Dažnai girdime sakant, kad vanduo – gyvybės šaltinis. Ne paslaptis, kad mūsų planetos paviršių sudaro apie 70 proc. vandens, beje, tiek pat procentų vandens sudaro ir mūsų organizmą. Nemažą dalį ir Lietuvos teritorijos užima vanduo. Tik ar visada taip buvo?
Užpaliečiai, kartu su Lietuvos geografų draugijos (LGD), Vilniaus universiteto (VU) mokslininkais ir Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) nariais susirinkę prie seniūnijai išskirtinumo teikiančio Krokulės šaltinio, plėsdami žinias apie šaltinio vandenį, keliais tūkstantmečiais nusikėlė į praeitį. Panašaus pobūdžio užsiėmimai – tai ne pirmus metus trunkanti užpaliečių ir gamtos žinovų bendrystė, kurią visada palaiko ir skatina kraštietė geografė Genovaitė Kynė.
Įgyvendinant įvairius projektus gamtoje, plėtojant kūrybines partnerystes tarp Užpalių kultūros centro ir geografų atliekami įvairiausi moksliškai grindžiami tyrimai. Tyrinėtas per Užpalius tekančios Šventosios upės užterštumas, pakrantės gyvūnija ir augmenija, miestelio kraštovaizdis, Konglomerato atodanga, užpaliečiams (ir ne tik) priminta prof. Kazio Pakšto asmenybė. Beje, prisimenant „Užpalių varliamūšį“ jau planuojamas susitikimas su ekspedicijos į Belizą dalyviais, bet šiandien skirkime dėmesio Krokulės šaltiniui.
Nauja pažintis su Krokulės šaltiniu prasidėjo neįprastai. Geologas Simonas Saarmann, išrikiavęs vandens tyrimo prietaisus, pirmiausia visų dėmesį atkreipė į žemėlapius, susirinkusiuosius nukeldamas į laikmetį, kai Lietuva buvo padengta ledyno. Žemės gelmės buvo įšalusios, gruntinis vanduo ir net Baltijos jūra buvo surakinti ledo, šaltinių nebuvo, upės netekėjo. Mokslininkas pasakojo, kad kai visur buvo ledas, šiandien mums įprasti grybingi Dzūkijos miškai buvo kopos su pustomu smėliu. Nors mokslininkai ginčijasi, keturi ar penki ledynai buvo, bet sutaria, kad ledynmečio metu pas mus būta iki 3 km storio ledo ir kad šis tirpdamas išrausė labai didelį Šventosios upės slėnį, į šį įteka Krokulės upeliukas, pradžią gaunantis iš šaltinio. Smalsuoliams, norintiems rasti tikrąjį, senąjį Devono laikotarpio Lietuvos paviršių, pasiūlyta Šventosios upės slėnyje išsigręžti apie 140 metrų, kur baigiasi ledyno padaryti nuostoliai, ir savo akimis pamatyti to meto žemės paviršių. Lietuva tuo metu buvusi karštas kraštas su atogrąžų jūra ir kalkinių organizmų (kurie vėliau sudarė storas uolienas) įvairove. Žemės darbams, žinoma, niekas nebuvo pasiruošę, tad šmaikščiajam lektoriui teko iš savo lagamino ištraukti ne tik Devono laikotarpio uolienas, bet ir magminių bei metamorfinių uolienų pavyzdžius. Iš rankų į rankas leidžiant tris uolienų rūšis (anot Simono Saarmanm, daugiau ir nėra), susirinkusieji nustatė, kad Krokulės šaltinio rentinys yra magminės kilmės uoliena. Kas jį išskobė, iki šiol nėra žinoma. Pažymėjus, kad visi Lietuvos akmenys yra „ledynmečio importas“, pasamprotauta apie galimų tyrimų gausą ir kad tik pasitelkus arklius buvo galima išskaptuoti rentinį, kuris greičiausiai neturi jokios įtakos šaltinio vandeniui.
Pagrindinis užsiėmimo tikslas buvo sužinoti, ar pakito vandens savybės po 2012 m. atliktų mokslinių tyrimų. Mūsų visų džiaugsmui, pirminiai tyrimai parodė, kad vandens kokybė netgi truputį pagerėjo ir vanduo yra tinkamas vartoti. Vandens mėginys paimtas nuodugnesniam tyrimui, o rezultatus sužinosime kiek vėliau. Kartu nuvežta ir Viktorijos Jovarienės išsaugoto prieš 12 metų pasemto Krokulės šaltinio vandens. Ištyrus galimus vandens užterštumo elementus, daugiausia rasta valgomosios druskos – 288,3, bet gerdami vandenį sūrumo nejaučiame, nes druskos yra labai nedidelis kiekis. Gerti galima vandenį, kuriame druskos skaičius siekia 1500, bet geriausia, jei jos yra iki 1000. Anot mokslininkų, natūralus vanduo, kuriame nebūtų nė kiek druskų, neegzistuoja.
Apie užsiėmimo aktualumą galima spręsti ne tik iš susirinkusiųjų amžiaus įvairovės, bet ir iš gausių klausimų, aktyvių samprotavimų. Ypač aktyvūs buvo Žygeivių klubo, kuriam vadovauja užpalietis pedagogas geografas Giedrius Indrašius, nariai, prie šaltinio atvažiavę dviračiais. Moksleiviai ne tik sužinojo apie gimtojo krašto šaltinį, bet ir pažino geologų, geografų profesijų subtilybes ir svarbą. Remiantis geologo Simono teiginiu, kad legendose ir padavimuose atsispindi mokslo tiesos, pabaigus vandens tyrimus užsiėmimas pratęstas prie netoli Krokulės šaltinio esančios Laumės valties, kuri įsitaisiusi Lygamiškio piliakalnio papėdėje. Susirinkusiųjų prisiminimai byloja, kad Laumės valtimi vadinamas akmuo anksčiau buvo ant piliakalnio, o kolūkio laikais nuristas žemyn. Šiuo metu „valtis“ esanti apversta ir laumės ja irtis nebegali, bet kas žino, gal, pakilus rūkui nuo Šventosios upės, kuri yra netoliese, jos čia dar lankosi?
Kraštovaizdžio specialistė dr. Giedrė Godienė priminė legendose ir padavimuose saugomą lietuvio santykį su laumėmis. Siekdami jį išlaikyti, ne tik šlakstėmės atsineštu šaltinio vandeniu, tepėmės lūpas medumi, ėjome draugystės ratą aplink mitologinį akmenį, bet ir šildėmės rankas ant jo, aukojome duonos. Anot Viktorijos Jovarienės, akmuo yra šiltas, nes pripildytas gerų minčių. Kol vyresnieji dalijosi žiniomis apie laumių egzistavimą, jaunesnieji klausytojai, džiaugdamiesi pavasario šiluma, ritosi nuo piliakalnio lyg spėdami galimą laumės valties nusiritimo taką.
Ne ką mažiau džiaugsmo jauniausiems užpaliečiams atnešė rytojaus susitikimas prie per Užpalius tekančios Šventosios upės tilto. Ant laužo kepant kiaušinienei, norintys mėtydami akmenukus „kepė blynus“ ant vandens, dalyvavo kiaušinio mėtymo žaidime (tiesa, nesudužo nė vienas tikras kiaušinis), šūksniais palaikė per upę traukiamos virvės komandas ir skatino plaukiančius su savadarbiais plaustais. Visus susirinkusius skambiomis dainomis ir muzika linksmino į būrį susiėję Užpalių ir Sudeikių kultūros centrų saviveiklininkai. Tai jau tradicija tampantis Užpalių bendruomenės susibūrimas ant Šventosios upės kranto, kurį remia UAB „Utenos prekyba“, „Lion‘s“ klubas, Deivydas ir Vaida Daroščenkos, o šįmet rėmėjų gretas dar papildė Eglė Šukytė, Ignas Vaškelis ir Utenos rajono savivaldybė remdama klubo „Ašvienių fanai“ projektą „Arklio ir žmogaus santykis Užpalių bendruomenės kultūrinės veiklos tradicijose“. Visos šio projekto veiklos yra suplanuotos skirtingose Užpalių seniūnijos gamtinėse erdvėse ir galvojant apie smalsius šalies žmones, norinčius netradiciškai praleisti laiką.
Geranoriškas žmogaus dalyvavimas bendruomeninėje veikloje, edukaciniuose užsiėmimuose yra stiprus ir svarus indėlis į gyvenimo raidą palaipsniui įtraukiant abejinguosius. Anot dr. Giedrės Godienės, pati gyvybė juda ratu: sensta, miršta, gimsta, labai susiję vanduo, gyvenimas ir pati gyvybė. Vanduo – tai tas, kas juda, kas pergyvena ratą ir, kai prasisuka, prajudina, atnaujina visą gyvybę.
Birutė Minutkienė
Nuotraukų autoriai Saulius Šližys ir Lina Šimkaitienė