tai buvo bėgimo nuo savęs metai puoselėjant ir studijuojant tai, kas nėra prie širdies, tai, kas nedaro tavęs nei laimingos, nei garbingos. Garbingos? Taip. Žmogus, kuris dirba darbą jo nemėgdamas arba – dar blogiau – tik dėl pinigų ir kas rytą eina į jį sukandęs dantis, mano nuomone, negerbia pats savęs, kaip Homo sapiens – kaip visaverčio žmogaus. Ar toks žmogus gali sukurti darnią šeimą ir tuo labiau sėkmingai auklėti vaikus? Mano nuomone, tikrai ne. Nes viskas eina per skausmą, nepasitenkinimą ir prievartą.

Būdama 26-erių, praėjus metams po magistro studijų (studijavau valstybės valdymą), supratau, kuriuo keliu man reikia eiti, jeigu noriu iš tikrųjų būti laiminga. Tapyba niekada nebuvo mano pomėgis galbūt dėl to, kad mokykloje neturėjau dailės pamokų, nes lankiau muzikos mokyklą. Taigi nebuvau nuo mažens ugdoma dailės srityje. Tačiau, jau gyvendama Danijoje, kilus stipriam norui ir sirgdama gripu nutapiau pirmąjį savo paveikslą. Tapant net liga praėjo – tada ir supratau, kokia didelė meno galia ir koks jis man svarbus.

Norėjau stoti į Muzikos akademiją, bet supratus, jog norint būti geru specialistu reikia groti 8 val. per dieną, o man nuo akordeono jau po valandos visi raumenys „atsisako“, net nekilo dvejonių, jog mano kelias – tapyba. Tiesa, norėjau vėl išsukti iš savojo kelio – ilgai mąsčiau apie doktorantūros studijas VDU, nes norėjau bendradarbiauti su Aveiro universitetu Portugalijoje, kur esu baigusi 1 metų trukmės studijų mainų programą. Bet neradusi temos, kuri mane žavėtų ir keltų sparnus visus mokslinių tyrinėjimų metus, šiuo keliu nepasukau. Po to atvykau į Norvegiją, nes Skandinavija mane žavėjo jau seniai (dar studijuodama Portugalijoje trečiajame kurse, lankiau Skandinaviją du kartus).

Ar gailitės dėl kokio nors reikšmingo savo žingsnio, sprendimo?

Tikrai ne, nes visi sprendimai ir žingsniai yra vienodai svarbūs asmenybės tobulėjimui ir jie nebūtinai turi būti tik geri arba tik džiuginantys. Ypač skaudžių įvykių virtinėje mes gauname didžiausias gyvenimo pamokas. Bet jei vertinčiau konkretų įvykį tam tikrame gyvenimo periode, labai gailiuosi, kad maždaug 20–26 metų periode nepasukau muzikos keliu. Į muzikos mokyklą žingsniuodavau tarsi sielai laimės eliksyro atsigerti. Ten praleisti 7-eri metai buvo patys turiningiausi ir prasmingiausi visame mokykliniame amžiuje. Gyvenau kaime, kuriame vienintelė pramoga buvo šokių ratelis. Mokytoja mane veždavosi į įvairias dainų šventes ir pan., bet ne tai buvo esminis dalykas. Meninė aplinka ir meniški žmonės man iki šiol yra didžiausia dovana ir džiaugsmo piliulė sielai, nes tik tokioje aplinkoje aš jaučiuosi gerai, galiu būti savimi, drąsiai reikšti mintis ir būti išgirsta, suprasta iki širdies gelmių, neišjuokta, neapšaukta, o, atvirkščiai, paskatinta, padrąsinta.

Vienoje norvegų televizijos „TV Vest“ laidoje pristatėte savo kūrybą. Tokio dėmesio sulaukia toli gražu ne kiekvienas netgi vietinis menininkas… Kuo laidos kūrėjus sudomino Jūsų kuriamas menas?

Šiais laikais norvegų dailininkai ar tapytojai netapo paplūdimyje ar prie jūros, sėdėdami ant kalvos, kalno ar kopose, mėgaudamiesi kalnų, jūros, vėjo, saulės ir vandens simfonija. Televiziją, kuri atvyko į mano namus rengti reportažo likus dienai iki mano parodos atidarymo, sudomino ir tai, kad tapau paplūdimyje, ir tai, kad tapydama groju pianinu. Drobė, lyg kokia baltoji gulbė, stovi ant kuklaus juodo pianino ir mes vieni su kitais menine kalba bendraujame ir bendradarbiaujame: pianino garsai nusako, kokia spalva, spalva nusako, kokia melodija, – vyksta mainai. Tai didžiausias mano atradimas per beveik 5-erius metus tapyboje. Toks procesas nuneša labai toli. Pamiršti viską aplinkui, lieki tik tu, drobė ir pianinas.

Tai regiono televizijos aktualijų laida. Jos kultūros skilčiai buvo parengtas 10 min. trukmės reportažas pavadinimu „Paveikslai, turintys savo melodiją“.

Ką laikote kol kas savo didžiausiais pasiekimais meno srityje?

Mano didžiausias laimėjimas – kad sugrįžau į meno sritį. Kad suradau ir susirinkau save iš naujo ir išdrįsau pasipriešinti kone visam pasauliui… Pamenu, kai palikau darbą tarptautinėje įmonėje Lietuvoje, kone kas antras man sukiojo pirštą prie smilkinio. Buvo sunku, nes buvau ir jaučiausi vieniša. Neturėjau draugų iš meno pasaulio. Maniau, nesugebėsiu, bet tikėjimas meno ir buvimo savimi galia mane palaikė ir skatino nepasiduoti. Prie to daug prisidėjo ir mano draugas (dabar vyras), kuris yra itin pozityvaus mąstymo ir skatino mane tik tapyti. Tik dabar suvokiu didžiausią pamoką – kas aš tada buvau, ką veikiau ir kur dirbau. Buvau tik pasaulinio verslo dalis, tik dar vienas iki skausmo girgždantis surūdijusio malūno sraigčiukas, uždirbantis dideliems dėdėms didelius pinigus. Fuuuu, kaip tai yra neskanu.

Ar Norvegijoje iš tikrųjų galima kuo ramiausiai gyventi tik iš tapybos? O galbūt dirbate ir kitose srityse?  

Samdomo darbo Norvegijoje niekada nedirbau, apskritai jo nemėgstu, nes kai esi įspraustas į konkrečius laiko ir kažkieno primestų taisyklių rėmus, nužudomos ir nebūtyje uždaromos visos kūrybinės ląstelės. Tačiau mėgstu naujoves ir permainas, vien tik prie tapybos neužsisėdžiu. O derėtų… Čia ne tik vedžiau privačias norvegų kalbos ir pianino pamokas, dirbau savanore Kirke, akompanuodavau vaikų chorui, prisidėjau prie språkkafe (kalbos kavinė) lyderiavimo, bet ir turėjau nuosavą verslą – masažų studiją. Tačiau nė viena sritis man neatnešė jokios finansinės naudos. Nes kur širdis – ten namai, kur namai – ten stabilumas ir ramybė. Mano namai yra tapyba. Tapyboje randu viską: paguodą, prieglobstį, harmoniją, visišką pasitenkinimą ne tik savimi, bet ir gyvenimu, visišką savirealizaciją, tapatybę. Kai yra šie jausmai, tada iš tapybos galima gyventi ramiai ir net labai ramiai.

Papasakokite apie kūrybinį procesą. Kaip gimsta idėjos? Rodos, įdomiausia Jums tapyti žmones, abstrakcijas?..

Moters kūnas man yra gražiausias Motinos Žemės kūrinys, todėl tai kurį laiką tapiau. Abstraktinė erotika – tai ta XX a. modernistinės dailės kryptis, nuo kurios pradėjau tapybos kelią. Šiuo metu tapau religine tematika. Šiai temai ruošiausi labai ilgai, net metus. Niekada nemėgau realizmo meno srovės arba to, ką galima užfiksuoti fotokamera. Nors Renesanso epochos darbai, kuriuose alsuoja to meto kultūra, dvasia ir istorija, neišpasakytas damos grakštumas ir elegancija, Romantizmo epocha, alsuojanti subtilia aistra arba aistros proveržiais, individualumu, transcendencija, spontaniškumu, dvasios jėga, mane itin žavi. Kita XIX a. meno srovė – simbolizmas, Modernizmo epochos kryptys –siurrealizmas, abstrakcionizmas – man yra artima. Rokoko stiliaus paveikslų rėmai mane itin jaudina.

Kūrybinės idėjos tiesiog sukasi galvoje. Jų tiek daug, kad sunku jas visas pagauti ir užfiksuoti drobėje. Kartais jas tiesiog užrašau. O kartais nusuku nuo šio kelio norėdama prasiblaškyti ir suorganizuoju muzikos vakarus, tapymo širdimi kursus-susibūrimus, NIA ir jogos užsiėmimus. Šiuo metu „Facebook“ erdvėje esu paleidusi naują projektą – „Meninė praktika – įkvėpk“. Tai ne pelno siekiantis projektas, kuris ne tik jungia mano organizuojamas veiklas, bet ir įtraukia kitus žmones su savo veiklomis – rankdarbiais, seminarais, šokiais ir t. t. Taip pat galvoje sukasi naujas ekoprojektas, prie kurio jau prisijungė keli žmonės ir kurį realizuosiu Tėvynėje.

Minėjote, kad Jūsų vyras padeda įgyvendinti menines idėjas. Ar jis taip pat susijęs su menu? Kaip susitiko Jūsų keliai?

Taip, vyras man padeda visur, visada ir visais atžvilgiais. Jeigu ne jis, turbūt aš vis dar nebūčiau galėjusi gyventi iš tapybos ir tik tapyboje. Jis yra didžiausias mano palaikytojas visomis prasmėmis ir manimi tiki labiau, negu aš pati savimi. Pamenu, kai gailėdama pinigų tapiau tik ant mažų drobių, kartą jis namo grįžo su dešimtimis didelių drobių ir pasakė: „Gana, štai drobės tavo parodai, tu verta didesnio formato.“

Jis su menu yra šiek tiek susijęs per tapybą – labai mėgsta tapyti. O muzikos menas mus suvedė. Jam susisapnavo, jog jis turi nusipirkti gitarą, nors groti ja niekada nebuvo bandęs. Aš tuo metu, kaip ir kasmet žiemomis, atvykau į Norvegiją aplankyti mylimos pusseserės ir pusbrolio. Jų namuose ir susipažinome. Apačioje išgirdau gitaros skambesį: „O, kažkas groja – menas“, – pagalvojau, nusileidau pažiūrėti kas… O galėjau ir nenulipti laiptais žemyn… Jis tuo metu buvo atvykęs su gitara pas žmogų, kuris gyveno tuose namuose, į pirmąją pamoką.

Ar Norvegijoje matote ir savo vaikų ateitį? Kodėl?

Apie savo biologinius vaikus negalvoju, tikriausiai jų turėjau labai daug praeituose gyvenimuose, o dabar noriu tiesiog atsikvėpti ir pailsėti, savo laisvą laiką dovanoti tik sau, vyrui, tėvams, seneliams, broliams ir seserims.

Savo ateitį matau ne tik Norvegijoje, bet iš esmės visame pasaulyje. Savęs jau seniai nebelaikau konkrečios šalies piliete arba tautiete – aš esu pasaulio gyventoja. Gyvenimas Vokietijoje, Portugalijoje, Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje, keliavimas po įvairias šalis laikui bėgant formuoja kitokias nuostatas, požiūrį į gyvenimą, ypač į patriotizmą. Ši sąvoka buvo sukurta tik tam, kad būtų lengviau valdyti tautą, panašiai kaip ir religija ar dar kažkoks masinis dalykas.

Iš Jūsų istorijos matyti, kad Jums yra gerai pažįstamas nusivylimo lūkesčių neatitinkančia tikrove, buvimo ne savo vietoje jausmas. Ką patartumėte tiems, kurie išgyvena panašius jausmus?

Nesustoti. Nepasiduoti. Ieškoti. Ieškoti iki paskutinio atokvėpio, nors ir kaip kartais būtų sunku ar atrodytų neįmanoma. Nes tik tai suradęs supranti, jog gyventi visgi verta ir prasminga. Kiekviena diena po to tampa nebe dar viena diena, o dovana ir galimybe džiaugtis ir mėgautis savojoje kasdienio gyvenimo šventėje. Tai neįkainojama, tai neribota, tai galimybė pažinti ir viską regėti kitomis akimis, nei regėjai iki tos dienos, kai nežinojai nei kas esi, nei kokį darbą norėtum dirbti ar ką norėtum studijuoti. Kai gyveni nežinomybėje arba eini kartu su minia, pasaulis toks pilkas ir beprasmis, atrodo, kad kažkas kažkur tave tempia, ir tu jau esi įpratęs elgtis pagal kažkokius šablonus ir taisykles, esi įpratęs įsilieti į minią, į mases ir elgtis taip, kaip elgiasi jos, bandai save įtikinti, jog tai ir yra laimė. Ar tikrai? Atsakykite sau į šį klausimą visiškai nuoširdžiai. Jei taip – pirmyn, jeigu ne, nepasiduokite. Kaip rašoma Biblijoje: „Belsk, ir Tau bus atidaryta.“ Belskite. Klauskite. Klausykite vidaus. Įsiklausykite. Ir ilgainiui atsakymas ateis – ateis tada, kada mažiausiai to tikėsitės. Tada, kada širdis bus rami, o viduje bus jauku. Tada, kada klausysite tik savęs, o ne kitų. Kiti gali tik patarti, bet sprendimus turime priimti mes patys. Neleiskite, kad gyvenimas gyventų už jus… Patys gyvenkite savo gyvenimą!

Kokios svajonės Jus veda pirmyn?

Meninės svajonės. Gyvenimo nata, melodija, spalva. Ši dermė ir simfonija, ši žmonių laimė ir jų šypsenos… Kai žmogus žiūri į meno kūrinį ir šypsosi, suprantu, jog ne tik man diena praėjo ne veltui. Tai daug. Tai, kad matau kitus laimingus, man suteikia energijos pliūpsnį, norą rytais šokte šokti iš lovos. Laimę man teikia menas, tai, kad galiu ne tik jį kurti, puoselėti, bet ir įkvėpti kitus pajusti jo galią, aistrą ir juo mėgautis, tiesiog akimirkai sustoti, neskubėti, džiaugtis lėtu procesu ir greta jo nugalėti visus sunkumus ar kliūtis, jeigu jų pasitaiko kelyje. O jų pasitaiko itin retai, nes kai esi savo kelyje, sunkumų gyvenime beveik nebelieka.

Apibendrindama noriu pasakyti, jog gyvenimo esmė ir tobulybė man yra lavinimas(is), tobulinimas(is), pamokos, mokslas, studijos, kursai, mokytojavimas, buvimas ne tik savimi, bet ir su pačia savimi, puikybės ir pavydo išmetimas iš širdies, kurie, deja, vis dar yra ugdomi šiuolaikinėje pasaulinėje švietimo sistemoje. Malda už Žemę, už žmogaus sąmonės atsibudimą, linkėjimas visiems laimės, sveikatos ir išminties – tai gaivus gurkšnis ir tikslas, kol esi šiame kūne šioje laikinoje mašinoje.

Taip pat noriu pridurti: „vargu ar yra didesnis pasitenkinimas už pasitenkinimą kuriant“ (Nikolajus Gogolis) ir darant tai, ką mūsų asmenybė daryti moka geriausiai (Ramune Art).

Užrašinėju citatas, kurios staiga kyla mano galvoje. Aš jų nekuriu, tiesiog užrašau staiga aplankiusias mintis. Dėl jų net naktį keliuosi, nes ryte nė dūmo nebelieka. Noriu keliomis pasidalyti:

„Menas išgelbės pasaulį, o Menas esame Mes su savo Gyvenimais.“

„Gyvenimas tėra ištisa meniškų įvykių virtinė.“

„Teorijos, taisyklės yra reikalingos tik tam, kad suprastume, jog 2×2=4. Visa kita tėra Menas. Gyvenimo menas. Santykių menas. Meilės menas. Muzikos menas. Tapybos menas. Ir t. t.“  

„O… kas pasakė, kad 2×2=4 ?..“

„Viso pasaulio žmonės šypsosi ta pačia kalba, kaip ir viso pasaulio širdys jaučia meną ir myli ta pačia meilės kalba. Nes tik tauriausiuose jausmuose ir meno kūriniuose išnyksta žodžiai ir visas pasaulis gali susikalbėti ta pačia jausmų / meilės / širdies kalba.“

„Laikas yra pinigai, o pinigai tėra pinigai. Tai nieko vertas popierius, kaip ir šis sąsiuvinis, kuriame rašau. Netgi laikas yra brangesnis už pinigus, nes jo už jokius popieriukus nenusipirksi mirties patale.“

„Viskas, ko Tau reikia, yra čia ir dabar! Kai vis labiau ir labiau imi suvokti šią didžią Gyvenimo tiesą, tuomet ir atsiveria neribotos galimybės ir pats Pasaulis Tau tiesia raudoną kilimą!“

Ačiū už pokalbį!

„Lietuvės“ redakcija

Nuotraukos iš Ramunės asmeninio archyvo

 

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top